Psichologė Jūratė Baltrūnaitė, kuriai yra tekę konsultuoti priklausomus žmones sako, jog blogiausia, kad šiandieninėje visuomenėje kreivų arba net užuojautos žvilgsnių sulaukia ne klimpstantys į šį liūną, o nusprendę atsisakyti alkoholio. Galbūt todėl patys alkoholikai, sulaukę paguodos žodžių, išpūstų akis – kodėl jie turėtų gydytis, juk visi geria? Tai apsunkina ir siekiančiųjų jiems padėti pastangas.
Jūratė dirba psichologe Krizių įveikimo centre ir pastebi, kad pastaruoju metu nuo alkoholio priklausomi tampa vis jaunesni žmonės.
„Žmonės į alkoholiką reaguoja įvairiai: ir su užuojauta, atjauta (ypač kai žmogui alkoholizmas jau diagnozuotas kaip liga), tačiau pasitaiko ir paniekos, smerkimo. Dažniausiai smerkiame tuos, kurie klimpsta į žalingą alkoholio vartojimą – padaugina, negali susilaikyti. Tokius laikome silpnais. Tačiau blogiausia, kad mūsų visuomenėje „balta varna“ jausis tas, kuris nuspręs atsisakyti alkoholio, nei tas, kuris „švęs“ kiekvieną savaitgalį“, – sako J. Baltrūnaitė.
Psichologė teigia, jog kiekvienam žmogui, turinčiam problemų su alkoholiu, reikės skirtingo, individualaus palaikymo. Vienam gali užtekti pokalbio su savo autoritetu (jei jis tokį turi), kitam – palaikymo ar užuojautos.
Kiekvienam žmogui, turinčiam problemų su alkoholiu, reikės skirtingo, individualaus palaikymo.
„Tiek barimas, tiek užuojauta turi būti išreiškiami su meile. Meilės trūkumas – viena iš pagrindinių mūsų visuomenės problemų“, – pridūrė J. Baltrūnaitė.
Ką daryti susitikus su draugais?
Jos teigimu, žmogus kartais iš tiesų tėra aplinkybių auka – šiuolaikinėje visuomenėje dar nuo sovietinių laikų gaji alkoholizmo problema.
Jei sudėtinga save įsivaizduoti alkoholiko vietoje, įsivaizduokite, jog esate priklausomas nuo ledų. Išeikite į gatvę karštą vasaros dieną – kiek žmonių pastebėsite aplinkui, godžiai laižančių ledus? Ar būtų lengva atsilaikyti?
„Turime labai gerą alkoholio prieinamumą ir jokių neigiamų nuostatų alkoholio atžvilgiu. Kitaip tariant, turime tokią kolektyvinę sąmonę: „vartoti alkoholį – normalu“. Nors prie alkoholizmo ir veda tas „normalus“, „kultūringas“ alkoholio vartojimas. Aš konsultuoju merginą, kuri jau 15-a metų (nuo 20-ies) yra priklausoma nuo alkoholio. Ir ji sako: „O ką daryti, kai susitinki su draugais ir visi geria – tai šampano, tai alaus. Neįsivaizduoju tokio susitikimo be kokios nors lengvo sidro – tai kaip negerti?“
Neįsivaizduoju tokio susitikimo be kokios nors lengvo sidro – tai kaip negerti?
„Be to, nuėjus į parduotuvę lentynos tiesiog lūžta nuo alkoholio“, – vieną iš savo konsultuotų pacienčių prisiminė J. Baltrūnaitė. Pašnekovė priduria, jog fizinės alkoholizmo priklausomybės nėra įmanoma išgydyti – tai tarsi diabetas – liga, su kuria nugyveni visą gyvenimą. Galima numalšinti tą norą, tačiau kai visuomenėje alkoholio vartojimas yra palaikomas, tam reikia labai stiprių valios pastangų.
Ji pastebi, jog, lyginant su kitomis psichologinėmis problemomis, priklausomi nuo alkoholio žmonės praktiškai niekada patys nesikreipia pagalbos: juos atveda socialiniai darbuotojai, artimieji, paaugliams konsultacijos skiriamos kaip tam tikros priežiūros priemonės. Šie žmonės nemano, kad kas nors yra blogai – o galbūt ne taip ir lengva atrasti tą plonytę ribą tarp „šventės“, taurelės „už susitikimą“, „už naują draugystę“ ir gausybę kitų progų – bei priklausomybės.
Norite padėti? Parodykite pavyzdį
Beje, neretai užuojautos vedami aplinkiniai alkoholikui padeda įsigyti alkoholio – taip dar labiau skantindami jo degradavimą ateityje.
„Užjausti juos galima tik dėl to, jog tokie žmonės yra mūsų sistemos aukos. Kai kurių žmonių valia yra tiesiog sulaužoma reklamų ir lengvo alkoholio prieinamumo“, – sako J. Baltrūnaitė.
Tad ką tuomet galima padaryti? Priklausomam žmogui pamėginkite pasiūlyti iššūkį – negeriam šiandien, rytoj, visą mėnesį ar per įmonės vakarėlį.
„Keiskite savo nuostatas. Juk alkoholis veda link muštynių, smurto šeimoje, avarijų, dėl alkoholio skandinami vaikai. Tad kodėl vis dar žiūrime į jį kaip į kažką „nekalto“? Jei alkoholio vartojimo pasekmės tokios kraštutinės, tai gal ir kovos su alkoholizmu priemonės turėtų būti tokios pačios?“ – klausė psichologė, pritardama, jog mesti iššūkį negerti apskritai – žymiai geriau nei išgerti ir pamėginti paaiškinti draugui apie alkoholizmo žalą arba išsiaiškinti, kas ką „gerbia“.
Net jei draudžiate, bet išgeriate per šventes, vaikai įsimins, kad tai yra normalu.
„Rodykite žmogui savo pavyzdį. Beje, tai labai aktualu ir tėvams, auginantiems vaikus: net jei draudžiate, bet išgeriate per šventes, vaikai įsimins, kad tai yra normalu“, – perspėjo J. Baltrūnaitė.
Pašnekovė taip pat pridūrė jog tuomet, kai artimieji ar aplinkiniai atkreipia dėmesį į pernelyg dažnus draugo ar artimojo „užšventimus“ – dažnai jau būna vėlu. Psichologas tokiam žmogui gali padėti tik tuomet, jei jis pats turi motyvacijos ir noro kažką keisti.
Šiandien mesti sau iššūkį – populiaru. Vieni pilstosi lediniu vandeniu, kiti bėga maratoną, treti – liedami prakaitą sporto salėse numeta dešimtis kilogramų. Nevartoti alkoholio kokį mėnesį tarp visų šių iššūkių atrodo kaip menkas pasiekimas? Tuomet imkite ir pabandykite.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
