Nors įprasta manyti, jog tokie sunkumai užklumpa tik saugusius, iš tiesų apie savižudybę galvoja ir vaikai. Ypač tie, kurie patiria patyčias, mato ar patys patiria smurtą savo artimoje aplinkoje.
Savižudybių prevencijos srityje daug metų dirbanti specialistė 15min skaitytojams primena, kaip atpažinti žmogų, kuris ketina žudytis. Jos teigimu, jam reikia padėti ieškoti pagalbos. Raktinis žodis čia, pasak V.Šap, turėtų būti „pasitarti“. „Nėra nesvarbių klausimų – jei tik matote, kad reikia, ieškokite, su kuo galite pasitarti“, – pataria psichologė.
Kokios frazės išduoda, kad žmogus galvoja apie savižudybę?
Lietuva pagal savižudybių statistiką jau daug metų yra viena iš lyderių. Mūsų šalyje nusižudo 2,5 kartus daugiau asmenų nei žūsta eismo įvykiuose ir net 6 kartus daugiau asmenų nei paskęsta. Su nusižudyti bandžiusiais, apie tai galvojusiais ir nusižudžiusių žmonių artimaisiais dirbantys specialistai įsitikinę, jog nemaža dalis kaltės tenka mums visiems. Kodėl? Nes didžioji dauguma apie savižudybę galvojančių ir ją planuojančių žmonių apie savo ketinimus praneša įvairiais būdais, tik mes nemokame jų pastebėti ir tinkamai reaguoti.
8 iš 10-ies žmonių, kurie galvoja apie savižudybę, labai aiškiai apie tai kalba.
Pasak psichologės V.Šap, svarbiausi ženklai, išduodantys, kad žmogus turi minčių nusižudyti, yra kalba, elgesys ir emocinė savijauta.
„8 iš 10-ies žmonių, kurie galvoja apie savižudybę, labai aiškiai apie tai kalba. Tačiau nebūtinai tai turi būti tiesioginis pasakymas. „Pavargau“, „nieko nebenoriu“, „man nepavyks įveikti šitų sunkumų“, „aš nebematau prasmės stengtis, nes visas gyvenimas beprasmis“ – šios frazės taip pat gali reikšti, kad žmogus mąsto apie mirtį. Labai dažnai moterys, galvojančios apie savižudybę, sako: „Kaip norėčiau užmigti ir nebepabusti.“ Mintys apie mirtį, bejėgystę, vilties neturėjimas – tikrai yra signalas, kad žmogus turi sunkumų ir pats nebegali susitvarkyti“, – sakė psichologė. Tokios mintys, anot V.Šap, gali būti susijusios su mintimis apie savižudybę arba net konkrečiais planais. „Žinoma, žmogus gali dar negalvoti apie savižudybę. Bet kuriuo atveju, kai mes išgirstame ir reaguojame, mes galime jam padėti ir pasiūlyti pagalbą. Galų gale nuoširdus pokalbis gali padėti įsitikinti, ar žmogus tikrai neturi minčių, susijusių su savižudybe“, – kalbėjo psichologė.
Dažnai moterys, galvojančios apie savižudybę, sako, kad norėtų užmigti ir nebepabusti.
Vienas žmogus apie sunkumus, bejėgiškumą, nuovargį gali užsiminti nuolat, kitas – tik kartą. „Bendros taisyklės nėra. Yra žmonių, kurie apie savižudybę kalba keliolika metų. Ir tai nereiškia, kad jie manipuliuoja. Atimti sau gyvybę yra labai labai sunku“, – sakė V.Šap.
Pašnekovės teigimu, savižudybė paprastai yra labai individualus procesas, kurio metu žmogus sąmoningai, o kartais – ir nesąmoningai, duoda ženklus. Todėl labai svarbu, kad kai žmogus duoda užuominas arba aiškiai kalba, kad nebenori gyventi, aplinkiniai tinkamai sureaguotų.
„Tikrai gali taip nutikti, kad pasakęs vieną arba du kartus (apie savižudybę – aut. past.) ir pamatęs, kaip audringai arba neempatiškai reagavo artimieji (pvz.: gėdino „kaip tu gali taip sakyti? Esi sveikas, tau nieko netrūksta!“), jis daugiau nebekalbės. Reaguoti reikia be kritikos, menkinimo, gėdinimo. Jeigu žmogus jaus, kad yra girdimas, suprantamas, jis daugiau atsivers. Arba, jeigu tuo metu ir neatsivers, jis vis tiek girdės žinutę, kad aplinkiniams jis rūpi, yra svarbus“, – sakė V.Šap.
Kalbėdama apie vaikus ir paauglius, psichologė priminė, kokios frazės ypač stipriai gali paveikti savižudiškų minčių turintį žmogų: „Labai dažnai vaikams ir paaugliams, pasidalijusiems sunkumais, artimieji ar mokytojai sako: „Kad aš daugiau to negirdėčiau!“ Natūralu, kad tada paauglys ar vaikas gali ir nebekalbėti. Jis juk išgirdo, kad sako tai, kas nėra priimtina, ir pasijuto nesuprastas.“
„Lyg būtų kitas žmogus“
Dar vienas ženklas, išduodantis, jog žmogus turi minčių apie savižudybę, yra pasikeitęs jo elgesys. „Pokyčius stebime lygindami to žmogaus elgseną ne su kitais žmonėmis, bet su jo paties“, – esminę taisyklę pabrėžė pašnekovė. Prisimindami, koks žmogus buvo prieš keletą metų ar mėnesių, ir matydami jį dabar, dažnas galėtų pasakyti, jog asmuo – tarsi visai kitas žmogus.
„Neretai žmogus atsiriboja: nebedalyvauja renginiuose, vengia ateiti į pasitarimus – ne dėl to, kad jis nerimauja dėl rezultatų. Jam tiesiog sunku būti su kitais žmonėmis. Jis vengia aktyviai dalyvauti ir kalbėti, sprendžiant klausimus. Pamiršta pomėgius, kurie jam teikė malonumą: sportuodavo, šokdavo, dainuodavo ar pan. Kai paklausiame, kodėl to nebedaro, paprastai sulaukiame atsakymo: „Nežinau, tiesiog nebenoriu,“ – sakė V.Šap.
Dar vienas ryškus ir dažnas elgesio pokytis – alkoholio, rūkalų arba kitų psichotropinių medžiagų intensyvesnis vartojimas.
„Labai liūdna, bet daug metų lietuviai kaip pagalbos sau priemonę vartoja alkoholį. Tai nėra pagalba – tuo metu atrodo, kad sau padedi, nes pailsi, išsimiegi, atitrūksti nuo sunkių jausmų ir minčių, gali išlieti emocijas, pvz., pyktį – kaip agresiją. Tačiau ilgainiui situacija tik blogėja“, – pabrėžė psichologė.
Impulsyvus ir neapgalvotas elgesys – dar vienas požymis, rodantis, kad žmogus gali būti savižudybės grėsmėje. Pasak V.Šap, daug savižudiškų minčių turinčių žmonių įsivelia į muštynes, neatsakingai vairuoja, dėl ko turi reikalų su teisėsauga. Kai aplinkiniai klausia, kodėl jis taip daro, toks žmogus atsako abejingumu: „Koks skirtumas?“
Savižudiškų minčių turintys žmonės taip pat dažnai tarsi be reikalo verkia, audringai reaguoja į kasdienes situacijas. Anot V.Šap, ryški emocijų kaita – kai žmogus vienu metu gali atrodyti ramus, bet po kelių minučių pulti į isteriją – gali simbolizuoti apie savižudybės riziką.
Ženklai, rodantys, kad žmogus galvoja apie savižudybę
- Alkoholis ir rūkymas: žmogus intensyviau nei anksčiau vartoja svaigalus, norėdamas nurimti arba priešingai – padidinti energiją;
- Kalbos pokyčiai: dažnai (nors nebūtinai) kalba apie beprasmybę, vilties neturėjimą, sunkumus, bejėgystę, kartais – mirtį;
- Vengimas užsiimti anksčiau mėgta veikla;
- Pasikeitęs elgesio modelis: ramus žmogus staiga virsta agresyviu, energingas – vengiančiu bendravimo, nuolat pavargusiu;
- Ryški emocijų kaita: ramybę keičia nerimas, užtikrintumą – beviltiškumas, pozityvumą – juodos mintys;
- Miego sutrikimai;
- Neaiškios ligos, kai simptomai yra, bet tyrimai nieko nerodo.
Atkreipti dėmesį reikėtų ir į miego sutrikimus, pasikartojančius fizinius skausmus ar negalavimus, nors klinikiniai tyrimai jokių sveikatos sutrikimų ir ligų nerodo. Tai – dar vienas emocinės savijautos pokytis, galintis reikšti, jog žmogus kenčia ir nebemato prasmės gyventi.
Itin ryškus signalas, kad žmogus jau ne tik galvoja, bet ir planuoja savižudybę, yra asmeninių dokumentų sutvarkymas. „Dalyvaudama moksliniame tyrime, kurį atlikome Lietuvos sveikatos mokslų universitete, kartu su kolegomis apklausėme daugiau nei 140 žmonių, kurių artimieji nusižudė. Kalbantis su jais ne iš vieno išgirdau, kad žmogus, jau planuodamas savižudybę, pasakė šeimos nariams, kur yra jo banko kortelė, užrašė ir parodė prisijungimo kodus. Neretai būna, kad tokie dalykai artimiesiems pasakomi rytinės sumaišties metu, šeimai jau išeinant per duris. Panašiai daroma ir su svarbiais dokumentais – jie sudedami visiems matomoje vietoje. Po savižudybės arba bandymo žudytis, kai atidaromas to žmogaus darbo stalo stalčius, spinta, kurioje buvo jo daiktai, randami ir tvarkingai sudėti svarbūs dokumentai, kurie anksčiau laikyti kitur“, – sakė psichologė, taip pat pridūrė, kad kartais artimieji ten randa ir laiškus, kuriuose žmogus būna tiksliai nurodęs, kur ir kaip norėtų būti palaidotas.
Signalas, kad žmogus planuoja savižudybę, yra asmeninių dokumentų sutvarkymas.
Nėra vienos priežasties
Nėra vienos savižudybės priežasties – ją visuomet lemia daugelis veiksnių. Vis dėlto, anot V.Šap, dažniausiai pati pradžia susijusi su kriziniu ar trauminiu įvykiu, stipriai palietusiu patį žmogų arba jam artimą.
„Jokiu būdu negalima sakyti, kad tas įvykis yra savižudybės priežastis. Tačiau nuo to įvykio žmogaus gyvenime įvyksta pokyčiai: jis nebežino, kaip elgtis toje situacijoje, įveikti sunkumus“, – sakė psichologė. Krizinė situacija gali būti skyrybos, darbo, turto praradimas, pvz., gaisras, tai gali būti žinia apie savo ar artimojo ligą. Trauminiai įvykiai – susiję su paties arba artimo žmogaus mirtimi ar grėsme jų gyvybei.
„Tai gali būti avarija, kurioje sunkiai sužalojami artimieji arba pats žmogus. Ypač sukrečia staigios ir netikėtos vaikų, sutuoktinių netektys. Tose situacijose likusių gyvųjų gyvenimas visiškai pasikeičia. Vienu momentu tu suvoki, kad viskas tavo gyvenime bus kitaip, o tu nežinai, kaip su tuo reikės tvarkytis. Jei bandydamas „susitvarkyti“ žmogus vis patirs nesėkmes, o iš aplinkinių nesulauks palaikymo ir empatijos, atsiras miego sutrikimai, pervargimas ir žmogus tikrai gali palūžti“, – sakė V.Šap.
Kalbant apie vaikus, vienas iš didžiausią įtaką darančių veiksnių yra smurtas. Anot psichologės, nebūtinai jį turi patirti pats vaikas – užtenka, kad nuo smurto (net ir psichologinio) kentėtų jam itin artimas žmogus, pavyzdžiui, mama. Vaikas dėl to gali nuolat nerimauti. Patyčios vaikus ir paauglius taip pat stipriai traumuoja, o tokios traumos atveria tiesų kelią į mintis apie savižudybę.
„Matydami, kaip tėvai kenčia, net nematydami – tik žinodami tai, vaikai išgyvena labai stiprius jausmus. Jokiu būdu negalima kaltinti tėvų, tiesiog norisi paskatinti ieškoti pagalbos pas specialistus“, – sakė V.Šap.
Padarydami viską už kitą, skatiname jo bejėgystę
Savižudybės tema yra viena iš tų, apie kurią garsiai kalbėti ypač sunku. Nieko keisto, jog susidūrus akis į akį su situacija, kurioje iškyla savižudybės grėsmė, kyla klausimas: ką daryti toliau? Šioje srityje ne vienerius metus dirbanti psichologė pabrėžia, kad nepaisant to, jog dažnai apie savižudybę galvojantys žmonės jaučiasi bejėgiai, negalima visų sprendimų priimti už juos.
„Nereikia sakyti „aš viską padarysiu už tave, tu nesijaudink“. Taip tik dar labiau skatiname bejėgiškumą. Geriau tartis, klausti, kokios pagalbos jis norėtų, tartis, kada ir kaip kreiptis“, – sakė pašnekovė.
Nereikia sakyti „aš viską padarysiu už tave, tu nesijaudink“. Geriau tartis.
Pasak jos, taip pat labai svarbu suvokti, kad net ir aktyviai pagalbos atsisakantis žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, nori būti išgelbėtas.
„Esminis skirtumas – kad jam net nereikia pagalbos, bet jis atsisako jos“, – pažymėjo psichologė ir pabrėžė, kad tokiu atveju reikėtų padėti žmogui papasakoti, kodėl jis atsisako pagalbos. Gali būti, kad jis jau bandė ieškoti pagalbos ir nusivylė neradęs tinkamos, galbūt girdėjęs apie tai ir susidaręs klaidingą įspūdį, kad „tokiems niekas nepadės“.
„Pokalbio metu reikėtų parodyti, kad „aš girdžiu ir matau, esu šalia“. Tačiau taip pat pasakyti, jog tikrąją pagalbą suteikti gali tik specialistas. Artimojo, draugo ar kolegos tikslas – leisti išventiliuoti susikaupusias emocijas ir palaikyti kreipiantis į specialistus“, – pasakojo V.Šap. „Pasitarti“, anot psichologės, yra raktinis žodis, labai dažnai padedantis priimant sprendimus tiek apie savižudybę galvojančiam, ją planuojančiam, tiek šalia jo esantiems žmonėms. Reikėtų žinoti, jog pagalbos paieškos gali užtrukti, kol bus rastas tinkamiausias variantas. Visą tą laiką žmogus neturėtų jaustis paliktas vienas.
„Variantų, kur ieškoti pagalbos yra labai daug: interneto puslapis „Tu-esi“, Asmens sveikatos priežiūros įstaigose veikiantys Psichikos sveikatos centrai, kuriuose net ir karantino metu konsultacijos teikiamos nuotoliniu būdu. Savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose teikiamos 5 nemokamos psichologo konsultacijos. Galima paieškoti ir privačia praktika užsiimančio psichologo“, – sakė pašnekovė.
Tiesa, visi minėti pagalbos variantai tinkamiausi tada, kai žmogus tik galvoja apie savižudybę. Tuomet, kai mintys virsta konkrečiais ketinimais ir bandymais, žmogaus jokiu būdu negalima palikti vieno, nepasirūpinus jo saugumu.
„Čia galioja tokios pačios taisyklės, kaip ir tuomet, kai matote į avariją patekusį ir sužeistą žmogų. Juk nepaliksite jo kruvino? Iškviesite pagalbą, sulauksite jos arba nuvešite į gydymo įstaigą. Tą patį reikėtų padaryti ir su žmogumi, kuris kalba, kad nusižudys. Tik įsitikinę, jog jis pateko pas specialistus ir gavo reikiamą pagalbą, galite palikti jį vieną“, – akcentavo psichologė.
