Pasak psichologų, pamirštama, kad darbuotojų psichinė sveikata pirmiausia yra dar vienas darbo resursas. Juk perdegęs ar depresija sergantis darbuotojas nebegali realizuoti savo profesinių kompetencijų, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Darbovietėse jau kompensuojama individuali psichologinė pagalba ar trumpinama darbo savaitė, organizuojami atsparumo palaikymo, perdegimo atpažinimo, bendravimo su agresyviai nusiteikusiais klientais mokymai, veikia įvairios emocijų dirbtuvės, darbuotojai mokomi suteikti emocinę paramą vieni kitiems. Būtų galima vardinti ir vardinti. Nepaisant to, darbuotojų psichikos sveikata toliau prastėja, dar vyksta ir natūralus visuomenės amžėjimas, tad darbingumo išlaikymas tampa itin aktualiu klausimu“, – teigia Sigita Vičaitė, projekto sveikatadarbe.lt vadovė.
Anot sveikatos psichologės, greičiausiai darbovietėse reikėtų kur kas mažiau iniciatyvų psichikos sveikatai gerinti, jei įmonės profesionaliai valdytų darbo krūvį, tempą, pokyčius ir kitus stresą darbe keliančius veiksnius.
Kita vertus, darbovietė gali įdiegti inovatyviausią motyvavimo sistemą, žadėti gerus santykius ir didelį atlygį, tačiau jei žmogų kankina migrena ar skrandžio skausmai, motyvavimo sistema neturės didelio poveikio.
„Juk vienintelis darbuotojo noras – kad jam pagaliau neskaudėtų. Kai skauda, įsijungia išgyvenimo instinktai: žmogus taupo resursus, vengia situacijų, kurios kelia skausmą, yra mažiau budrus ir kūrybiškas, atsiranda didesnė klaidų tikimybė, mažėja savivertė“, – pabrėžia ekspertė Sigita Vičaitė.
Ji taip pat primena, kad ši taisyklė galioja ir emociniam skausmui: kai išgyvename konfliktus, kai patiriame žeminimą darbe, kai kamuoja pervargimas, nerimas dėl sveikatos ar darbo ateities, mes negalime būti visapusiškai darbingi.
Psichikos sveikatos demonizavimas
Psichologė Liepa T. Valandis apgailestauja, kad, kalbant apie psichikos sveikatą, žodis „psichika“ vis dar per retai siejamas su sveikata.
„Šaknis „psicho“ dažniau nusako sutrikimus ar negalias, nors iš tiesų ją reikėtų suvokti priešingai – kaip žmogaus galią, gebėjimus ir galimybes. Tai – ne tik gera savijauta, gebėjimas dirbti ir mokytis, tačiau ir pasitikėjimas savimi, savo jėgomis, aplinka. Be to, tai ir galimybė užmegzti bei palaikyti kokybiškus, ilgalaikius tarpusavio santykius, gebėjimas džiaugtis, priimti gerus sprendimus ir būti už juos atsakingiems. Neretai klaidingai atrodo, kad gera psichikos sveikata yra nuolatinis tobulumo, nušvitimo ar palaimos jausmas. Priešingai, nuolatinė euforija kaip tik nėra sveikatos požymis“, – aiškina lektorė.
Psichikos sveikata – visų reikalas
Tyrimai atskleidžia, kad kas antras dirbantysis savo darbinio amžiaus periodu gali patirti įvairaus stiprumo psichikos sveikatos sutrikimų simptomų. Nors duomenys apie sveikatą priskiriami itin jautriems asmens duomenims, tačiau tai nereiškia, kad psichikos sveikata yra tik paties darbuotojo rūpestis.
„Susirgę darbuotojai eina į darbą, nes bijo jį prarasti, neatpažįsta ligos arba gėdijasi diagnozės. Toks reiškinys vadinamas prezenteizmu ir yra pavojingas. Sergantis žmogus nėra darbingas ir produktyvus, jo gebėjimai kasdien vis labiau silpsta, todėl padidėja neracionalių sprendimų, šiurkštaus bendravimo su kolegomis ir klientais, strateginių klaidų, traumų ir nuostolių rizika“, – sako Liepa T. Valandis.
Jos teigimu, svarbu, kad tai gali lemti ne tik finansiniu nuostolius, bet ir papildomo streso naštą įmonių vadovams ir kolegoms. Įsisuka ydingas ratas, kuriame psichikos sveikata tampa organizacijos problema.
Be to, įvairias psichologijos mokymų programas vadovams bei darbuotojams vedančios psichologės teigia, kad kolektyvai vis dar nežino, kaip elgtis su į raminamuosius vaistus, alkoholį ar azartinius lošimus įnikusiu kolega.
„Taip pat jie vis dar nežino, ką pasakyti depresiją, psichologinį smurtą ar panikos atakas išgyvenančiam žmogui. Šis nežinojimas nėra lygus nenorui – dažniau kolektyvo nariai nori padėti, bet nežino, kaip. Toks nežinojimas slegia. Taigi, kuo didesnė kolektyvo dalis prevenciškai apmokoma to paties, pavyzdžiui, perdegimo ar nuovargio atpažinimo, tuo labiau organizacija tampa tarsi save reguliuojančiu organizmu. Kitaip tariant, darbuotojai laiku vienas kitą atitraukia nuo darbo, drąsiau kuria empatišką, klaidoms ir netobulumui atvirą organizacinę kultūrą, kartu formuoja teisingas nuostatas poilsio, psichologinės pagalbos atžvilgiu“, – sako psichologės.