– Su kokiais psichologiniais iššūkiais susiduria šiuolaikinis žmogus?
I.Žvinienė: Nesu ekspertė lyginant visuomenes, čia gal tiksliau atsakytų antropologai, sociologai. Tačiau jei klausiate mano nuomonės, pagrindinis šiuolaikinės visuomenės ypatumas – informacijos gausa ir pasiekiamumas. Išoriškai mes tarsi esame su visais labai susiję, tačiau tas susietumas labiau įsivaizduojamas nei tikras. Ir toks ne visai tikras ryšys su kitais žmonėmis ar jų grupėmis sukuria iliuziją, kad esu ne vienas.
Visgi anksčiau ar vėliau ir skirtingu intensyvumu neišvengiamai visi pajuntame, kad tie ryšiai nepakankami, nepatenkina mūsų, sakyčiau, įgimto poreikio būti ryšyje su kitu. Taigi išoriškai tarsi viskas gerai, bet žmogus patiria beprasmybės, tuštumos ir kitus itin nemalonius jausmus. Atsiranda savęs neadekvatumo pojūtis („kas man negerai?!“), žmogus jaučiasi nepritampąs, bet slepia tai nuo kitų ir visomis išgalėmis bando nejausti tų nemalonių jausmų.
Išoriškai mes su visais labai susiję, tačiau tas susietumas labiau įsivaizduojamas nei tikras.
Kitas laikmečio ypatumas – šiuolaikinis žmogus gali daug ką pasirinkti. Jis turi laisvę reikšti savo nuomonę, pažiūras, atstovauti sau ar kitiems ar kitaip daryti įtaką aplinkai. Daug dalykų artimoje ar tolimoje aplinkoje atrodo svarbūs ir prasmingi, todėl svarbu visur įsitraukti ir veikti.
Viskas puiku, bet, kaip visada, yra ir kita pusė – tiek viskuo užsiimame, išsibarstome, kad nebelieka laiko, jėgų ar noro įsiklausyti į save, pabūti su savimi, pasirūpinti savimi. Savo jausmų, kūno signalų, poreikių nuvertinimas, ignoravimas trikdo fizinę ir psichinę sveikatą.
Dažnas viso to nesieja su savo gyvenimo būdu, tad užslopintiems jausmams prasiveržus ir neatlaikius kūnui atsitinka netikėti dalykai, pavyzdžiui, panikos ataka. Tai įvyksta netikėtai ir gąsdinančiai. Pirma mintis – neatlaikė ir išduoda kūnas, tačiau iš tiesų tokiu būdu „šaukia“ išduoti jausmai, nepatenkinti poreikiai.
Apibendrinant, viena didžiausių šiuolaikinių problemų – laiko paskirstymas savo nenaudai. Kita vertus, negalėčiau teigti, jog tai kažkas nauja. Žmonėms apskritai visais laikais būdinga vengti nemalonių jausmų. Nors šiuolaikinio žmogaus gyvenimas išoriškai skiriasi nuo ankstesnių kartų, savo vidiniame pasaulyje veikiausiai sprendžiame panašias problemas panašiais būdais.
Psichinis diskomfortas – vienas sunkiausiai išgyvenamų nemalonumų – dažnai renkamės kentėti fiziškai, kad tik neliktų erdvės psichiniam skausmui (pvz., fizinis savęs žalojimas, psichotropinių medžiagų vartojimas, fizinių negalavimų gydymo vengimas ir pan.).
– Kokios dažniausios nerimo ir panikos atakų priežastys?
I.Žvinienė: Iš esmės panikos ataka – susikaupusios įtampos iškrova arba išraiška. Tai universalu, o štai įtampos turinys – individualus, nes jis susijęs su asmeninėmis žmogaus gyvenimo patirtimis, vyraujančiais jausmais, įprastais reagavimo į sunkumus būdais ir pan.
Kaip anksčiau minėjau, neišgirsti ir neišreikšti nuosavi jausmai ir poreikiai kelia įtampą, nemalonius jausmus, kurių įvairiais būdais siekiame nejausti, stengdamiesi juos pakeisti kitais (pavyzdžiui, liūdesį – pykčiu, neapykantą – atsidavimu), užslopinti, nuo jų pabėgti į kokias nors veiklas ar susikoncentruoti į siaurą problemos sprendimą, pavyzdžiui, siekimą sulieknėti. Ignoruodami savo jausmą, mes jį galime dažniau matyti kituose ir kitus laikyti agresyviais ar nelaimingais.
Ir kuo labiau savo nemalonų jausmą, liudijantį apie mūsų apleistus poreikius, slopiname, tuo jis stiprėja. Tuo metu kyla nuojauta, kad mumyse yra kažkokia galinga jėga, kurią turime kontroliuoti, kitaip ji tiesiog sugriaus savo ir artimųjų gyvenimus.
Tokia nuolatinė grėsmė, kylanti iš vidaus, kelia nerimą, nuo kurio ginamės, nes jis labai nemalonus. Pradedame nesuprasti tos grėsmės kilmės, ieškome suprantamų šaltinių savo kūne (manome, kad sunkiai sergame), kituose (bijome viešumos, gyvūnų, įvairių situacijų, t.y. susiformuoja fobijos), priskiriame tai savo asmeninėms savybėms (manome, kad esame blogi, netinkami).
Kodėl taip darome? Nes taip paprasčiau nei gilintis į savo tikruosius jausmus, poreikius ir, prireikus, keisti esamą situaciją, rinktis naujus elgesio būdus, rizikuoti išbandant ką nors nauja.
Užslopinti jausmai neatsiejami nuo kūno – visi pažįstame drebėjimą, prakaitavimą iš baimės ar nerimo.
Užslopinti jausmai neatsiejami nuo kūno – visi pažįstame drebėjimą, prakaitavimą iš baimės ar nerimo: laikui bėgant kūnas pavargsta būti nuolatinėje kovinėje parengtyje, kuri veikia kraujotaką, hormonų sistemą, raumenis. Taip pradedame jausti stiprius kūno simptomus ir, remdamiesi logika, ieškome jiems paaiškinimų.
Lengviausia viską paaiškinti kūno ligomis ir atsakomybę jų gydymui perleisti medikams. Taip sulaukiame rūpesčio ir pagalbos, bet ne visai tokios, kurios mums reikia, kuri padėtų. Tada tikrai galima ne juokais išsigąsti, jog medicina bejėgė ir pavojus gyvybei bei sveikatai realus.
Taigi panikos ataka – savo kūno pojūčių interpretavimo problema. Žvelgiant giliau – jausmų užslopinimas, dar giliau – savo poreikių ir apskritai savęs apleistumas.
Nerimas gali turėti daug veidų ir priežasčių, tačiau pagrindinės, mano galva yra šios:
1. Nepakankamas savęs, ypatingai savo jausmų, pažinimas ir priėmimas.
2. Sunkios, sukrečiančios esybę patirtys, vadinamos psichologinėmis traumomis. Jas sukelia bet kokie įvykiai, kurie žmogui yra reikšmingi, užklumpa netikėtai, sugriauna jo pasaulėvaizdį, santykį su savimi ir kitais. Žmogui tenka ieškoti naujų prisitaikymo būdų, padedančių išgyventi, tačiau nieko nekeičiant ilgainiui šios patirtys tampa našta ir tolimesnių sunkumų priežastimi.
Nerimas – neatsiejamas trauminių patirčių palydovas, kuris iš pradžių padeda prisitaikyti – numatyti grėsmes, kad apsaugotų nuo kito netikėtumo ir bejėgiškumo patyrimo. Tačiau ilgainiui grėsmės šaltinis nutolsta ir lieka nuolatinis laukimas kažko negero, savotiška kovinė parengtis. Tai sekina jėgas, apriboja gyvenimą, kelia neviltį.
3. Patirties perdavimas iš kartos į kartą. Nerimastingiems tėvams sunku vaikui perduoti raminančią žinią apie jo saugumą, o tai yra bazinį pirmųjų gyvenimo metų poreikis. Taigi šalia tokių tėvų ir vaikas išmoksta nerimauti ir tikėtis blogiausio, tiek savo kūne, tiek aplinkoje itin atidžiai stebėdamas ne visada tikrus pavojaus ženklus.
4. Nerimas gali būti ir somatinių ligų palydovas arba simptomas.
Iki šiol kalbėjau apie stiprų, ilgalaikį ir trikdantį nerimo patyrimą. Apskritai nerimas neatsiejamas nuo kasdienio gyvenimo, nes mes iš tiesų nežinome ateities ir adekvačiai esame šiek tiek budrūs, nerimastingi. Tačiau tai mūsų neriboja, nežaloja, atvirkščiai, motyvuoja ir mobilizuoja.
– Kodėl nusprendėte kurti programėlę, kuri padėtų tvarkytis su panikos ataka? Ar ji tikrai gali būti naudinga?
I.Žvinienė: Kodėl žinodami ir mokydamiesi įvairių savipagalbos priemonių, jomis dažnai nesinaudojame? Vienas iš atsakymų gali skambėti paradoksaliai – nes mes nenorime nieko keisti. Arba labiau nenorime nei norime. Vėl ir vėl renkamės pramintus, pažįstamus kelius, kurie duobėti, apgaulingi, bet tokie savi.
Taip tiesiog lengviau. Bet kokiems pokyčiams reikia valios ir motyvacijos, žinojimo, kam man to reikia. Psichoterapijos metu galima padėti sau suprasti ką ir kodėl man reikia keisti, su kuo susijęs mano nerimas, palaikyti tikėjimą, kad problema įveikiama, saugioje aplinkoje išbandyti ir mokytis naujų elgsenos būdų, įgyti naujų patirčių.
Kiekvieno patirtis kitokia, bet esmė – geriau save suprasti, pajusti, adekvačiau reaguoti. Visa tai padaryti savarankiškai kartais yra tiesiog per sunku.
D.Norbutė: Psichoterapijoje žinomus būdus mažinti nerimą ir kaip elgtis panikos atakos metu ir sudėjome į programėlę „Ramu“. Siekėme sukurti alternatyvią vaistams priemonę, paremtą psichologiniais metodais, kuri padėtų panikos atakų ar stipraus nerimo metu.
Mobilioji programėlė (ją bus galima atsisiųsti jau po dviejų savaičių) yra Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo remiamo projekto, skirto benzodeziapinų vartojimo mažinimui, dalis. Ji sukurta remiantis tyrimais ir mūsų, kaip psichologių žiniomis, ir patirtimi.
Telefonas yra tai, ką beveik kiekvienas kasdien turime šalia savęs, tad kilus panikos atakai norime paskatinti griebtis ne vaistų, o telefono. Mūsų programėlė – tarsi mobili vaisto alternatyva, kuri visada šalia. Mobilioji aplikacija yra sudaryta iš trijų dalių.
Svarbiausia dalis – tai SOS mygtukas, greitoji pagalba panikos atakos metu, kuri padės greičiau ir efektyviau ją sustabdyti. Taip pat programėlėje interaktyviai pateiktos technikos, padėsiančių tvarkytis su intensyviu nerimu, bei išsami edukacinė skiltis, kurioje paaiškinta, kaip kyla panikos atakos, kodėl jaučiami vienokie ar kitokie simptomai, pristatytos dažniausios panikos atakos metu kylančios baimės.
– Ką turėtų daryti žmogus, kuris susiduria su panikos atakomis?
D.Norbutė: Ne bėgti, o bandyti suprasti, ar tai tikrai panikos ataka. Kitaip tariant, svarbu ne bėgti nuo savo pojūčių ar stengtis jų išvengti, o suprasti, kad tai, kas su manimi vyksta, yra panikos ataka. Dažno žmogaus reakcija į panikos ataką – tai panikos ataką primenančių vietų, situacijų vengimas ar net bandymas nekreipti dėmesio į tai, kas su juo tuo metu vyksta.
Deja, taip jų išvengti tikrai nepavyks ir tokiu būdu nerimas dar labiau stiprėja. Panikos ataka – tai natūrali mūsų organizmo į reakcija į stresą. Susidūrus su baime akis į akį, ji mažėja: streso atsakas negali būti vienodai intensyvus ilgai, kadangi organizmas paprasčiausiai pavargsta, tad nė viena panikos ataka netrunka amžinai.
Panikos ataka – tai raudonas šauktukas, kuris nurodo, jog laikas pasidomėti savo vidiniu gyvenimu.
Svarbiausia panikos atakos metu – sureguliuoti kvėpavimą, kuris tuo metu tampa per dažnas, paviršinis. Dėl per dažno kvėpavimo atsiradęs per didelis deguonies kiekis kraujyje sukelia fizinius simptomus: padažnėjusį širdies plakimą, silpnumą ir kt., kurie vėliau interpretuojami kaip pavojingi sveikatai ar net gyvybei. Sureguliuoti kvėpavimą, reiškia jį sąmoningai sulėtinti stengiantis ilginti iškvėpimą, nepaleisti kvėpavimo savieigai. Kvėpavimo sulėtinimui gali padėti ir mūsų programėlėje pasiūlyti kvėpavimo pratimai.
Galiausiai svarbu paklausti savęs, kas vyksta šiuo metu mano gyvenime, kad pasireiškė šie simptomai. Tai greičiausiai nebus tiesiogiai susiję su vieta ar situacija, kurioje ta panikos ataka įvyko. Mūsų psichika yra sudėtingesnė.
Manau, kad panikos ataka – tai toks raudonas šauktukas, kuris nurodo, jog laikas pasidomėti savo vidiniu gyvenimu, nes po panikos atakomis gali slypėti gilesni, sudėtingesni išgyvenimai, o ji – tik susikaupusios įtampos išsiveržimas. Tad svarbu registruoti ir panagrinėti panikos atakos veiksnius ir taip juos geriau suprasti. Tai taip pat galima padaryti „Ramu“ programėlėje.
– Kaip turėtų reaguoti aplinkiniai ir artimieji, kurie būna šalia panikos metu?
I.Žvinienė: Pirmiausiai – neišsigąsti. Visa kita priklauso nuo artimųjų asmeninių savybių ir patirčių – vieni gali labiau įsitraukti ir supratingai reaguoti, bandyti suprasti, kas vyksta su artimuoju, ir galbūt padėti ištverti ar palengvinti panikos ataką, nukreipti profesionaliai pagalbai.
Kitiems nepavyksta išbūti su savo jausmais, kurių kyla tikrai įvairių. Tokiu atveju svarbu pasirūpinti savimi. Visais atvejais svarbu ne kaltinti artimojo, ne reikalauti „susiimti“ ar būti stipriam, o paieškoti tiek profesionalios informacijos apie jo problemą, tiek asmeniškai nuoširdžiai pasidomėti, ką patiria artimas žmogus.
Nemanau, kad artimieji turėtų kažkaip labai ypatingai elgtis, nes panikos atakos nėra pavojingos gyvybei bei sveikatai. Svarbu nesumenkinti ar nepaneigti patyrimo, nors iš šono gali atrodyti, kad visa tai netikra ir neturi realaus pagrindo. Jei žinai, koks vengiantis elgesys vyrauja, ko vengiama, neprisidėk prie vengimo. Reikėtų pasistengti tiesiog paskatinti žmogų pažvelgti į tai, ko jis vengia, palaikant jį panikos atakos metu. Tai gali palengvinti kitą panikos ataką arba jas visai nutraukti.
