Kaip atsiranda psichosomatinis sutrikimas
Gana ilgai medicinoje psichika ir kūnas būdavo gydomi atskirai, tačiau atsiranda vis daugiau įrodymų, kad mūsų psichika ir kūnas yra neatsiejami ir vienas kitam turi didelę įtaką.
„Kūno ir dvasios santykiu buvo domimasi nuo senovės. Dar Antikos mąstytojas Platonas pastebėjo, kad atskirai gydyti sielą ir kūną yra klaida. Vėliau dualizmo tėvas René Descartesas domėjosi kūno ir sielos santykiu, taip pat Benedictas Spinoza ir Gottfriedas Leibnizas. Turbūt neapsiriksiu, jei psichosomatikos tėvu pavadinsiu gydytoją psichoanalitiką Franzą Alexanderį. Tačiau ilgainiui medicinoje funkciniai ir organiniai sutrikimai buvo atskirti.
Kita vertus, ryšys tarp mūsų psichologinės būsenos ir fizinio kūno buvo tyrinėjamas. Dar Charlesas Darwinas savo laiku aprašė laikysenos refleksą. Jis kalbėjo apie tai, kad mūsų judesį lemia emocija, o emocija turi įtakos mūsų judesiui, t. y. priklausomai nuo to, kaip mes judame ar sėdime, mums gali kilti skirtingos emocijos. Lygiai taip pat nuo to, kaip jaučiamės, priklauso mūsų poza ir judesiai.
Pavyzdžiui, kaip žmogus dažniausiai sėdi prie kompiuterio? Rankos ant klaviatūros, pečiai suvesti į priekį, galva nuleista, susikūprinęs. Jeigu pagalvotume, koks žmogus taip sėdi, atrastume, kad taip sėdi liūdintis žmogus. Ir priešingai, jeigu atsistojame superherojaus poza, t. y. išsitiesiame, rankas sudedame ant liemens, natūraliai pakyla nuotaika ir atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi“, – pasakojo pašnekovė.
Nors psichosomatikos teorijose dažnai tam tikras emocijas bandoma susieti su konkrečiais organais, specialistei priimtinesnis platesnis mąstymas.
