Būtina gydyti ne tik priklausomybę, bet ir ją lemiančias priežastis
Pasak šių metų liepą pasirodžiusio VU mokslininkų tyrimo rezultatų, Lietuvoje girtaujančių ir reguliariai (2–4 kartus per savaitę) alkoholį vartojančių skaičius išliko panašus – atitinkamai apie 5% ir 9% visų apklaustųjų.
Dar daugiau, nuo 2016 iki 2019 metų abejose grupėse pakankamai ženkliai mažėjo dalis tų respondentų, kurie mėgino atsisakyti alkoholio vartojimo ar keisti savo vartojimo įpročius.
Pasak Norvegijoje su pacientais dirbančio psichiatro psichoterapeuto R.Aleknos, svarbu suprasti, kad dažnu atveju priklausomybe virtęs alkoholio vartojimas signalizuoja žymiai gilesnes problemas, į kurias ir reikėtų koncentruotis.
„Šiandien susikoncentruojama į draudimus – negerti, nerūkyti – tačiau tai neišspręs problemų. Su šia problema dirbantys specialistai sutaria, kad reikia nustoti akcentuoti vien patį vartojimą ir ieškoti gilesnių jo priežasčių. Dažniausiai alkoholis ir kitos psichotropinės medžiagos vartojamos tam, kad pagerintų blogą savijautą. Tad jei norime mažinti vartojimą, reikia ieškoti, kaip alkoholio vartojimą sąmoningai pakeisti kitais būdais“, – teigia R.Alekna.
Pasak specialisto, vienos dažniausių priežasčių, lemiančių autodestruktyvų, į priklausomybes linkusį elgesį yra laiku neišspręstos psichologinės traumos, dėl kurių išsivysto priklausomybei palankios charakterio savybės, taip pat – rimtesni psichiniai sutrikimai – depresija, kitos ligos.
Vienos dažniausių priežasčių, lemiančių autodestruktyvų, į priklausomybes linkusį elgesį yra laiku neišspręstos psichologinės traumos.
„Skandinavijos šalyse yra dvigubų diagnozių skyriai, nes apie 85% psichikos ligomis sergančių pacientų turi įvairias priklausomybes. Jie vartoja įvairias medžiagas, kad palengvintų vaistų šalutinį poveiki, kiti – kad palengvintų savo būseną“, – teigia R.Alekna.
Tais atvejais, kai konkrečių psichinių sutrikimų nėra nustatyta, vis tiek svarbu didelį dėmesį skirti nuo priklausomybės kenčiančio asmens psichologijai – jo asmeninei istorijai, patirtiems išgyvenimams, traumoms.
„Tyrimai rodo, kad sunkiai psichotraumuotų vaikų absoliuti dauguma yra linkę į sunkias priklausomybės formas. Sutariama, kad prie tokių išgyvenimų priskiriamas ne tik fizinė prievarta ar seksualinis išnaudojimas, bet ir psichologinis smurtas, ypač tėvų emocinis šaltumas“, – pasakoja specialistas.
Tai reiškia, kad nedirbant su įsisenėjusiomis psichologinėmis problemomis, kurios ir paskatino išsivystyti priklausomybę, vargiai galima tikėtis sėkmės pačios priklausomybės gydyme.
Priverstinis gydymas: sąnaudos didžiulės, rezultatas mažas
VU tyrimo duomenimis, tiek girtaujančių, tiek reguliariai geriančiųjų grupėse respondentai tvirtino, kad per pastaruosius metus įvesti draudimai didesnės įtakos jų alkoholio vartojimo įpročiams neturėjo – tai nepaskatino jų keisti gyvenimo būdą, vartoti mažiau ar kreiptis pagalbos. Vis dėlto, net ir šiame kontekste paliesdamas priverstinio gydymo klausimą, R.Alekna laikosi tvirtos nuomonės – tokios radikalios priemonės problemos taip pat nespręstų.
„Priverstinis gydymas taikytinas tik tada, kai žmogus nebesuvokia, ką daro, kelia pavojų sau ir kitiems, yra neadekvatus, nebegali priimti sprendimų, yra agresyvus. Kitais atvejais masinės alkoholizmo problemos priverstinis gydymas tikrai neišspręs. Tokio gydymo sąnaudos didžiulės, o rezultatas nulinis“, – teigia R.Alekna.
Pasak jo, tokio pobūdžio prievarta net ir labiausiai girtaujančiųjų grupėms nepadėtų, nes paliktų neišspręstas priežastis, dėl kurių šie žmonės visų pirma ir įklimpo į girtuoklystę. Dar daugiau, atpratę nuo alkoholio, tačiau vis dar turėdami pirminę problemą, jie gali pasirinkti kitus svaiginimosi būdus.
„Mažiau alkoholio nereiškia, kad žmogus bus geresnės savijautos. Galbūt jis pereis prie narkotikų – kanapių, kokaino ir t. t. Turėjau daug pacientų, kurie nustojo vartoti alkoholį, tačiau vėliau pradėjo lošti, vartoti įvairias narkotines medžiagas.
Susikoncentravimas vien į alkoholio vartojimą – klaidingas. Šis vartojimas gali lengvai transformuotis į kitas priklausomybes. Todėl turime matyti, kad draudimas ar prievarta, be kažkokios alternatyvos, nieko neišsprendžia. Pasiūlius nevartoti alkoholio, žmogui reikia turėti aiškų gydymo ar jo problemos sprendimo būdą“, – pasakoja psichoterapeutas.
-
Skaudžios G.Vitkevičiūtės patirtys. Gyvenimas su priklausomu žmogumi tęsiasi, kol klausimą „kodėl?“ pakeičia „kaip?“
-
Priklausomybę nuo narkotikų įveikęs V.Pocius jau 19 metų padeda kitiems: „Mūsų tikslas – kad jie jaustųsi mylimi“
-
Kunigas – apie ieškančius pagalbos nuo priklausomybės: „Klausia, gal Dvareckas gali pasimelsti? Gali, bet nuo to neprablaivėsi“
Ilgalaikėje perspektyvoje svarbus sisteminis požiūris
R.Aleknos teigimu, norint ilgalaikių problemos sprendimų, būtini ne paviršutiniški, o sisteminiai, į atskiras grupes orientuoti sprendimai. Tokį įsitikinimą paremia ir VU tyrimas, kuris rodo, kad skirtingi alkoholio vartojimo įpročiai Lietuvoje tendencingai koncentruojasi skirtingose grupėse.
Pavyzdžiui, girtaujančiųjų grupėje itin didelį procentą sudaro vyrai, kaimo gyventojai, pasiekę pensinį amžių, neturintys aukštojo išsilavinimo, užimtumo. Galima daryti prielaidą, kad konkrečiai šioje grupėje bent jau viena iš pamatinių girtavimo priežasčių gali būti kitokios veiklos ar savirealizacijos galimybių nebuvimas, tad į ją ir reikėtų orientuotis.
Kas dėl bendrųjų tendencijų, galinčių mažinti alkoholizmą šalyje, R.Alekna įvardija būtinybę skirti dėmesio psichologinei visuomenės sveikatai, sveikų įgūdžių ir įpročių ugdymui.
„Reikalinga suteikti daugiau kompetencijų mokytojams, darželių darbuotojams. Jie turi suprasti su kuo dirba, kokie yra skirtingų amžiaus tarpsnių vaikų bei paauglių poreikiai, užtikrinti, kad jie augtų ne traumuotais, o kiek įmanoma kūrybiškais, žinančiais ko nori ir kaip tai pasiekti, kad sugebėtų patenkinti savo poreikius ne alkoholiu ar narkotikais, bet gerai jaustųsi būdami blaivūs.
Psichologas sprendžia tas problemas, kurių nepajėgė išspręsti mokykla, o psichiatras – ko nepajėgė psichologas.
Būtina šviesti ir tėvus, tačiau mokykla turi koreguoti tai ko, dėl žinių apie vaikų raidos psichologiją trūkumo, nepadaro tėvai. Psichologas sprendžia tas problemas, kurių nepajėgė išspręsti mokykla, o psichiatras – ko nepajėgė psichologas“, – psichinės sveikatos užtikrinimo grandinę įvardija R.Alekna.
Jo teigimu, nuo mažumės išsiugdę sveikus įpročius ir problemų sprendimo mechanizmus, vaikai užauga turėdami saugumo jausmą, jie išmoksta atpažinti pirmines problemas ir su jomis tvarkytis bei jų sprendimui nesirenka liguisto alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų vartojimo.
