Vis dėlto meilė sau yra tiek pat svarbi, kaip ir meilė kitiems, galbūt net ir svarbesnė – juk nemokėdami mylėti savęs, negebėsime tinkamai mylėti ir artimiausių žmonių.
„Daug kas manęs klausia – kas yra toji meilė sau ir kaip reikėtų save mylėti? O juk mylėti mes mokame puikiai, tik dažniausiai labiau už save mylime kitus. Kad išmoktume mylėti ir save, tereikia pagalvoti, kaip tą savo meilę mes demonstruojame jiems. Save mylėti reikėtų tokiu pačiu būdu, kaip mylime ir kitą žmogų.
Daugelis klaidingai mano, kad jei jau leidžia sau retkarčiais suvalgyti kokį torto gabalėlį ar nusipirkti kokį širdžiai mielą pirkinį, tai tokiu atveju jau myli save. Tokia „meilė“ labai greitai ir lengvai gali peržengti saiko ribas, ir tuomet tai jau tampa ne meile, o neapykanta sau: kaipgi būsi vertas meilės sau, jei būsi aptingęs, persivalgęs ar išleidęs svarbias savo santaupas?
Tam, kad mylėtumėte save, reikia mokėti balansuoti per vidurį: nei per daug savęs nelepinant, nei per daug neskriaudžiant“, – Psichologijos ir mokymų centro organizuotame seminare „Meilė sau: žinios ir praktika“ dėstė daugelio metų darbo patirtį turinti psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.
Anot specialistės, yra du psichologiniai testai, kuriuos atlikę sužinosite, kiek iš tikrųjų savęs nemylite ir kokiose srityse tai pasireiškia labiausiai.
Testas (I). Ar mylite save?
Kiekvieną iš žemiau surašytų teiginių įvertinkite trijų balų sistemoje pagal jų aktualumą jums (0 – taip nebūna, 1 – kartais būna, 2 – būna dažnai).
1. Fizinė savidestrukcija: rūkote, vartojate alkoholį, nesveikai maitinatės, neišsimiegate.
2. Su žmonėmis susijusi savidestrukcija: leidžiatės žeminami, nuvertinami, išnaudojami, jaučiatės užgožti, kažkam per daug aukojatės.
3. Laikote save paskutinėje vietoje po visų darbų ar pareigų, arba dirbate nemėgiamą darbą ir bijote jį pakeisti.
4. Dažnai naudojate kažkokius pasiteisinimus: „Mylėsiu save, kai paaugs vaikai, kai pakeisiu darbą, kai rasiu mylimą žmogų, kai sulieknėsiu...“.
5. Dažnai save graužiate: kaltinate dėl klaidų, menkinate save ir savo pasiekimus, nepasitikite savimi.
6. Laikote save niekuo neypatingu žmogumi, nematote savyje jokio unikalumo.
7. Manote, kad per retai skiriate laiko sau.
8. Ar jūsų gyvenimo situacija atitinka jūsų asmenybę/galimybes? Ar nemanote, kad save apribojate, neišnaudojate savo potencialo, tarkime, dirbdami nemėgstamą darbą?
9. Ar turite prikaupę pykčio, kurio negalite atsikratyti? Tarkime, turite giminaitį ar draugą, kuris jus vis „ėda“, bet jūs jam nieko nesakote, o jo pastabas nuleidžiate tylomis.
Suskaičiuokite surinktus taškus.
Jei surinkote 9 balus ir mažiau – padėtis nebloga, save dar pakankamai mylite ir gerbiate.
Jeigu surinkote 9 ir daugiau taškų, vertėtų susimąstyti, nes tokiu atveju savęs prioritetu tikriausiai nelaikote.
Kuo daugiau taškų surinkote, tuo labiau savęs nemylite.
„Dabar pažvelkite į tuos savidestrukcinius punktus ir atsakykite sau, ar galėtumėte tam savo mylimam žmogui taip kenkti, kaip kenkiate sau? Kaip atrodytų jūsų meilė, jei tam žmogui neleistumėte išsimiegoti, nuolat jį menkintumėte, graužtumėte, neleistumėte jam tobulėti, nerastumėte jam laiko ir vis bandytumėte sukelti kaltės jausmą? O juk būtent taip ir atrodo nemeilė sau“, – kalbėjo psichoterapeutė.
Kaip atrodytų jūsų meilė, jei kitam žmogui neleistumėte išsimiegoti, nuolat jį menkintumėte, graužtumėte ir vis bandytumėte sukelti kaltės jausmą? O juk būtent taip ir atrodo nemeilė sau.
Testas (II). Kuriose srityse labiausiai savęs nemylite?
Perskaitykite išvardytas gyvenimo sritis ir gerai apgalvokite, kaip jas vertinate bei kaip dėl jų jaučiatės.
1. Jūsų išvaizda (išorinės savybės, grožis).
2. Jūsų bendravimas (mokėjimas bendrauti, populiarumas tarp žmonių).
3. Jūsų pasiekimai, statusas, karjera.
4. Jūsų fizinė, psichinė sveikata.
5. Jūsų partneris (-ė), santykiai su juo/ja.
6. Jūsų vaikai (ką jaučiate dėl to, kad turite ar neturite vaikų).
7. Jūsų protas, intelektinės savybės (sugebėjimas protingai diskutuoti, išreikšti mintis).
8. Jūsų patrauklumas kitos lyties akyse (kiek laikote save moteriška/vyrišku).
9. Moralinės savybės (kiek laikote save doru, geru žmogumi).
Dabar tas išvardytas gyvenimo sritis įvertinkite pagal keturis žemiau pateiktus punktus, prie kiekvienos gyvenimo srities užrašykite vieną ar daugiau tai sričiai tinkantį punktą. Tebūna tas įsivertinimas jums pamąstyti, nuo ko reikia pradėti, kad labiau save mylėtumėte.
1. Apie kurią sritį kalbant bijotumėte išgirsti kritiką iš kito, jums reikšmingo žmogaus? Kurioje iš šių sričių kritika jus sužeistų ar yra sužeidusi?
2. Kurią gyvenimo sritį jūs truputį slepiate nuo aplinkinių ir bijote ar nenorite jiems jos parodyti?
3. Kurioje iš šių gyvenimo sričių nedrįstate panorėti daugiau, esate linkęs susitaikyti su esama padėtimi?
4. Į kurią iš šių gyvenimo sričių dedate dideles pastangas, daug didesnes, nei skiriate kitoms sritims?
Nemeilė sau: kokios jos priežastys?
Tad kaipgi susiformuoja ta nemeilė sau? Anot Genovaitės Petronienės, tam didžiulę įtaką padaro tiek mūsų tėvai, tiek ir aplinka, kurioje augome.
„Įsivaizduokite, jog viduje turime du didelius rezervuarus, skirtus meilei sau. Vieną iš tų rezervuarų mums užpildo tėvai, o kitą – visi kiti mūsų aplinkos žmonės vaikystėje ir mums augant. Taigi šioje vietoje itin svarbios yra vaikystės patirtys, visų pirma – tai, kaip mus mylėjo ir kaip tą savo meilę mokėjo demonstruoti mums mūsų tėvai. Kuo jų meilės demonstravimas buvo teisingesnis, tuo tas rezervuaras labiau ir užsipildė, jei iš tėvų daug meilės negavome, jei jie patys savęs nemylėjo arba išmokė mus klaidingų pamokų, tuo tas rezervuaras bus tuštesnis.
Derėtų aplink save susikurti kuo labiau maitinančią, vertinančią ir giriančią aplinką, mat kiekviena išgirsta kritika, nuvertinimai tik dar labiau į paviršių iškelia vaikystės žaizdas ir atitolina mus nuo meilės sau.
Jei tėvai auklėdami savo vaikus juos vis drausmina sakydami, kad jie privalo būti geri, mylintys kitą, linkę labiau pasirūpinti aplinkiniais, taip pažeidžiamos esminės jų meilės sau vertybės. Lygiai tas pats nutinka ir kai sužeidžiamas vaiko savarankiškumas – jam neleidžiama nieko pačiam daryti, juo nuolat abejojama, jis menkinamas savo tėvų, nuolat kritikuojamas.
Kita problema, dėl kurios užaugę nemokame savęs mylėti, – tėvų laiko stoka mums. Jei vaiką augina televizorius ir kompiuteris, tuomet jis jaučiasi nevisavertis, mano, kad jam kažkas negerai, nes tėvai jam neatranda laiko, kad pažaistų, apkabintų, nusišypsotų. Juk ne veltui sakoma – gali nepasakyti gero žodžio, bet pabūk su žmogumi. Tai giluminė žaizda, kurią turime labai daug kas iš mūsų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė: Kaip iš santykių išginti nuobodulį ir pagausinti laimės
Antras rezervuaras skirtas kitiems mūsų vaikystės aplinkos žmonėms: broliams, seserims, draugams, mokytojams, gyvenimo partneriams. Per juos, jų požiūrį ir reakcijas į mus taip pat formuojasi ir mūsų pačių meilė arba nemeilė sau. Tačiau net ir nepatirta meilė vaikystėje dar tikrai nereiškia, kad niekada savęs nemylėsite. Iš tiesų stipriai mus mylintis partneris, draugai, kurie gerai moka tą meilę demonstruoti, ir mūsų pačių meilės sau rezervuarą gali pripildyti ar netgi užgydyti tas vaikystės žaizdas“, – pasakojo psichoterapeutė.
Tad, anot specialistės, norint pamilti save, derėtų aplink save susikurti kuo labiau maitinančią, vertinančią ir giriančią aplinką, mat kiekviena išgirsta kritika, nuvertinimai tik dar labiau į paviršių iškelia vaikystės žaizdas ir atitolina mus nuo meilės sau.
Taip pat, psichoterapeutės tikinimu, derėtų tinkamai išmokti reaguoti ir į kitų išsakomą kritiką, „nes kai tave kritikuoja, stipriai save nusivertini, o kai nusivertini, tai ir meilė sau gan prastai sekasi“.
Ką daryti, kai jus kritikuoja?
„Mūsų protas taip jau veikia – į kritiką jis reaguoja penkis kartus stipriau nei į pagyrimą. Todėl labai svarbu išmokti tinkamai šią kritiką priimti“, – tikina psichoterapeutė.
Kada mes labiausiai nukenčiame nuo kritikos? Anot specialistės, tada, kai iš kritiko mes tikimės pagyrimo, palaikymo, kitaip tariant, kuomet tam tikram žmogui priskiriame per daug galios mums ir norime jam patikti, kuomet laikome jį autoritetu.
„Šį priskirtą autoritetą derėtų „nuimti“ ir žvelgti į kiekvieną žmogų kiek objektyviau – jei į kiekvieną žmogų reaguosite objektyviai, nebandysite į jį remtis, nes ir taip pakankamai save mylėsite, tai ir jokia kritika jūsų nesužeis. Žinoma, lengviau pasakyti nei padaryti, tačiau to siekti tikrai verta.
Kuo žmogui labiausiai pakenkia kritika? Tuo, kad dingsta idėjos, dingsta norai ir polėkis.
Kuo žmogui labiausiai pakenkia kritika? Netgi ne tuo, kad pradedi blogai jaustis, save nusivertinti, laikai save niekam tikusiu, nors tai irgi blogai, bet tuo, kad dingsta idėjos, dingsta norai ir polėkis. Tą ypač pastebi menininkai. Būtent dėl to, labai svarbu mokėti tą kritiką tinkamai priimti, mat kitu atveju toje srityje jus gali apimti apatija“, – atkreipia dėmesį G.Petronienė.
Tad kaipgi derėtų tinkamai reaguoti į kritiką? Psichoterapeutė pataria visų pirma išmokti atskirti gerą kritiką nuo blogos.
„Gera kritika padeda vystytis – ja teikiamas aiškus ir konkretus pasiūlymas, ką reikėtų padaryti geriau, kad tobulėtumėte. Tai kritika, neturinti jokio neigiamo atspalvio ir neigiamų emocijų. O bloga kritika – priešingai, turi blogas emocijas, niekinantį atspalvį ir dažniausiai ja pateikiami tik reikalavimai, o ne konkretūs pasiūlymai.
Geras kritikas turi parodyti jums kitą žingsnį, kurį žengti jūs turėtumėte būti pajėgus, o ne tokį, kurį žengti būtų neįmanoma. Į blogą kritiką derėtų išvis nereaguoti, išmokti nekreipti į ją dėmesio, atmušti tarsi skydu, o tai padėsite sau padaryti apgalvoję, kodėl tas žmogus jus apskritai kritikuoja: galbūt iš pavydo, iš blogo gyvenimo, o gal tiesiog dėl prastos nuotaikos“, – patarimus dalija psichoterapeutė.
Meilė sau ir santykiai su kitais žmonėmis
G.Petronienė tikina, kad labai svarbu atminti esminį meilės sau principą – jeigu nepamaitinsi savęs, neturėsi iš ko būti geras ir kitam. Dėl to kalbant apie santykius su kitais žmonėmis, meilė sau yra būtina – save mylintis žmogus ir savo partneriui bus geresnis, jis turės jam ką duoti, nekels reikalavimų, nebus stipriai įžeidus.
„Dažnai palaikydami santykius kitame žmoguje ieškome to, ko mums patiems labiausiai trūksta, o jei mylėsite save, ir šių atsvarų jums nereikės. Meilė sau labai svarbi ir auklėjant bei auginant vaikus.
Labai svarbu atminti esminį meilės sau principą – jeigu nepamaitinsi savęs, neturėsi iš ko būti geras ir kitam.
Jei tėvai nemyli savęs, jų vaikai auga su kalte, kad dėl jų tėvai paaukojo savo gyvenimą. Jei gerai susimąstytume, daugelis iš mūsų šią kaltę taip ir nešiojamės visą gyvenimą. Užaugę ir padėdami savo tėvams, dėl jų aukodamiesi vis bandome tą kaltę išpirkti, tačiau galiausiai taip elgdamiesi tokią pačią kaltę užkrauname ir savo vaikams – jie juk mato, kaip mes vargstame, dirbame, pamirštame skirti laiko sau, ir automatiškai už tai jaučiasi atsakingi. Taigi meilė sau padeda vystytis ir mūsų vaikų psichologijai, taip mokome ir pačius vaikus mylėti save“, – tikina specialistė.
Anot jos, apskritai meilė sau yra ganėtinai užkrečiamas reiškinys – jos galite pasisemti iš žmogaus, kuris save myli, lygiai taip pat meilės sau galite įkvėpti ir aplinkinius. O štai jeigu būsite linkę nuolatos aukotis, padėti kitiems, tuo pačiu užmiršdami save, kiti žmonės bus linkę jausti kaltę prieš jus, susierzinimą ir, blogiausiu atveju, gali pradėti jumis naudotis.
„Kokia yra tikrai gera moteris? Ne ta, kuri yra linkusi aukotis dėl savo vyro, kuri nuolat jam yra gera ir nuolanki, o ta – kuri tam tikru momentu moka būti gera, o, kai reikia, moka ir suimti jį į „nagą“. Save mylinti moteris nepataikauja, nebando įtikti ir svarbiausia – ji nebijo kažko prarasti, nes pati savyje jaučia pilnatvę“, – sako G. Petronienė.
Ką daryti, kad kitas žmogus labiau mylėtų save?
Visų pirma, svarbu branginantis santykis – ir tai galioja ne tik kalbant apie vaikus, bet ir apie bet kuriuos kitus artimus žmones.
„Jei savo atžalas brangini, juos myli sveika, ne pasiaukojančia meile, tuomet automatiškai ir jie kur kas labiau mylės save. Apskritai, mylint svarbu ne žodžiai, o veiksmai – jeigu skiriate tam žmogui laiko, atidžiai jo klausotės, gilinatės į jo problemas, matote, kad kažkokia jo savybė jums nepatinka, bet vis tiek jį priimate su šia savybe, tai ir yra meilė. Ir toks santykis padeda žmogui keistis. Juk ne veltui sakoma – jei moteris myli vyrą, tai vyrui sekasi, jei vyras myli moterį – tai moteris žydi. Tas šiltas santykis, dėmesys yra labai svarbu“, – tikina psichoterapeutė.
Anot specialistės demonstruojant savo meilę ir siekiant, kad kitas žmogus labiau save mylėtų, didelę svarbą turi ir pagyrimai jam. Tik ir išsakant juos, derėtų laikytis keleto svarbių taisyklių.
Išmokite girti
„Girti reikėtų konkrečiai už kažką, ne už bendrus dalykus: tarkime, už gardžiai padarytą vakarienę, už puikų elgesį pamokoje, už šmaikštų ir vietoje paleistą juoką ir pan. Antroji taisyklė – negirti prie kitų žmonių, mat taip tas, kurį giriate prie kitų, tampa ganėtinai įpareigotas, maža to, taip sužadinamas kitų žmonių pavydas – tai ypač galioja, kuomet viršininkas giria pavaldinį ar mokytojas mokinį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip išsiskirti? Psichoterapeutė G.Petronienė – apie skyrimąsi ir skyrinėjimąsi ilgalaikiuose santykiuose
Na, ir svarbiausias dalykas norint teisingai pagirti – tai girti žmogų už tai, ką jis pats labiausiai vertina, arba už tai, kur jam didžiausia žaizda – taip ypač stiprinamas pasitikėjimas savimi, o su juo – ir to žmogaus meilė sau. Tarkime, jei žmogus įsitikinęs, kad jis tam tikros veiklos negali imtis, tačiau vienas nedrąsus jo žingsnis bus pagirtas – taip bus kiek užpildytas jo pasitikėjimas savimi ir motyvacija“, – pagyrimų taisykles vardija psichoterapeutė.
Nebijokite būti egoistais
Kada žmonės apskritai nusprendžia, kad reikia save mylėti? Psichoterapeutės tikinimu, dažniausiai tuomet, kai atsiduria dugne: suserga rimtomis ligomis, kuomet išgyvena skaudžias, gyvenimą sudrebinusias skyrybas, ir labai daug kas – pasiekę vidurio amžiaus krizę – 40–45 metų, kuomet vaikai jau užauginti ir atrandamas laikas gyventi dėl savęs.
„Tokiems žmonėms meile sau reikia užsiimti labai rimtai, ir nenuostabu, jei pradžioje tai virsta tarytum manija. Dažnai save mylėti pradėjęs žmogus aplinkiniams gali pasirodyti staiga tapęs visišku egoistu. Tačiau nesijaudinkite, viskas čia gerai, taip ir turi būti.
Tad nuo ko pradėti mylėti save?
Visų pirma tam derėtų atrasti laiko, taigi iš gyvenimo išbraukti kiek mažiau svarbius dalykus: galbūt mažiau dirbti, atsisakyti nereikalingos veiklos. Tam reikėtų išskirti ir pinigų, kad būtų galima pildyti savo norus: palepinti save grožio procedūromis, masažais, apsilankyti ugdančiuose seminaruose, keliauti, galbūt lankytis pas psichologus ar psichoterapeutus, kurie padėtų ugdytis savivertę. Žinoma, vertėtų ir daugiau skaityti, sveikiau maitintis, daugiau judėti...
Padėkite kitiems, bet niekada nesiaukokite, nes pats svarbiausias jūsų prioritetas – tai jūs pats.
Dar vienas etapas, norint išmokti mylėti save, – tai žinoti ir puikiai suprasti savo norus. Tik didžioji bėda čia ir yra, mat daugelis žmonių iš tiesų konkrečiai net nežino, ko jie nori. Kad suprastume savo norus, mes turime prieiti prie savo jausmų – jie labai tiksliai pasako, ko iš tikrųjų mes norime. Taigi, kad suprastume savo emocijas, reikia pabūti tuštumoje ir kurį laiką nieko negalvoti.
Kiek parodė mano praktika, žmonės, kurie nemyli savęs, su savo jausmais apskritai turi labai prastą ryšį ir dažnai išsako ne tai, ką jaučia, o tai, ką galvoja. Mūsų tikrieji norai yra pasislėpę giliai mūsų pasąmonėje ir prie jų ne visada būna labai paprasta prieiti“, – pasakoja psichoterapeutė.
Kaip atrodo save mylintis žmogus?
Pagalvokite, kaip žiūrite į žmogų, kurį tikrai mylite? Ar galėtumėte taip žiūrėti ir į save?
„Kai ką nors mylime, natūralu, kad džiaugiamės tuo žmogumi, didžiuojamės juo, mėgaujamės jo kompanija, visuomet esame linkę jam padėti, jį palaikyti, o jei reikia – ir paguosti bei padrąsinti. Tai kodėl tokie negalime būti patys sau? Išmokite save mylėti, pradėkite savimi didžiuotis, nebijokite būti vienatvėje, išmokite mėgautis ja. Jeigu kažkas nepasiseka, nepeikite ir nekaltinkite savęs, verčiau paguoskite save, įkvėpkite, padrąsinkite ir pagirkite, jei reikia.
Padėkite kitiems, bet niekada nesiaukokite, nes pats svarbiausias jūsų prioritetas – tai jūs pats. Kai tai suprasite, pastebėsite, kaip po truputį atsipalaiduojate, tampate laisvi, nesuvaržyti ir išmokstate mėgautis gyvenimu“, – Psichologijos ir mokymų centro organizuotame seminare dėstė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė.
