Nutylėtos informacijos pavojus
Psichologijos mokslas masina žmones, todėl daug atitinkamo išsilavinimo neturinčių asmenų socialiniuose tinkluose pastarosiomis savaitėmis ėmė savamoksliškai „diagnozuoti“, esą Putinas yra psichopatas ar sociopatas. Atitinkamą išsilavinimą įgiję gydytojai psichiatrai, spaudžiami žurnalistų, bandė išsisukti kur kas diplomatiškiau: esą jie Putino psichikos sveikatos netyrė, iš kūno kalbos tik gali spėti apie jo jaučiamą psichologinį nesaugumą ir pan.
Tačiau, ar tikrai netikslios savamokslės diagnozės ir diplomatiniai nutylėjimai yra teisingiausias kelias tuomet, kai būtinybė šviesti visuomenę apie lyderių psichikos sveikatą ir jos svarbą žmonijos istorijoje pavojingai pražiopsota jau n kartų? Tiesa yra ta, kad pasisakymų netikslumas ar korektiškumas negali būti didesnis už nutylėtos informacijos pavojų.
Pakenktos Putino smegenys
Panašu, kad net nusileidus Hitlerio saulei, pamokos apie lyderių psichikos sveikatos svarbą taip ir liko neišmoktos – solidžių psichikos sveikatos specialistų įvairiais pjūviais atliktos nacių vado psichikos sveikatos analizės labiau domina psichologijos mokslininkus ir istorikus, bet ne šiuolaikinius politikus, vadovus ar visuomenę.
Turbūt mažai kas iš pasaulio galingųjų atkreipė deramą dėmesį ir į 2014 m. škotų neuropsichologo, klinikinio psichologo ir profesoriaus Iano Robertsono „Psychology Today“ paskelbtas mintis, kad Putino asmenybė ir mąstymas yra smarkiai išsikraipę dėl beveik nevaržomos valdžios ir galios poveikio jo smegenims.
Karūnos sindromas
Profesorius I.Robertsonas rašė neabejojantis, kad Putino smegenys neurologiškai ir fiziškai taip pasikeitusios, kad jis įtikėjo, jog be jo Rusija yra pasmerkta. Pasak I.Robertsono, absoliuti valdžia ilgam laikui padaro žmogų aklą rizikai, labai egocentrišką, narcizišką ir visiškai praradusį savimonę. Be to, į kitus žmones pradedama žiūrėti kaip į objektus, o viso to emocinė ir kognityvinė pasekmė yra... panieka.
Būtent panieka (kitų nuomonei, kitiems lyderiams, Vakarų institucijoms, tarptautinėms sutartims ir įstatymams) yra vienas svarbiausių Putino psichologijos elementų.
Putino mąstymas smarkiai išsikraipęs dėl beveik nevaržomos valdžios ir galios poveikio jo smegenims.
Dar 2014 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri dažnai susitikdavo su Putinu, pranešė nebesanti tikra, kad Putinas turi ryšį su realybe, ir tuomečiam JAV prezidentui Barakui Obamai pasakė, kad Putinas yra „kitame pasaulyje“.
Neuropsichologiniu požiūriu apkvaitimas nuo savo galios, atskirtis nuo realybės, progresuojanti izoliacija, nepakantumas kritikai ir didžiulė panieka kitų nuomonei – klasikiniai hubrio sindromo požymiai. Deja, hubrio sindromas yra kur kas daugiau ir sudėtingiau už visų taip pamėgtą linksniuoti psichopatiją.
Kai sutrikęs „Aš“ tampa valstybe
Hubrių asmenybės taip išsipučia, kad praranda ribas - lyderiai pradeda tapatintis su tautomis, šalimis, imperijomis ar organizacijomis, kurioms vadovauja. Jie ima taip impulsyviai, rizikingai ir niekam neatskaitingai veikti jų vardu, tarsi būtų ne laikini svečiai, o amžini šių sostų šeimininkai. Būtent todėl I.Robertsonas dar 2014 m. teigė, kad Putino kelionė yra lygiai tiek pat asmeninė, kiek politinė, ir prognozavo, jog jis stengsis pralenkti Staliną.
Deja, pasaulio lyderiai, pasišnekėdavę apie nerimą keliantį Putino atotrūkį nuo realybės, greičiausiai nesikreipė konsultacijų į psichiatrijos mokslo atstovus ir toliau pavojingai jam nuolaidžiavo.
Klaiki Putino elgesio prognozė pildosi
Pasak I.Robertsono, Putinas jaučiasi asmeniškai pažemintas dėl Sovietų Sąjungos ir jos imperijos žlugimo, todėl stengsis šį pažeminimą ištaisyti tolesniais pavojingais veiksmais. Tam dar labiau jį skatins asmeninio ir nacionalinio pranašumo jausmas prieš niekingai silpnas, dekadentiškas ir bailiai nusiteikusias Vakarų valstybes - greičiausiai taip jis jas mato iš savo sutrikusios perspektyvos.
Todėl I.Robertsonas dar 2014 m. įvardijo, kad psichologiniu požiūriu pats blogiausias atsakas yra nuolaidžiavimas, kuris tik pakursto panieką ir sustiprina hubristinę poziciją. Pasak jo, Putinas dėl nepagarbos tarptautinei teisei ir susitarimams turi pajusti griežtas pasekmes: ekonominiu požiūriu Vakarams tai brangiai kainuos, tačiau ilgalaikiai nuolaidžiavimo nuostoliai bus tokie dideli, kad finansinės sąnaudos retrospektyviai ims rodytis nereikšmingos.
Klaiki Putino elgesio prognozė pildosi. Laiku deramai neįvertinta vieno asmens psichikos būklė virsta dar viena pasaulio tragedija.
Pritemdytos psichikos vadovai
Deja, kol kitų šalių lyderiai naiviai klydo, pro pirštus žiūrėdami į informaciją apie lyderių psichikos sveikatos svarbą, dalis pritemdytos psichikos vadovų visame pasaulyje aktyviai išnaudojo specifines psichologijos ar koučingo žinias piktiems kėslams - siekdami tapti dar įtakingesniais, pavojingesniais ir geriau aplinkiniais manipuliuojančiais vadovais.
Kadaise teko girdėti, kaip žymus vadovams dėstantis lektorius skirsto savo klientus į klientus ir pacientus. Deja, užuot sąžiningai pacientus nukreipęs į psichoterapiją, čia pat nuo scenos jiems parduoda įvairius psichologinius įrankius, kaip daryti įtaką, valdyti komandas, atpažinti žmonių psichocharakteristikas ir pan. Tačiau, ar nereikėtų tokių įrankių perduoti tik tiems vadovams, kurių ketinimų gerumu aplinkiniams esi nuoširdžiai įsitikinęs?
Juk būtent šiandien prisiimta profesinė atsakomybė gali išgelbėti daug niekuo dėtų žmonių jau rytoj. Nes psichologijos ir koučingo prisimokęs psichologinis smurtautojas, hubris ar psichopatas yra pavojingesnis už tokios informacijos neturintį. Nes būtent taip beždžionės ima žaisti su granatomis.
Peraugęs visagalybės jausmas
Ar Putinas, siekdamas savo tikslų, pastaruoju metu naudojosi psichologų ar psichiatrų patarimais? Nežinia, tačiau net jei jų ir klausė, hubristinė visagalybė neleido jų išgirsti. Nes kiekvienas bent minimaliai su karo psichologija susidūręs asmuo pasakytų, kad karui ir kovai reikia specialiomis technikomis įdarbinti agresiją ir pyktį. Karys, išsiųstas į pratybas, šios agresijos nėra įdarbinęs, o apgaule atsidūręs kare savo agresiją gali gana greit nukreipti į šio melo autorių. Juk nėra psichologinių priežasčių kovoti ir mirti už žmogaus, kuris mus apgavo, idėjas.
Tačiau neabejoju, kad kadaise Putinui talkinusių psichologų ir psichiatrų sudaryti kitų šalių lyderių psichoportretai bei jų elgesio prognozės jam tik padėjo smarkiau iš jų tyčiotis ir greičiau užsiauginti visagalybės jausmą. Laiku neatpažinus hubrių ir neatėmus iš jų galių, jie tik didina savo nebaudžiamos galios jausmą ir aukų skaičių.
Dar 2014 m. A.Merkel, kuri dažnai susitikdavo su Putinu, pranešė nebesanti tikra, kad jis turi ryšį su realybe.
Mažesnieji Putino prototipai tarpsta skyriuose, kuriuose dirba vos keli žmonės, nedidelėse organizacijose, daro karjerą daugybę pavaldžių įstaigų turinčiose institucijose, verslo korporacijose ir valdžioje. Mūsų visų pareiga yra laiku juos nukenksminti, t. y., išgalinti.
V.Zelenskis ─ ypatingo emocinio atsparumo lyderis
Šiandien pasaulis liudija ne tik režimų, karo ir taikos ar politinių idealogijų sandūrą. Šiandien mes taip pat liudijame per menką lyderių psichikos sveikatos svarbos suvokimą ir skaudžias to pasekmes.
Tačiau šiandien mes liudijame ir ypatingo emocinio atsparumo bei sveikos, tikros moralinės (tarnaujančios) lyderystės sandūrą su visagalybės kvaitulio apimtu hubriu. Ukrainos lyderis Volodymyras Zelenskis ir Putinas šiuo metu yra tiesiog ryškiausiai matomi chrestomatiniai pavyzdžiai, kuriuos galima ir reikia analizuoti per lyderių psichikos (ne)galios funkciją.
Įdomu tai, kad būtent ypatinga V.Zelenskio laikysena, suvienijusi ukrainiečius ir atėmusi iš Putino taip lauktą šlovės svaigulį, visam pasauliui apnuogino po narcistiniu botulino sluoksniu besislepiantį aikštingą vaikigalį.
