Apie karantino trupinius
– Rimante, kaip pagal jus atrodo juodos ir baltos dienos?
– Juodos, kai atsibundu susipykusi su vyru arba, kai ryte susiginčijame ir iškeliaujame savais keliais be bučkio, tik burbtelėję „atia“. Rytas man – svarbiausia dienos dalis, todėl labai stengiuosi, kad jis būtų pozityvus, iki 10 val. neatsidarau naujienų portalų, neklausau radijo žinių, nes, kitu atveju, greitai apniūkstu, o kartais net pajuoduoju nuo visų pasaulio problemų.
Na, o baltos dienos man yra apie laimę būti be planų, be skubėjimo, be sąžinės priekaištų, kad „nieko dora nenuveikei“, kad nepadarei tų darbų, kuriuos žadėjai padaryti, „kai nebus ką veikti“. Baltos dienos yra apie tylą būnant šalia mylimiausiųjų: valgymas lovoje, apsikabinimai, ilgi pasivaikščiojimai.
– Kokių dienų jūsų gyvenime daugiau – juodų ar baltų? Kaip balansuojate tarp jų?
– Anądien stebėjau, kaip dukra nešasi glėbį savo žaislų, rūbų ir daiktų: kažkas iškrenta, ji lenkiasi paimti, tuomet iškrenta dar kažkas, kol galiausiai ji meta viską velniop ir klesteli ant savo turto. „Va taip aš jaučiuosi per karantiną“, – tuomet sau tyliai pasakiau. Kasdien, rodos, susirenku save iš trupinių į pilną riekę, bet tereikia kažkokio mažiausio nesklandumo, ir vėl subyru.
Tokiomis akimirkomis labiausiai padeda dėkojimo praktikos, kai puolu neviltin, labai sąmoningai sau primenu, kiek daug turiu, už kiek daug dalykų galiu būti dėkinga, ir vardinu tai, ką GALIU daryti, o ne tai, ko NEGALIU.
– Ko moko ir ką galbūt primena juodos ir baltos dienos?
– Juodos moko labiau vertinti baltas dienas, o baltos sukuria prisiminimus ir viltį, į kurią kabiniesi juodosiomis akimirkomis. Tikiu, kad vienos dienos kitas maitina, kad be vieno nebūtų kito, kad be kontrasto taip neišjaustume nei džiaugsmo, nei skausmo.
Vienodai branginu visas emocijas. Pyktis – nuostabus reikalas, ypatingai, kai nukreipi jį į darbus. O, kiek gali, žmogus, padaryti! Ir paskui, žiūrėk, buvusi juoda, tampa balta diena, nes šitiek nuveikei.
– Ar galėtumėte priskirti save prie žmonių, besivadovaujančių taisykle, kiek turiu, tiek ir pakanka?
– Aš galiu visaip: ir sudrėkusius sumuštinius palapinėje valgyti, ir džiaugtis prabanga, kai ją užsidirbu. Nors pastarojo dalyko dar mokausi – džiaugtis, be baimės, kad, neduokdie, kažkas nužiūrės, ar kad dabar, kai man gerai, turi būtinai kažkas blogo nutikti. Šis tikėjimas, prietarai mūsuose labai gyvi, tai nenuostabu, nes šimtmečius gyvenome baimėje ir priespaudoje, tokios žaizdos lengvai negyja. Vis dėlto, mokslininkų įrodyta, kad laimingesni ir daugiau pasiekia tie, kurie svajoja ir kuria penkmečio planus.
Paniką malšina duona
– Pakalbėkime apie kiek primirštus ir nostalgiškus dalykus. Na, kad ir duona su sviestu. Labiau gardu ar taupu?
– Oi, gardu! Man tik taip atsiskleidžia tikras Jos skonis! Valgyti gerą, šviežią duoną su dešra ar sūriu man kartais atrodo kaip įžeidimas – juk užmaskuoji visą gėrį, neišeina skonio pajausti, kaip žemaičiai sako. Tiesą pasakius, nuo vaikystės dievinu duoną su sviestu, tik kažkaip visada save grauždavau, kad būtinai reikia kažką „rimto“ dar ant jos užsidėti, kad duonos nepustytum (žemait. nešvaistytum). Kokia nesąmonė. Dabar taip nebedarysiu.
– Kiek vietos jūsų maisto racione tenka duonai?
– Duona užima ne tik konkrečią vietą racione, bet ir šaldytuve (juokiasi). Mano namuose duona tiesiog būtina. Jei jos nėra, manyje prasideda maža panika. Tad, mūsų šaldytuve visuomet rasite šaldytos, riekėmis supjaustytos juodos duonos. Šviežios – taip pat. Duoną dažniausiai valgau pusryčiams. Mėgstu ją aptepti sviestu ir pakepinti ant keptuvės.
Dažniausiai ant jos keliauja avokadas arba varškės sūris, be juodos duonos nė vienas šeimoje neįsivaizduojame ir palaido kiaušinio – ją mirkyti į trynį yra absoliutus džiaugsmas. Kaip ir „Pirato akis“ (duona su įmuštu kiaušiniu), kepama vidurnaktį (juokiasi). Tiesa, batonui galioja visai kita tvarka. Man jis švenčių ir savaitgalių atributas. Tik tuomet jį valgau nelimituotai.
– Kuo įprastai vaišinate netikėtai užklupusius svečius?
– Pavyzdžiui, su duona ir sviestu. Duona ir sūdyti lašiniai, tėtės vadinami „garažiukais“, visada „paima“ minią. Dar labai mėgstu mini sumuštinius su burokėliais ir silke, su šprotais, su sviestu ir ridikėliais, duona su pesto padažu taip pat labai skanu.
Nuo vaikystės mano laukiamiausi būdavo sumuštiniai su duona, sviestu ir svogūnų laiškais. Augindavome juos ant palangės ir jie man buvo, tarsi, kažkoks ženklas, kad pavasaris, o po jo – ir vasaros atostogos, jau visai čia pat.
Iki dabar turiu tą patį jausmą, kai valgau šį sumuštinį. Beje, mano naujas atradimas – sviestas, sumaišytas su krienais. Mėgstu aštriai, o krienai dar ir imunitetą stiprina, tai du zuikiai vienu šūviu.
Apie bandeles ir gyvenimo virtuvę
– Koks jūsų santykis su virtuve?
– Į ją patekau dar vaikystėje. Pagrindinis darbas, kurį išlaikiau visą sąmoningą gyvenimą, ten buvo bandelių tepimas kiaušinių plakiniu. Man mažai babytė ir mama patikėdavo šią užduotį. Babytė turėjo 15 anūkų ir 6 vaikus, taigi, giminės visą laiką būdavo aplink daug. Tas bandelių kepimas buvo mano laikas su jomis, prisidėdama jaučiausi labai ypatingai.
– Minėjote, kad jūsų mama iki šiol kepa duoną, sausainius, o jūs?
– Sausainius kepu ir aš, nes man, regis, neįmanoma jų sugadinti. Bet vis neapsisprendžiu, kas patinka labiau, sausainiai, ar jų tešla. Per pirmąjį karantiną debiutavau su „Kuršėnų vyniotiniu“. Tai mano vyro mėgiamiausias kepinys. Pirmas jo klausimas paragavus buvo, kodėl devynerius metus to nedariau. Nuo tada kas antrą savaitę stengiuosi pradžiuginti Povilą šiuo kepiniu.
– Kokiu kepiniu mama iki šiol palepina Rimantę?
– Mielinės cinamoninės mamos keptos bandelės – vienas skaniausių dalykų pasaulyje. Ypač man, bandeliniam žmogui. Jei reiktų rinktis vieną saldumynų grupę, o kitas eliminuoti, bandelės būtų mano numeris vienas.
– O kaip nuo saldumynų priaugti kilogramai, kalorijos, dietos?
– Aš galvoju, kad valgyti reikia viską, o jei valgai, būtina mėgautis, jokiu būdu savęs negraužti. Netikiu draudimais ir ribojimais, tikiu sąmoningumu, tikiu, kad reikia džiaugtis gyvenimu, jaučiu, kad reikia jį valgyti dideliais kąsniais, o padarius saldžią nuodėmę, pakanka prasieiti su šeima 10 tūkst. žingsnių, ir bus dviguba nauda: ir skaniai pavalgęs, ir pajudėjęs būsi. O jei ir nepajudėsi, nieko nenutiks. Tiesiog viskuo – ir juodu, ir baltu – reikia mėgautis.
Slystantį pasaulį ramsto blynai
– Kaip elgiatės akimirkomis, kuomet užverda pykčio virdulys?
– Labai sąmoningai renku žodžius be baksnojimų pirštais. Ta formulė kalba apie tai, kaip aš jaučiuosi: man atrodo, mano nuomone, man tavo žodžiai sukelia tokį jausmą, pasakyk, jei klystu, ar teisingai supratau? Mes įpratę tujintis, o mano minimos formuluotės atėjo su laiku, ir su ta pačia psichoterapija, su knygomis. Gaila, kad mes to nemokomi, todėl mokytis tenka savarankiškai, kad mūsų reakcijos artimieji nepriimtų kaip puolimo.
– Ko imatės, jei pyktis abipusis?
– Būna, kad abu su Poviliuku atsibundame įsielektrinę. Diena tokia, kad viskas, ką besakai, skamba ne taip, ir priimi tai labai skaudžiai. Tuomet pasitelkiame žodį – everestas. Išgirdus jį, abu žinome, kad būtina keisti temą, atsitraukti vienam nuo kito, nurimti.
– O jei išpuola diena, kai pasaulis iš po kojų slysta?
– Žinote, man kepiniai yra viskas. Paprasčiausi blynai veikia lyg konstanta, patvirtinanti, kad viskas gyvenime bus gerai: iki mums gimstant jie buvo, ir dabar tebėra. Taip, blynai man yra tas kepinys, reiškiantis laimę, pilnatvę ir Carpe Diem.
Straipsnių ciklą „Ir juodai, ir baltai dienai“ įkvėpė naujoji „Gardėsio“ duonos šeima „Pirmiausia duona“, kurios sudėtyje tik tai, kas būtina.
