Valgymo, nerimo, elgesio ar depresijos priepuoliai – tik dalis to, ką tenka iškęsti vos ne kiekvienam, o pagalbos kreiptis gali būti sudėtinga, nes ne visada lengva atpažinti ir pripažinti, kad tokia būsena nėra normali ir reikalauja gydymo.
Rachelė Aviv ir leidykla VAGA skaitytojams pristato naujieną „Svetimi sau“ (Strangers to Ourselves, 2022). Atsivertę šią knygą skaitytojai iš labai arti susipažins su psichikos sunkumus patyrusiais asmenimis. Detaliai aprašydama sudėtingus kelių žmonių gyvenimo tarpsnius, autorė pristato psichinius sutrikimus ne kaip medicininius atvejus, bet kaip patirtis, kupinas įvairiausių emocijų, duobių ir viltingo išsivadavimo iš ligos gniaužtų.
Knygoje R.Aviv pirmiausia pateikia savo ir Havos istoriją, kai vaikystėje jos išgyveno alinančią anoreksiją. Laimei, ši patirtis nepažeidė Rachelės tapatybės tiek, kad ji nebesugebėtų įžvelgti grėsmės sveikatai ar net gyvybei. Atsitiesusi po anoreksijos, Rachelė puikiai suprato, kokie procesai vyksta sergančiųjų panašiomis ligomis psichikoje ir kaip svarbu neprarasti įžvalgos, kuri yra pagrindinė atrama, padedanti išgyti.
„Kai buvau paauglė, mano mama, vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja, pasiūlė kartu parašyti knygą – papasakoti mano patirtį, nes buvau jauniausia (mūsų žiniomis) šalies pilietė, kuriai buvo diagnozuota anoreksija. Aš atsisakiau, nes man buvo gėda. Taigi mama labai nustebo, kai praėjus dviem dešimtmečiams jai pranešiau, kad savo istoriją aprašiau šioje knygoje.
Mane taip pat nustebino, kokią didelę įtaką ši patirtis padarė mano mąstysenai. Kaskart, kai pagalvoju apie dabartinį gyvenimą ir kaip lengvai galėjau pasukti visai kitu keliu, kaip nutiko Havai, prie kurios istorijos dar grįšiu epiloge, mane apima keistas bedugnės jausmas. Riba, skirianti tamsius mūsų psichikos užkampius ir aplinką, kurią vadiname normalia, yra nepaprastai plona, ir tai ne tik ramina, bet ir baugina. Neįtikėtina, kad vienas nedidelis sprendimas gali radikaliai pakeisti mūsų gyvenimą.
<...> Dažnai manoma, kad psichikos ligos – tarsi iš lėto mūsų gyvenimus užvaldančios ir neįveikiamos jėgos, bet man įdomu, kiek mūsų pasakojamos istorijos gali nulemti jų eigą, ypač pačioje pradžioje. Žmonėms gali atrodyti, kad šios istorijos juos išlaisvina, bet gali būti, kad jie jose įstringa“, – savo istoriją pasakoja Rachelė.
„Svetimi sau“ – skirtingos šešių žmonių istorijos, kurias vienija bendra, psichikos sutrikimo gija. Nuo anoreksijos kamuojamos Havos iki Bapu, kurios siekis eiti šventumo keliu privedė iki beprotybės, taip pat sunkių santykių su tėvu pėdsakai Rėjaus gyvenime ar Naomės, kuri apsėdimo akimirką pražudo savo pačios vaiką – šios istorijos pateikiamos iš labai arti. Tai tikri pasakojimai, kuriuose skaitytojams atskleidžiamos alinančios mintys ir būsenos, sunkiai paaiškinamos tiems, kurie yra „normalūs“.
„Svetimi sau“ yra kupina atjautos knyga, kuri parodo, kad išeitis ir kelias į pasveikimą yra pasiekiami net ir juodžiausius gyvenimo tarpsnius išgyvenusiam žmogui. Tai knyga, skatinanti permąstyti atvejus, kai skubama nuteisti klydusius užuot pasistengus įsigilinti į jų skausmą ir bejėgystę siekiant ištrūkti iš užburto priklausomybės nuo sutrikimų rato.
Leidyklos VAGA knyga – vertinga naujiena psichologams, psichoterapeutams, psichiatrams, edukologams, sveikos gyvensenos specialistams ir visiems, kas neabejingas žmonėms, patiriantiems nelengvus emocinius bei psichologinius iššūkius, alinančius protą ir kūną.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Naomė Gaines ieškojo bent vienos šypsenos žmonių minioje. 2003 m. liepos 4-ąją ji dalyvavo kasmetinėje „Taste of Minnesota“ šventėje su gyva muzika Sent Polo centre. Šventėje buvo pardavinėjami dešrainiai, ant grotelių kepti kiaulienos šonkauliai, svogūnų žiedai ir trupininiai pyragai. Vaikai mojavo mažomis Amerikos vėliavėlėmis. Dvidešimt ketverių metų Naomė turėjo keturis mažus vaikus. Du jauniausiuosius – keturiolikos mėnesių dvynius – ji vežėsi kartu vežimėlyje. (O vyresnieji popietę leido su jos seserimi.)
Eidama pro žmonių minias, Naomė šypsojosi, bet, pasak jos pačios, žmonės į tą šypseną reagavo „keistais žvilgsniais“. Kai ji prieš kelias savaites kreipėsi dėl valstybinės socialinės pašalpos, ją aptarnaujantis darbuotojas atsakė: „Jūs neturėtumėte gyventi iš mokesčių mokėtojų pinigų.“ Juodaodė Naomė manė, kad kiekvienas „Taste of Minnesota“ šventėje sutiktas žmogus galvoja tą patį. Baltaodžių minioje ji ieškojo bent vieno veido, kuris jai tartų: „Man rūpi – aš esu čia.“ Tačiau jai atrodė, kad iš tiesų visi žmonės ją smerkia: „Ką ji čia veikia? Jai čia ne vieta. Tai yra mūsų šventė.“ Jai pasigirdo, kad pamatęs į afrikietiškas kasytes supintus jos plaukus vienas žmogus sušuko: „Tik pažiūrėkite, dar viena šluotagalvė.“
<…> Ji troško pastebėti bent vieną ženklą, kad „nepageidaujamų“ žmonių naikinimas dar neprasidėjo. Ji ėjo toliau ir minioje bandė surasti bent vieną vienišą juodaodę mamą, tačiau matė tik baltųjų poras ir šeimas, užsiėmusias savo gyvenimais. „Iš tikrųjų mes visos esame vienodos, – pagalvojo ji. – Mes visos esame mamos. Kaip jos gali praeiti pro šalį ir nepasakyti man nė žodžio?“ Ji tyliai sumurmėjo eilutę iš Naujojo Testamento: „Nes žmonės visada mylės tik save arba pinigus, bus girtuokliai, garbėtroškos ir piktžodžiautojai.“
<…> Diena buvo tvanki, bet oras staiga atvėso. Švietė priešpilnis mėnulis, kurį Naomė laikė artėjančios pražūties ženklu. Vanduo dvelkė rūgštimi. Ji nuėjo prie pietvakarinio tilto kampo, kur ant vienos iš atramų buvo iškelta Amerikos vėliava. Naomė dažnai spontaniškai prisimindavo įvairius poezijos posmus ir šįkart pacitavo eilutę iš Saulo Williamso eilėraščio: „Mūsų žvaigždės ir juostelės / mes naudojame kruvinas vėliavas kaip nacionalistinius aitvarus.“
Ji bijojo grįžti į savo automobilį, mat manė, kad jame laukia žudikai ir aplink nebus jokių liudininkų. Ji svarstė esanti vienintelė juodaodė mama ant tilto, nes kitos jau nužudytos. Pažvelgusi žemyn į vandenį pamanė, kad tai vienintelė galimybė išsigelbėti. Ji ir jos vaikai turėjo vieną pasirinkimą: mirti gailestingai arba kančioje. Ji pakėlė berniukus, pabučiavo juos ir paleido žemyn į upę per tilto turėklus. Tada pati perlipo turėklus ir išskėstomis rankomis nugarmėjo žemyn. Krisdama Naomė šaukė: „Laisvė!“
Apačioje pakrante einantis vyras išgirdo pliūkštelėjimą. Jis, kaip ir šimtai kitų žmonių, stovinčių prie tilto, laukė fejerverkų. „Iš pradžių pamaniau, kad tai delfinas ar kažkas panašaus, ir net nesustojau, – pasakojo jis. – Bet tada vandenyje pamačiau besiverčiantį nuo pilvo ant nugaros vaiką.“ Vyras akimirksniu nėrė į vandenį.
Plaukdamas vaiko link jis pastebėjo, kad upėje yra ir suaugęs žmogus. „Išvydau jauną gražią moterį, kuri atrodė visiškai praradusi orientaciją, – pasakojo man jis. – Atrodė, tarsi ji būtų kažkur kitur. Ji vis kažką dainavo ir šaukė: Laisvė. Laisvė. Laisvė.“ Naomė buvo nuvežta į regioninę Sent Polo ligoninę ir prirakinta prie lovos. „Ar jums ką nors skauda?“ – pasiteiravo gydytojas.
„Man skauda nugarą ir širdį“, – atsakė Naomė. Ji beveik nenukentėjo fiziškai. Tačiau jaunai baltaodei policijos pareigūnei Šeilai Lambie, kuri stovėjo šalia jos lovos, skundėsi: „Man skauda viduje.“ Ji paaiškino, kad „žmonės nuo mūsų nusisuko – jie ketina nušluoti moteris ir vaikus, vargšus rudus vaikus, tikėdamiesi, kad niekas nepastebės ir visi juos pamirš“. Naomę nuvežė į procedūrinę, kur atliko rentgeno tyrimą, o Lambie ėjo iš paskos. Ji paklausė, ar Naomei kelia rūpesčių vaikai, ir pabrėžė, kad turėtų būti sunku vienai jais rūpintis, mat ši nesulaukė jokios pagalbos iš dvynių tėvo.
„Turbūt neturite nė vieno laisvo vakaro“, – apgailestavo Lambie. „Jūs manęs neklausote“, – atsakė Naomė. Lambie išėjo iš procedūrinės pasitarti su gydytojais. Grįžusi ji pasakė Naomei, kad pavyko išgelbėti tik vieną berniuką, o kitas mirė. „Galite verkti, – tarė Lambie. – Tikiu, kad jums kyla daugybė emocijų. Pasakykite ką nors. Kodėl jūs tiesiog žiūrite į mane, bet nieko nesakote?“ „Aš nenorėjau vaikams padaryti nieko blogo“, – tarė Naomė. Tada ėmė murmėti: „O, Dieve, jie mane sekė. Jis jiems nerūpėjo.“ „Kas yra „jie“? – pasiteiravo Lambie. – Paaiškinkite man. Kas yra „jie“?“ „Jėgos, kurios...“ – atsakė Naomė, bet nebaigė minties ir pradėjo deklamuoti iš Minesotos kilusios ir apie skurdą rašančios poetės Julios Dinsmore eilėraštį.
„Mano vardas nėra Tie žmonės, – tęsė ji, cituodama Dinsmore. – Vėjas nurims, kol leisiu savo vaikams tapti statistikos rodikliais.“ „Grįžkime ant tilto, – pertraukė Lembie. – Jūs sakėte, kad ėjote per tiltą ir ieškojote bent vieno draugiško veido, tačiau nė vieno neradote.“
„Jie visi atrodė kaip... žiurkės“, – kalbėjo Naomė. „Žiurkės?“ „Kaip nešvarios žiurkės iš mano namų.“
