„Dirbu intensyvios terapijos skyriuje, – pasakoja reanimatologas Ernestas Gaižauskas. – Jis ypatingas tuo, kad čia kasdien atvežami patys sunkiausi ligoniai, kurių gyvybė kabo ant plauko...“
Nepaisant kasdienės didžiulės įtampos, gydytoją jo darbe traukia tai, kad jis turi galimybę ligoniui padėti labai greitai ir efektyviai, rašoma Vilniaus hospiso pranešime žiniasklaidai.
„Mano specialybėje tikrai yra labai daug streso ir iššūkių, tačiau ji ypatinga tuo, kad kovoji dėl žmogaus gyvybės, – kalba gydytojas. – Ne kartą teko matyti, kaip labai greitai pavyko tiesiog iš mirties prikelti žmogų.“
Reanimatologas
„Pagal specialybę esu anesteziologas reanimatologas, arba kitaip – intensyviosios terapijos gydytojas“ – pasakoja Ernestas Gaižauskas.
Gydytojas baigė rezidentūrą prieš 10 metų, yra vedęs, turi tris vaikus.
„Mano žmona yra ne iš medicinos pasaulio, – pasakoja Ernestas Gaižauskas. – Tai svarbu, nes į šeimą parnešame mažiau stresinio krūvio.“
Pasak gydytojo, reanimatologo specialybė jį patraukė tuo, kad ji yra labai dinamiška, joje daug iššūkių, kurie reikalauja labai greitų sprendimų.
„Mano specialybė yra ypatinga tuo, kad į intensyviosios terapijos skyrių patenka sunkiausi ligoniai, ir čia tiesiogine prasme kovojama už jų gyvybę, – pasakoja reanimatologas. – Natūralu, kad ir stresas mūsų skyriuje yra vienas didžiausių.“
Situacija gali labai greitai pasikeisti – tiek į gerąją, tiek į blogąją pusę.
Pasak gydytojo Gaižausko, viskas jo skyriuje yra labai dinamiška ir situacija gali labai greitai pasikeisti – tiek į gerąją, tiek į blogąją pusę.
Žinoma, mirštamumas intensyviosios terapijos skyriuje taip pat yra didžiausias, nes ten atvežami sunkiausios būklės ligoniai.
Pasak Ernesto Gaižausko, stresas ir skausmas gydytojams kyla ne tik dėl jų darbe kylančių problemų, tačiau ir dėl situacijų, kuriose padėti jie yra jau bejėgiai.
„Nepaprastai skaudu, pavyzdžiui, matyti jauną gimdyvę, kuri gal prieš dieną buvo sveika, o po to staiga dėl įvairių ligų arba komplikacijos numiršta ir lieka tik ką gimęs kūdikis, dar pora mažų vaikų, jos jaunas vyras.. – pasakoja gydytojas. – Matome tuos skausmo apimtus žmones ir, žinoma, negalime likti abejingi...“
Kitais atvejais ligoniai nors ir nemiršta, tačiau kaip patyręs gydytojas jis mato, kad jų gyvenimo kelias yra jau neilgas.
„Šią akimirką ligonio būklė lyg ir yra stabili, tačiau matai, kad tam žmogui liko gyventi kokie metai ar du, – susijaudinęs kalba gydytojas. – Jis išvažiuoja iš mūsų skyriaus pakankamai geros būklės, tačiau tu žinai, kas jo laukia...“
Matome tuos skausmo apimtus žmones ir, žinoma, negalime likti abejingi.
Pasak gydytojo, kai kurie ligoniai intensyviosios terapijos skyriuje gydosi ilgai, po kelis mėnesius.
Jie visi yra labai išvarginti tiek paties gydymo, tiek skausmų, o taip pat ir per ilgą ligos laiką susikaupusio dvasinio ir psichologinio nuovargio.
Kadangi tokie ligoniai ilgai guli intensyviosios terapijos skyriuje, palaipsniui gydytojai ir personalas prie jų prisiriša, todėl jų netektis ar iškėlimas iš skyriaus tolimesniam paliatyviam gydymui labai stipriai veikia medikus, su daugelį savaičių prižiūrėtais žmonėmis jiems tikrai sunku išsiskirti.
Pasak reanimatologo, dar viena kategorija ligonių yra tie, kurie yra pakankamai blogos būklės, tačiau medikai supranta, kad jiems jau niekuo negali padėti.
Paprastai tai onkologinės ir sunkios neurologinės ligos.
Šiems ligoniams jau reikia ne tiek gydymo, kiek slaugos.
„Tikrai labai liūdna matyti tuos žmones, kuriems tu jau tiesiog nebegali niekuo padėti ir joks tęsiamas gydymas jau neduos teigiamų rezultatų, – dalijasi mintimis Ernestas Gaižauskas. – Jie turi važiuoti namo ar į slaugos ligoninę, ar hospisą, ir tu žinai, kad likęs jų gyvenimo kelias bus labai sunkus...“
Pasak reanimatologo, bendraudamas su šių žmonių artimaisiais, nuo kurių šie ligoniai visiškai priklauso, jis gerai mato, kurie iš jų gali užtikrinti jiems tinkamą priežiūrą, slaugą ir palaikymą, o kuriems šių gebėjimų trūksta ir jų globoje esančių ligonių gyvenimas tikrai bus nelengvas.
Kovido laikotarpis intensyvios terapijos skyriuje
„Žinoma, kovido epidemijos laikotarpis buvo labai nelengvas visiems medikams, – prisimena gydytojas Gaižauskas. – Nors man pačiam tiesiogiai su kovido pacientais dirbti neteko, tačiau kadangi dalis medikų buvo nukreipti į kovido skyrius, kitiems skyriams tekdavo juos pavaduoti ir aptarnauti žymiai didesnius ligonių srautus.“
Tai sukėlė medikams labai dideles apkrovas, stresą, pervargimą.
„Žinoma, pažįstu nemažai savo kolegų, kurie dirbo su kovido pacientais, – pasakoja reanimatologas. – Daugelis jų pasakojo apie nemažos dalies pacientų didelę neviltį susidūrus su nepažįstama grėsminga liga.“
Dalis kovido pacientų, ypač atsisakiusių skiepytis, būdami sunkios būklės, nuoširdžiai gailėjosi, kad atsisakė skiepytis.
Medikams taip pat buvo apmaudu suprasti, kad tenka traukti iš mirties nagų ligonius, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl savo neigiamo požiūrio į skiepus ir laiku nesiėmė reikiamų veiksmų ir sau nepadėjo.
„Kovido laikotarpiu didžiulis stresas buvo ne tik ligoniams ir gydytojams, tačiau ir ligonių artimiesiems, kurie negalėjo aplankyti savo artimų žmonių ar padėti juos slaugyti“, – prisimena gydytojas.
Reanimatologas pabrėžė, kad nors informacija apie ligonių būklę kovido laikotarpiu ligoninėse būdavo artimiesiems teikiama tik telefonu, tačiau medikai visada išlaikydavo žmoniškumą ir stengdavosi, kad artimieji galėtų aplankyti terminalinius ligonius jų paskutinėmis gyvenimo dienomis ar valandomis.
Pasibaigus kovidui, Santaros klinikose buvo nustatyta bendra tvarka, kuri artimiesiems leidžia ligonį lankyti du kartus per dieną, po valandą.
Pasak reanimatologo, buvo stengiamasi ligonių lankymo tvarką padaryti kuo lankstesnę, nes ne visi artimieji gali aplankyti savo artimą žmogų ligoninėje dėl savo darbo ypatybių.
Atskirais atvejais, kai sunkios būklės ligonį aplankyti atskrenda jo artimieji iš užsienio ir lėktuvas nusileidžia vėlai vakare, ligoninės personalas leidžia jį aplankyti ir vėlų metą.
Gydytojas pripažįsta, kad palyginus su ligonių lankymo praktika užsienio ligoninėse, kur galima lankyti tam tikrais tarpais ištisą dieną, ligonių lankymo taisyklės Lietuvos ligoninėse yra griežtokos.
Tačiau medikai supranta, kad ligonio artimieji yra labai svarbi bendro paciento gydymo dalis, todėl dažnai eina į kompromisą, stengdamiesi kad ligoniai nesijaustų vieniši ir užmiršti savo brangiausių žmonių.
Naujos gydymo kryptys ir tendencijos
Pasak gydytojo Gaižausko, visose medicinos įstaigose pastebima tendencija, kad dabar į intensyviosios terapijos skyrių patenka vis senesni ligoniai.
Žinoma, jų išgyvenimo rodikliai ir jų operavimo galimybės yra pastebimai didesnės, negu buvo prieš 10–15 metų.
Dabar operuojami pacientai, kurie dar ne taip seniai tikrai nebūtų operuoti dėl savo solidaus amžiaus.
„Dabar operuojami pacientai, kurie dar ne taip seniai tikrai nebūtų operuoti dėl savo solidaus amžiaus, laikant kad tai yra per didelė rizika, – dalinasi mintimis reanimatologas. – Mūsų laikais žymiai pagerėjus medicininei priežiūrai, operaciją atlikti yra saugiau, galima vis vyresniems ligoniams skirti ir chemoterapiją, ir taip pat juos operuoti.“
Pasak Ernesto Gaižausko, intensyviosios terapijos skyriaus ypatybė yra ta, kad jame gydomi visų profilių pacientai, nepaisant jų skirtingų ligų.
„Mūsų skyrius nėra kažkokios specifinės ligos gydymo skyrius, – aiškina gydytojas. – Jeigu, pavyzdžiui, gydytojas pulmonologas gydo plaučių ligas, o gydytojas hematologas – kraujo ligas, tai mes gydome ir prižiūrime sindromiškai sunkias būkles, užtikriname ligonio organų palaikymą.“
Kalbėdamas apie naujus gydymo metodus ir vaistus, gydytojas pažymi, kad atsiranda vis daugiau naujų vaistų onkologijoje ir hematologijoje, kurie veiksmingiau gydo vėžį, sukelia mažiau komplikacijų.
Sunkiausi ligoniai
„Nors ir labai gaila, tačiau kartais matome, kad mūsų turimomis gydymo priemonėmis ligoniui padėti jau nebegalime, todėl belieka tik jo priežiūra ir slauga, – kalba gydytojas. – Tokiais atvejais ligonis paprastai yra perkeliamas iš intensyviosios terapijos skyriaus į ligoninės stacionarą ir mes ieškome jam vietos slaugos ligoninėje arba jis vyksta namo ir yra slaugomas savo artimųjų.“
Pasak gydytojo, tolesnis ligonio likimas priklauso nuo daugelio faktorių – artimųjų turimų lėšų, požiūrio į slaugymą, slaugos pagrindų mokėjimo ir sugebėjimo jį slaugyti.
Pasak Ernesto Gaižausko, vieni ligoniai ir jų artimieji nori į vieną slaugos ligoninę, kiti – į kitą.
Slaugos ligoninės pasirinkimas priklauso ir nuo visokių paplitusių mitų ir gandų apie tam tikras slaugos ligonines ir jų pliusus ir minusus, kurie sukelia įvairias baimes.
Kontaktai su hospisu
„Mano pažintis su Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisu prasidėjo tada, kai vienos mūsų onkologinės pacientės, jaunos merginos mama paprašė manęs patarpininkauti iškeliant jos dukterį tolesnei prižiūrai būtent į šį hospisą, – prisimena gydytojas. – Atsimenu, susiradau tada hospiso kontaktus internete, susisiekiau, pristačiau mūsų pacientės atvejį ir paklausiau, ar galėtų ją ten priimti.“
Pasak Ernesto Gaižausko, kadangi jis tada dar nežinojo Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso priežiūros ypatumų ir kokybės, jis jo darbuotojai uždavė nemažai medicininių klausimų, stengdamasis įvertinti hospiso slaugos kokybę, maitinimą ir t.t.
Pasak gydytojo, gavęs atsakymą į savo klausimus, jis tiesiog apstulbo.
„Aš supratau, kad hospiso priežiūros galimybės yra daug kartų kokybiškesnės, negu kai kuriose įprastose slaugos ligoninėse,“ – prisimena reanimatologas.
Tinkamos slaugos užtikrinimas
Gydytojas Ernestas Gaižauskas prisipažįsta, kad tinkama ligonių slauga jam asmeniškai yra labai rūpima ir svarbi tema.
„Esu su žmona įkūręs asociaciją „Pozityvios idėjos“, kurios tikslas – papildomai pasirūpinti sunkių ligonių priežiūra, – pasakoja gydytojas. – Daugiausiai tai – intensyviosios terapijos ir slaugos institucijų ligoniai, kuriems perkame įvairias prekes, būtinas jų kokybiškai priežiūrai ir komforto užtikrinimui – pradedant ausų kištukais geresniam miegui ir baigiant masažinėmis priemonėmis ir televizoriais.“
Būtent rūpinimasis sunkių ligonių gerove ir suvedė gydytoją su hospisu arčiau.
„Jau kelinti metai per Šv. Kalėdas nuvažiuojame į hospisą, pabendraujame su jo personalu, paklausiame, su kokiomis problemomis jie susiduria, atvežame dovanų ligoniams, – pasakoja gydytojas. – Tarpusavio kontaktams gilėjant matome, kaip nuoširdžiai dirba hospisas, kaip atsidavusiai jo darbuotojai rūpinasi ligoniais.“
Pasak Ernesto Gaižausko, kaip gydytojas jis puikiai mato kokybiškos sunkių ligonių slaugos trūkumą mūsų šalyje.
„Sunkių ligonių Lietuvoje yra nemažai, todėl ir kokybiškos slaugos poreikis yra ir bus didelis, – dalijasi mintimis reanimatologas. – Sunkų ligonį reikia prižiūrėti 24 valandas per parą ir toli gražu ne visi ligonių artimieji turi tokią galimybę ir sugeba tai tinkamai atlikti. Dar sunkiau yra vienišiems ligoniams, kurių niekas neprižiūri...“
Ernestą Gaižauską džiugina, kad Lietuvoje pradedama vis daugiau ir atviriau kalbėti apie paliatyviąją mediciną ir sunkių ligonių slaugą.
„Sunkių ligonių slauga pagerės tik tada, kai pradėsime apie tai atvirai kalbėti, – dalinasi mintimis gydytojas. – Visiškai nesvarbu, kiek ligoniui liko gyventi – porą metų, ar porą mėnesių, tačiau tą jam likusią gyvenimo dalį jis turi pragyventi oriai ir gauti kokybišką priežiūrą ir slaugą. Tai svarbu tiek kiekvienam iš mūsų, tiek ir visai mūsų visuomenei..“
