Specialistai teigia, kad jei moteris metus gyvena reguliarų lytinį gyvenimą, nenaudoja kontraceptinių priemonių ir negali pastoti, reikia kreiptis į specialistus. Kada tai padaryti reikėtų jau po pusmečio?
Kai moteriai 35 metai ir daugiau, kai ji yra patyrusi ginekologinių operacijų, kai jos mėnesinės nereguliarios, kai yra sirgusi uždegiminėmis ginekologinėmis ligomis, endometrioze ar po onkologinių ligų.
Moteris, ypač gyvenanti kaime ar mažame miestelyje, pirmiausia turbūt kreipiasi į poliklinikos ginekologą. Žinau atvejų, kai pasakoma, jog „viskas gerai, bandykite toliau“. Bandoma toliau, bet nesėkmingai, gaištamas laikas. Ką patartumėte?
Negaliu sakyti, jog gydytojais nereikia pasitikėti, tačiau pati esu susidūrusi su liūdnais atvejais, kai žmonės kreipiasi į mediką, kuris be specialių tyrimų tikrai negali teigti, kad viskas yra gerai. Ir ypač kai tai pasakoma jau 35-erių sulaukusiai moteriai, kuri dar keletą metų delsdama atlikti specifinius nevaisingumo tyrimus praranda daug brangaus laiko ir kartais tikimybę susilaukti vaikų. Gydytojai vengia sakyti, kad kažko neišmano, ir patarti kreiptis į kitą specialistą. Tad patarčiau abiem – ir vyrui, ir moteriai, nedelsti ir kreiptis į specialius nevaisingumo gydymo centrus. Nes pasitaiko atvejų, kai 40-mečio vyro spermoje visiškai nėra spermatozoidų, jis nevaisingas, bet apie tai nežino, nes tiriasi tik jo žmona. Mes pirmiausia porą tirti pradedame nuo vyro.
Kaip keičiasi tikimybė natūraliai pastoti net visiškai sveikiems žmonėms, sulaukusiems 35–40 metų? Juk dabar daug žmonių pirmiau rūpinasi karjera ir finansais, o tik paskui – šeimos pagausinimu.
Tikimybė natūraliai pastoti sveikai 40-metei per vieną mėnesį – šiek tiek mažesnė nei 5 proc. (25–30 metų moteriai tokia tikimybė siekia 20–30 proc.). Net ir atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūras tikimybė pastoti 40-metei siekia 10–20 proc., o 25–30 metų moteriai – apie 35–40 proc. Verta apie tai pamąstyti. Taip, žmonės vis labiau atidėlioja vaikų gimimą, ir nors apie nevaisingumą informacijos yra nemažai, noriu dar kartą priminti žiaurią tiesą – nevaisingų šeimų vis daugėja. Mūsų tėvai pažinodavo tik vieną ar dvi poras, nesusilaukusias vaikų, o mes kiekvienas jų pažįstame nemažai... Ir tarp jų yra labai jaunų žmonių. Nors oficialiai teigiama, kad Lietuvoje su nevaisingumo problemomis susiduria 15 procentų šeimų, mūsų, nevaisingumo specialistų, nuomone, jų yra tikrai daugiau. Tai civilizacijos bėda. Mūsų gyvenimo būdas, nuolatiniai stresai, aplinkos užterštumas, nesveika mityba su daugybe konservantų veikia reprodukcines funkcijas.
Kai diagnozė nustatyta, belieka gydytis. Bet kartais ji būna ir tokia: „Neaiškios kilmės nevaisingumas“.
Ir tai bene sudėtingiausia, nes ateities prognozė neaiški. 80 procentų atvejų galime išaiškinti, bet 20 vis dar lieka paslaptyje.
O juk būna, kai pirmoje santuokoje neturėję vaikų sutuoktiniai, sukūrę naujas šeimas, greitai jų susilaukia.
Pirmoje santuokoje galbūt jie kentė nuo imuninio nesuderinamumo: kai moters gleivės sunaikina būtent to vyro spermatozoidus. Pasikeitus partneriams, kartais problema išsisprendžia.
Interneto forumuose moterys, kenčiančios dėl nevaisingumo, rašo apie skaudžias dramas. Ne viena prisipažįsta: „Jaučiuosi kaip moteris su broku.“ Aplinkinių netaktas, sudėtingas, brangiai kainuojantis gydymas tampa sunkia našta.
Lietuvoje, skirtingai nei užsienio šalyse, deja, dar trūksta psichologų ar socialinių darbuotojų, specialiai parengtų dirbti su nevaisingomis šeimomis. Psichologų funkciją atliekame mes, gydytojai, ir tai atima daug brangaus laiko, per kurį turėtume spręsti medicinines pacientų problemas. Padedame, kiek galėdami žmogiškai, bet mums juk irgi trūksta psichologijos žinių.
Ką patartumėte tokioms poroms?
Turėti drąsos ir užsispyrimo. Gaila, kad Lietuvoje nėra įstatymų, kuriais remiantis nevaisingoms poroms būtų galima palengvinti finansinę gydymosi naštą. Dabar madinga bandyti gyventi kuo natūraliau, kuo ekologiškiau, o yra problemų, kurių be tam tikrų vaistų neįmanoma išspręsti. Tad žmonės, viena vertus, nori gero rezultato, kita vertus, nenori vartoti jokių vaistų. Tad patarčiau ramiai apsispręsti, kas jiems yra svarbiau.
Ar daug yra laimingai pasibaigusių istorijų, kurios stebina net visko mačiusius specialistus?
Tokių turime visi. Stebėjausi, kad moteris, sirgusi 4 stadijos endometrioze (kaip statistika teigia, tokios ir taip pažengusios ligos atveju yra ne didesnė nei 5 procentų galimybė susilaukti kūdikio), jo susilaukė. Kita, irgi sirgusi šia liga, patyrusi 6 operacijas dėl sąaugų pilve ir kiaušidžių cistų, dabar irgi yra laiminga mama – po pagalbinio apvaisinimo procedūros susilaukė sveiko vaiko. Džiugina istorijos, kai žmonės susilaukia vaikų ir po 10 metų gydymosi. Tad niekada neverta nuleisti rankų net beviltiškoje situacijoje.
Tekstas Dovilės Štuikienės
