„Disleksijos sutrikimą turinčių žmonių labai daug visame pasaulyje. Lietuvoje taip pat. Priklausomai nuo rašytinės kalbos sudėtingumo, kiekvienoje šalyje skaičiai kiek svyruoja: anglakalbėse šalyse, pavyzdžiui, JAV ir Didžiojoje Britanijoje skaičiuojama iki 20 procentų, Lietuvoje tikslios statistikos nėra, bet galima spėti, jog tokių žmonių yra apie 10-15 procentų“, – sako dr. R.Gedutienė.
Ji pastebi, kad nemažai žmonių su disleksija lieka nepastebėti, dalis mokytojų net nežino apie tokį sutrikimą, nes ne visi aukštųjų mokyklų dėstytojai, ruošiantys būsimus pedagogus, tuo domisi ir apie tai kalba savo paskaitose. „Šios savaitės tikslas yra priminti, kad tokių žmonių esama, padėti juos atpažinti, ir skatinti visuomenę būtų jiems kuo draugiškesnę ir supratingesnę“, – sako psichologė.
Disleksija – skaitymo ir rašymo sutrikimas, dažniausiai paveldimas, kai žmogui sunku susieti raidę su garsu, jungti raides į žodžius ir sklandžiai bei taisyklingai perskaityti ir užrašyti žodžius.
„Disleksija – skaitymo ir rašymo sutrikimas, dažniausiai paveldimas, kai žmogui sunku susieti raidę su garsu, jungti raides į žodžius ir sklandžiai bei taisyklingai perskaityti ir užrašyti žodžius.
Įdomu, kad dažniau jis pasireiškia berniukams nei mergaitėms. Nors LR dokumentuose atskirai skiriamas skaitymo ir atskirai rašymo sutrikimai, tačiau man per savo didesnę nei 20 metų darbo praktiką, nepavyko sutikti vaiko, kuris turėtų tik skaitymo arba tik rašymo sutrikimą – tai dvi to paties medalio pusės“, – teigia dr. R.Gedutienė. Psichologė pastebi, kad išmokti skaityti yra lengviau nei rašyti, nes skaitant yra įsimenami ir lengvai atpažįstami trumpi, dažnai pasitaikantys žodžiai, o gebėjimas taisyklingai užrašyti žodžius dažniausiai lieka iššūkiu visam gyvenimui. Tačiau psichologė ramina pabrėždama, kad disleksija nėra psichikos liga ar psichikos sutrikimas: „tai normalaus intelekto žmonių mokymosi sutrikimas“.
Kuo anksčiau atpažinti
Klaipėdos universiteto mokslininkė sako, kad disleksija dažniausiai pastebima vaikui pradėjus lankyti mokyklą. Patyręs mokytojas ar specialistas jau pirmais vaiko mokymosi mokykloje mėnesiais gali ją įtarti, nes klasėje visi vaikai sparčiai daro pažangą mokydamiesi skaityti ir rašyti, o disleksiją turintis vaikas sunkiai sieja raidę su garsu, painioja panašiai atrodančias raides b ir d, m ir n, u ir n, skaito spėliodamas, nesklandžiai, lėtai, nepaisydamas skyrybos ženklų, monotoniškai. Rašo taip pat lėtai, įveldamas daug specifinių klaidų.
Dr.R.Gedutienė sako, jog skaudžiausia, kad laiku neatpažinus ir nediagnozavus šio sutrikimo, disleksiją turintys vaikai sulaukia daug kritikos ir nesupratimo iš mokytojų ir tėvų, nes suaugusiems atrodo, jog vaikas per mažai stengiasi, tingi, yra išsiblaškęs.
Mokytojai ir tėvai dažnai painioja disleksiją su pastangų ar net intelekto stoka. Todėl vaikai, net labai gabūs, nuolatos išgyvena frustracijos ir nesėkmės jausmą, nes nesupranta, kodėl vienus dalykus sekasi mokytis gerai ir greitai, o skaityti ir rašyti – labai prastai ir lėtai.
Tokia situacija dažnai sukelia didžiulę įtampą namuose ir mokykloje, o vaikai patenka į nesėkmių ir neigiamų emocijų ratą, ima jaustis bėjėgiai, nes dedamos pastangos neduoda laukiamų rezultatų. Jie ima save kaltinti dėl nesėkmių, o sėkmę suvokia kaip laimingą atsitiktinumą. Tada vaiko lūkesčiai mažėja, o mokykla ima kelti itin liūdnus išgyvenimus, kurie, gali neigiamai veikti moksleivio elgesį. Psichologines bėdas gali lydėti psichosomatinės problemos – galvos, pilvo skausmai.
Disleksija – ne tik skaitymas ir rašymas
„Disleksijos požymiai yra ne tik specifinės klaidos skaitant ar rašant. Tokie vaikai gali painioti kairę ir dešinę puses, jie paprastai nemėgsta komandinių žaidimų su kamuoliu (nes sunku numatyti kamuolio trajektoriją), užsiėmimų, kur reikia atsiminti judesių seką (šokiai, kovos menai)“, – aiškina dr. R.Gedutienė.
Veiklos, kuriose kaip ir skaitant ar rašant, svarbus nuoseklumas, disleksijos sutrikimą turintiems yra sudėtingos. Jiems sunku suvokti iškart kelias instrukcijas. Pavyzdžiui, išgirdę tėvų paliepimą „ nusiplauk rankas, uždaryk duris ir sėskis prie stalo skaityti“, jie gali tokių instrukcijų nuoseklumo neįsiminti.“
Taip yra, nes disleksijos priežastys glūdi smegenyse. Tokių vaikų smegenų struktūra ir nervinės jungtys, būtinos rašytinei informacijai apdoroti, vystosi kiek kitaip nei daugumos. Jei įprastai skaitant ir rašant labiau dirba kairysis smegenų pusrutulis, tai šių žmonių gerokai aktyvesnė dešiniojo veikla. Todėl tokie vaikai ir suaugę mėgsta piešti, pasakoti fantastines istorijas, jie pasižymi intuicija, yra labai kūrybingi, empatiški.
Trys sėkmės raktai
Psichologė pataria, jog pastebėjus, kad vaikui kyla sunkumų mokytis skaityti ir rašyti, reiktų kuo skubiau kreiptis į savo miesto psichologinę pedagoginę tarnybą.
Tarnybos specialistai – psichologai, logopedai, spec. pedagogai, neurologai, aiškinasi ir konstatuoja, su kokia konkrečia problema ir dėl kokių priežasčių susidūrė vaikas. Mokymosi sunkumai gali kilti dėl įvairių priežasčių (dėl praleistų pamokų, nes vaikas dažnai sirgo, dėl mokytojų kaitos pirmoje klasėje, dėl patirtos emocinės traumos tėvams skiriantis ir pan.), tačiau disleksija yra diagnozuojama tada, kai vaikas yra normalaus intelekto, nesutrikusios regos ir klausos, tačiau pasireiškia skaitymo ir rašymo sunkumai dėl fonologinio apdorojimo trūkumų.
Pavyzdžiui, išgirdę tėvų paliepimą „ nusiplauk rankas, uždaryk duris ir sėskis prie stalo skaityti“, vaikai gali tokių instrukcijų nuoseklumo neįsiminti.
„Jei vaikui nustatoma disleksija, tėvai turėtų šią informaciją priimti labai ramiai. Tai mokymosi sutrikimas, kuris lydi žmogų visą gyvenimą. Tačiau galima išmokti įvairių strategijų, kurios padeda pasiekti geresnių rezultatų. Kaip sėkmingai disleksija bus koreguota ir kompensuota, priklauso nuo 3 „sėkmės raktų“: kaip anksti ji bus atpažinta ir įvertinta, kiek ir kokios pagalbos vaikas gaus mokykloje ir namuose ir ar bus atskleistos jo stipriosios pusės bei gabumai. Sėkmė priklauso ir nuo to, kiek pačiam vaikui padedama suprasti jo sunkumų priežastis ir suteikiama galimybė kontroliuoti disleksiją“, – sako dr. R.Gedutienė.
Kadangi šių vaikų aktyvesnis dešinysis smegenų pusrutulis, jie pasižymi lakia vaizduote, todėl juos lavinti prasminga atsižvelgiant į tai. Psichologė sako, kad vienas efektyviausių lavinimo būdų – skaitymas. Gali pirmiau tekstą garsiai perskaityti tėtis ar mama, tada – vaikas. Reiktų akcentuoti skyrybos ženklų prasmę.
„Pavyzdžiui, aiškindama disleksiją turintiems vaikams apie tašką sakinio gale, sakau, kad tai yra lyg akmuo, kuris „prispaudžia“ mintį, kad nereiktų skubėti, kad spėtum atsipūsti; apie kablelį – kad tai laikas nuryti seilę, atsikvėpti; brūkšnys – tiltas, kuriuo turi pereiti. Tada vaikai suvokia, jog tie ženklai reikalingi perteikti emocijai. Taip tekstas tampa vaikui „draugiškas“, o mokymasis – lengvesnis“, – profesinėmis paslaptimis dalijasi Lietuvos disleksijos asociacijos pirmininkė. Ji įsitikinusi, kad tokiems vaikams informacija būtų gerokai suprantamesnė ir patrauklesnė, jei šalia rašytinių instrukcijų vadovėliuose, užduotis būtų suformuluota ir vaizdu – schema, piešinėliu, simboliu.
Laikant egzaminus – kitos sąlygos
Dr. R.Gedutienė sako, jog tėvai, kurių vaikams yra nustatyta disleksija, turėtų nesigėdyti ir apie tai informuoti mokyklos administraciją ir vaiko mokytojus.
Tai svarbu ne tik mokantis, bet ir laikant egzaminus, nes tiems moksleiviams turi būti leidžiama laikyti egzaminą atskiroje patalpoje, kur egzaminatorius lėtai ir ramiai perskaito užduotį, suteikiama daugiau laiko ją atlikti, o vertinant neskaičiuojamos disleksinės klaidos.
„Disleksijos sutrikimą turintys moksleiviai sėkmingai įstoja į aukštąsias mokyklas. Jie ilgiau užtrunka skaitydami mokslinius tekstus, jiems reikia daugiau laiko atlikti rašto darbus. Tačiau šiandien yra tokios pagalbinės priemonės, kaip pavyzdžiui, teksto redaktoriai, kurie labai palengvina tokių žmonių mokymąsi ir darbą“, – sako Klaipėdos universiteto dėstytoja. Ir primena, kad labai svarbu nepamiršti ir paprastų fizinių dalykų: „Sėkmingam mokymuisi labai svarbi vaiko mityba ir smegenų aprūpinimas maistinėmis medžiagomis,– omega3, omega6, labai rekomenduotina mokymosi metu gurkšnoti vandenį, kad smegenys būtų pakankamai aprūpinamos deguonimi.“
Baigdama pokalbį dr. R.Gedutienė išreiškė viltį, kad būtų prasminga ir techniškai nesudėtinga palengvinti ir vaikų, ir suaugusių, turinčių disleksijos sutrikimą, gyvenimą: „Visiems yra svarbu informaciją suprasti ir įsisavinti. Labai norėtųsi, kad visuomenė ne tik žinotų, jog tokių žmonių yra nemažai, bet ir būtų stengiamasi jiems sukurti kuo draugiškesnę aplinką – mokyklose galėtų būti diegiamos alternatyvios mokymo, atsiskaitymo formos. Galbūt nebūtinai visi moksleiviai turi rašyti rašinėlius.
Turintys disleksijos sutrikimą gali puikiai pasakoti, daryti garso įrašus, užuot skaitę privalomą literatūrą, jie galėtų klausytis audioknygų. Žinoma, reiktų jas parengti. Galbūt verslo ar valstybės įmonės, institucijos visur dominuojančią rašytinę informaciją galėtų dažniau pateikti ir garsine forma“.
Garsenybių patirtys
Dr. R.Gedutienė pabrėžia, kad asmenys su disleksija pasiekia gerų rezultatų tokiose profesijose, kaip architektūra, mechanika, inžinerija, projektavimas, kompiuterinė technika, vaizduojamieji menai, nes jie pasižymi gerais regimaisiais ir erdviniais gebėjimais, puikiai prisimena spalvas, jų gera erdvinė vaizduotė, jie geba puikiai operuoti vaizdiniais trimatėje erdvėje.
Mokslininkai bando ieškoti atsakymų „kodėl?“ analizuodami šių laikų garsias asmenybes, viešai pripažinusias apie savo patiriamus skaitymo ir rašymo sunkumus.
Aktorė ir dainininkė Cher dėl rimtų skaitymo sunkumų paliko mokyklą būdama 16-os metų. Jai nebuvo diagnozuota disleksija, nes mokytojai manė, jog ji tiesiog nesistengia ir pritingi.
„Niekada neskaičiau mokykloje, gaudavau labai blogus pažymius mokydamasi vienų dalykų ir labai gerus – kitų. Beveik viską, ką išmokau, išmokau klausydamasi. Mokytojų įrašai apie mano pasiekimus akcentuodavo tai, jog aš neišnaudoju savo potencialo“, – prisiminė ji. Tik 30-ties metų Cher buvo nustatyta disleksija, kai jos duktė buvo vertinama dėl mokymosi sunkumų. Dar 1985 metais viename iš interviu garsi dainininkė prisipažino: „Esu prastai skaitanti ir niekada nerašau laiškų...“.
Aktorius Orlando Bloomas, gerai žinomas iš filmų „Karibų jūrų piratai“ ir „Žiedų valdovas“, pasakoja, jog jam disleksija nustatyta, kai jis mokykloje susidūrė su mokymosi sunkumais. Jis tebuvo 7-erių. Interviu aktorius yra sakęs: „Išgyvenau frustraciją ir jausmą, kad esu kvailas. Man tai buvo kova ir daug darbo. Tam, kad pasiekčiau bent dvi trečiąsias to, ką pasiekia kiti, turėjau dirbti tris kartus daugiau nei kiti. Disleksija nėra tai, kas praeina. Tai iššūkis visam gyvenimui“.
Aktorei Whoopi Goldberg disleksija nebuvo nustatyta mokykloje, jos sunkumų priežasties nesuprato nei mokytojai, nei ir tėvai. Vėliau aktorė atviravo, jog ji mokykloje jautėsi esanti kvaila: „Jei man kas nors skaitė, aš galėjau pasakyti viską, kas buvo perskaityta. Jie nesuprato, kas man yra“.
Aktorei Keirai Knightley buvo nustatyta disleksija, kai ji buvo šešerių, nes jai itin sunkiai sekėsi skaityti ir rašyti. Tačiau ji dėjo daug pastangų stengdamasi įveikti sunkumus, nes Keiros tėvai tvirtino, jog ji negalės vaidinti ir turėti asmeninio agento, jei ji nedės pastangų įveikti disleksiją. Aktorė mano, kad tai turėjo teigiamos įtakos jai siekiant savo užsibrėžto tikslo – būti aktore.
Britų architektas Richardas Rogersas, projektavęs daug įspūdingų pastatų Europoje (pavyzdžiui, George,o Pompidou centrą Paryžiuje) savo interviu pasakoja: „1940-taisiais, aš buvau laikomas kvailu. Ne tik dėl to, kad negalėjau teisingai perskaityti, bet ir todėl, kad negalėjau įsiminti kai kurių dalykų, kurių mokė mokykloje. Visada buvau paskutinis klasėje. Išgyvenau gilią depresiją. Prisimenu, būdamas 7 ar 8 metų amžiaus, stovėjau ant palangės ir galvojau „turėčiau nušokti ar neturėčiau?“ Tuo laikmečiu disleksija nebuvo diagnozuojama ir atpažįstama. Iš tikrųjų supratau, kad esu turintis disleksiją, kai ji buvo nustatyta mano sūnui“.
