Pasak Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriaus prof. Sauliaus Čaplinsko, remiantis Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, imunoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik su jų sutikimu, išskyrus kituose teisės aktuose numatytus atvejus, o kai asmenys neveiksnūs, – gavus atstovų pagal įstatymą sutikimą. Atsižvelgiant į tai, Lietuvoje skiepai pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nėra privalomi, tėvai gali rinktis ar skiepyti savo vaiką, ar ne.
Skiepai nėra privalomi, tik rekomenduojami
„Svarbu paminėti, kad pagal teisės aktų nustatytą tvarką, prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus ar teisėtus globėjus būtina informuoti apie vakcinų skyrimą ar galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepą“, – teigia prof. S.Čaplinskas.
Taigi, Lietuvoje naujagimių, kūdikių, vaikų ir suaugusių skiepijimai yra tik rekomenduojami.
Lietuvoje nemokamai (valstybės lėšomis) naujagimiai, kūdikiai ir vaikai skiepijami nuo 14 infekcijų: tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, tymų, epideminio parotito, raudonukės, B tipo Haemophilus influenzae, pneumokokinės, žmogaus papilomos viruso (tik mergaitės), rotavirusinės, B tipo meningokokinės infekcijų.
Prof. S.Čaplinskas primena, kad valstybės lėšomis nuo difterijos ir stabligės kas 10 metų skiepijami vyresni nei 25 metų asmenys, rizikos grupėms priklausantys asmenys – nuo gripo ir pneumokokinės infekcijos, traumas patyrusieji skiepijami nuo stabligės (aktyvi imunizacija); asmenys, nukentėję nuo pasiutusių ar įtariamai pasiutusių gyvūnų skiepijami nuo pasiutligės.
Skiepų kalendorių lemia ne vienas faktorius
Kiekviena ES šalis nustato savo skiepų kalendorių. Lietuvoje sudarinėjant nacionalinius skiepijimų kalendorius, visuomet atsižvelgiama į vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų epidemiologinę situaciją šalyje, jų naštą valstybei bei tarptautinių organizacijų rekomendacijas.
„Naujų vakcinų įtraukimą į skiepų kalendorių apsprendžia ne vienas veiksnys. Vienas svarbiausių yra epidemiologinė šalies situacija. Taip pat svarbu šalies turimi finansiniai resursai ir tarptautinių organizacijų rekomendacijos“, – teigia prof. S.Čaplinskas.
Pastaraisiais metais į Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių bei Nacionalinę imunoprofilaktikos programą buvo įtrauktos naujos vakcinos bei naujos tikslinės rizikos grupės: nuo 2014 m. spalio mėn. įtraukti skiepijimai nuo pneumokokinės infekcijos; nuo 2015 m. spalio mėn. nuo kokliušo skiepijami ir paaugliai; nuo 2015 m. gruodžio mėn. skiepijami pneumokokinės infekcijos rizikos grupių asmenys; nuo 2016 m. rugsėjo mėn. 11 metų amžiaus mergaitės pradėtos skiepyti nuo žmogaus papilomos viruso infekcijos; nuo 2018 m. liepos mėn. į skiepijimų kalendorių įtraukti kūdikių skiepijimai nuo B tipo meningokokinės infekcijos; nuo 2018 m. rugsėjo mėn. kūdikiai skiepijami nuo rotavirusinės infekcijos.
Naujų vakcinų įtraukimą į skiepų kalendorių apsprendžia ne vienas veiksnys. Vienas svarbiausių yra epidemiologinė šalies situacija.
Neturėdami imuniteto galime sirgti sunkiau
Nepasiskiepijus, kyla grėsmė sveikatai. Prof. S.Čaplinskas mano, kad nėra galimybės vienareikšmiškai atsakyti, kokios užkrečiamos ligos kelia pavojų sveikatai, o kokios mažiau pavojingos: „Kaip sunkiai susirgs žmogus užsikrėtęs kokios nors infekcijos sukėlėjais, labai priklauso nuo individualių sveikatos savybių, gretutinių ligų ir kitų veiksnių. Bendras dėsningumas, jog imuniteto nuo užkrečiamos ligos neturintys asmenys dažniau gali sirgti sunkesne ligos forma, dažniau būna komplikacijų.“
Atsisakius skiepų, kyla ir kiti pavojai – vienas iš jų yra tai, kad gali vėl pradėti plisti seniai užmirštos pavojingos užkrečiamo ligos.
„Ypač tos, kurių skiepijimų apimtys nepakankamos, nebėra kolektyvinio imuniteto visuomenėje, todėl daugėja imlių infekcijai žmonių“, – sako prof. S.Čaplinskas.
Dėl didėjančio pasiskiepijusių žmonių skaičiaus išsivysčiusiose šalyse, kai kurios ligos išnyko (pvz., difterija), tačiau kituose pasaulio regionuose jos ir toliau sukelia protrūkius. „Visgi būtina atkreipti dėmesį, kad sumažėjus skiepijimų apimtims gali daugėti susirgimų, nes kai kurių infekcijų sukėlėjai vis dar cirkuliuoja aplinkoje, todėl imuniteto neturintys žmonės gali užsikrėsti ir susirgti“, – pabrėžia pašnekovas.
Lietuvoje daugėja susirgimų tymais
Laipsniškas vaikų skiepijimų apimčių nuo tymų mažėjimas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, labai koreliavo su didėjančiais sergamumo tymais rodikliais. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2019 m. buvo registruoti 834 susirgimo tymais atvejai Lietuvoje, o vaikų skiepijimo apimtys dėl įvairių priežasčių buvo nukritusios žemiau nei 95 proc., kas ir buvo suaktyvėjusio tymų plitimo tarp imuniteto neturinčių žmonių, priežastimi. „Priminsiu, jog Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, norint sustabdyti tymų viruso cirkuliaciją, skiepijimų nuo tymų apimtys turi būti ne mažesnės nei 95 proc. dvejomis MMR vakcinos dozėmis“, – akcentuoja prof. S.Čaplinskas.
Tokia situacija kelia susirūpinimą, nes apie trečdaliui sergančiųjų tymais vaikų pasireiškia komplikacijos, ypatingai vaikams iki penkerių metų amžiaus ir vyresniems nei 20 m. amžiaus suaugusiems. Plaučių uždegimas yra viena dažniausių tymais susirgusių vaikų mirties priežastis.
Skiepyti savo vaikus atsisakę tėvai informacijos ieško internete
Kodėl kai kurie tėvai atsisako skiepyti savo vaikus, prof. S.Čaplinskas atsako, jog tai dažniausiai lemia keletas veiksnių, tarp kurių dažniausi yra baimės dėl šalutinio skiepo poveikio, netikėjimas vakcinų veiksmingumu.
Pastarąjį dešimtmetį skiepų dėka sumažinus tam tikras užkrečiamas ligas, tėveliams atrodo, kad vaikams susirgti jomis rizikos nebėra. Tačiau taip nėra.
Lietuvoje, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro užsakymu atliktos visuomenės nuomonės apklausos duomenimis (2015 m.), aštuoni iš dešimties respondentų nusprendusių neskiepyti savo vaikų, nurodė, jog bijo galimo šalutinio skiepo poveikio bei šeši iš dešimties, netiki vakcinų veiksmingumu ir labai nedidelė dalis (6,6 proc.) respondentų galvoja, kad vaikui užsikrėsti rizikos nėra. To paties tyrimo duomenimis, aštuoni iš dešimties respondentų nurodė, kad daugiausiai informacijos apie skiepus gauna iš interneto ir tik keturi iš dešimties jos gauna iš medikų.
Didžiausią žalą daro sąmokslo teorijos
„Manau, kad nepatikimos informacijos apie skiepus išplitimas per internetą, socialinius tinklus ir yra pagrindinė problema. Koronaviruso pandemijos infodemija dar kartą patvirtino, kokia žala gali būti daroma visuomenei, plintant įvairaus turinio sąmokslo teorijoms. Be to, būtina pažymėti, jog pastarąjį dešimtmetį skiepų dėka sumažinus ar kai kuriuose regionuose išnaikinus tam tikras užkrečiamas ligas (pvz., raudonukę, difteriją, poliomielitą ir kt.), tėveliams atrodo, kad vaikams susirgti jomis rizikos nebėra. Tačiau taip nėra, nes infekcijų sukėlėjai lieka cirkuliuoti aplinkoje ir atsiradus imuniteto neturinčių vaikų, t.y., infekcijai imlių, gali išplisti protrūkiais ir baigtis komplikacijomis“, – teigia prof. S.Čaplinskas.
Koronaviruso pandemijos infodemija dar kartą patvirtino, kokia žala gali būti daroma visuomenei, plintant įvairaus turinio sąmokslo teorijoms.
Visgi, kaip rodo tyrimas, daugiau žmonių Lietuvoje tiki, kad skiepai sumažina gyventojų sergamumą, mirtingumą, komplikacijų riziką bei pritaria nuostatai, kad skiepai naudingi visuomenei, tačiau maždaug penktadalis sako, jog informacijos apie skiepus visuomenės informavimo priemonėse „visiškai nepakanka“. „Visa tai rodo, kad neabejotinai išlieka didelis poreikis savalaikės komunikacijos apie skiepus ir jų naudą tiek asmeniui, tiek visuomenei iš patikimų šaltinių“, – pabrėžia Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius prof. S.Čaplinskas.
Vietoj privalomų skiepų – ribojimai nepasiskiepijusiems
Pasak medicinos teisės eksperto, advokato Arvydo Aranausko, kiekviena Europos Sąjungos valstybė turi teisę nusistatyti reikalavimus dėl privalomų skiepų. Skiepų klausimą šalys narės išsprendžia ne skiepų privalomumu, o tam tikrais ribojimais nepasiskiepijusiems asmenims.
„Mano žiniomis, tik keletas šalių svarsto įvesti privalomą skiepijimą. Viena iš tokių šalių yra Austrija, kuri jau nuo kitų metų įveda privalomą skiepijimą. Lietuvoje šiuo metu skiepai nuo COVID-19 nėra privalomi, tačiau pasiskiepiję asmenys turi daugiau galimybių, o nepasiskiepiję susiduria su tam tikrais judėjimo, laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus. Manau, kad tai yra teisinga ir teisiškai pagrįsta.
Netyla diskusija dėl vaikų skiepų
Kilus pandemijai ypač daug kalbama apie skiepus ir žmogaus teises, tačiau ši tema buvo aktuali ir anksčiau, kai kurie tėvai priešiškai nusiteikę prieš vaikų skiepus nuo užkrečiamųjų ligų. Pasak A.Aranausko, 2016 m. Sveikatos apsaugos ministras buvo nustatęs reikalavimą, kad nuo tam tikrų ligų (tymų, raudoniukės ir kt.) nepasiskiepiję vaikai negalėtų būti priimami į ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Teismas nurodė, kad šis klausimas turėtų būti reglamentuotas įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu. Ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokį SAM įsakymą pripažino prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.
Visuomenėje ir tarp teisininkų profesionalų netyla diskusijos, ar tėvai, atsisakydami skiepyti savo vaikus, nepažeidžia jų teisių į sveikatos apsaugą. Pasak A.Aranausko, tai diskusinis klausimas, tačiau įstatymais nustatytas bendras principas, kad tėvai atsako už vaikų sveikatos priežiūrą iki 16 metų.
Vaikas turi teisę dėl skiepų spręsti pats
Sveikatos priežiūros specialistai rekomenduoja nuo Covid-19 skiepyti vaikus nuo 12 metų, tačiau kai kurie tėvai nesutinka. Nuo kokio amžiaus vaikas gali išreikšti savo nuomonę dėl skiepų? Medicinos teisės eksperto teigimu, šiuo atveju Lietuvoje galioja Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo teisinis reguliavimas, kad asmenims iki 16 metų sveikatos priežiūra teikiama tik su tėvų ar globėjų sutikimu (išskyrus būtinąją pagalbą).
„Tačiau yra tam tikra išlyga – jei nepilnametis asmuo gali pats teisingai vertinti savo sveikatos būklę, esant gydytojo pagrįstai nuomonei, kuri išreikšta medicininiuose dokumentuose, sveikatos priežiūros paslaugas (taip pat ir skiepus) turi teisę gauti ir jaunesnis nei 16 metų asmuo“, – teigia A.Aranauskas.
Nepažeidžia žmogaus teisių
Vyriausybė svarsto apie privalomus skiepus nuo Covid-19 tam tikrų profesijų atstovams, tačiau ar tai nepažeis žmogaus teisių? Pasak advokato, nustatant tokį reguliavimą reiktų atkreipti dėmesį į du aspektus: pirma, specialistai turėtų patvirtinti, kad tam tikrų profesijų atstovams būtina pasiskiepyti, jog būtų apsaugoti visuomenės interesai (pvz., užkirsti galimybę infekcijai plisti).
Antra, tai turėtų būti reglamentuota atitinkamo lygio teisės aktais, kitaip tariant, Darbo kodeksu ar įstatymais, kurių priėmimą sprendžia Seimas. „Jei toks reguliavimas būtų pagrįstas minėtais kriterijais, manau, neprieštarautų Konstitucijoje įtvirtintoms žmogaus teisėms ir laisvėms“, – teigia A.Aranauskas.
