Augo be tėvų
Klaipėdietis Modestas Brazauskas visą gyvenimą augo be tėvų. Kaip jam pasakojo giminaičiai, pas prosenelę ką tik gimusį sūnų palikusi mama išėjo į vakarėlį ir nebegrįžo. Tėtis – sėdėjo kalėjime, pasak Modesto, lyg ir iki šiol ten leidžia savo dienas.
„Tėvai pasirinko vakarėlius vietoj vaikų. Jie norėjo tokio gyvenimo būdo, ir čia jų reikalas. Mes beveik nebendraujame iki šiol, iš jų nesu girdėjęs jokio atsiprašymo, matyt, labai gėda“, – kalba Modestas Brazauskas.
Prieš kelerius metus susirgus Modesto mamai, ji privalėjo visiškai atsisakyti alkoholio. Gyvenimas iškart pasitaisė, ji ėmė stotis ant kojų – baigė mokslus, išsilaikė teises ir nuo to laiko pati augina kitus vaikus. Tačiau net ir atsikračiusi priklausomybės, vyriausiąjį sūnų ji paliko nuošalyje.
„Po manęs mama susilaukė dar dviejų brolių ir dviejų seserų, todėl kartais nuvykstu jų aplankyti, pabendrauti. Nors aš būčiau už, iš tėvų nesulaukiu iniciatyvos kurti tarpusavio ryšį“, – prisipažįsta jis.
Kalbantis su Modestu, atrodo, kad savo gyvenimo istoriją pasakoti jam lengva. Tačiau vaikinas sako ir nesijaučiantis gyvenime kažką praradęs – šalia visada buvo giminaičiai, kurie juo rūpinosi ir atstojo tėvus.
„Čia ir keisčiausia, kad niekada nesijaučiau atstumtas“, – šypsosi jis.
Nuo 6-erių auginti Modestą perėmė močiutės sesuo. Vaikinas tikina, kad jau būdamas tokio amžiaus labai aiškiai suvokė, kas vyksta aplink – tokios patirtys, keliavimas per giminaičių rankas privertė jį greičiau suaugti.
„Kai esi mažas vaikas, labai nori visiems įtikti. Kadangi mano globėjai turėjo kaimo turizmo sodybą, nutariau jiems padėti. Buvau per mažas ten dirbti padavėju, bet ne per mažas, kad galėčiau pokyliams skusti bulves. Taip ir užsikabinau už virtuvės“, – apie pažintį su kulinarija URBAN˙/ skaitytojams pasakoja Modestas.
Kai esi vaikas, labai nori visiems įtikti. Globėjų kaimo turizmo sodyboje buvau per mažas dirbti padavėju, bet ne per mažas skusti bulves.
Būdamas 12 metų jis pabandė iškepti pirmuosius blynus – ir voilà, jie neprisvilo. Antrą kartą atsistojus prie keptuvės – bandymas irgi buvo sėkmingas. Trečią kartą jis jau išdrįso iškepti mėsos – liko labai patenkintas.
„Taip po truputį ėmiau gaminti vis sudėtingesnius patiekalus. Mane visko mokė čia dirbusi nuostabi virėja Angelė, ji man ir suteikė pradmenis“, – šypsosi M.Brazauskas.
Per ankštos virtuvės
Kai kaimo turizmo sodybos virtuvė tapo per ankšta, Modestas persikraustė į prosenelės paliktą butą Klaipėdos centre ir pradėjo visiškai savarankišką gyvenimą. Jis nusprendė stoti į profesinę mokyklą, kas labai nustebino vaikino mokytojus, nes mokykloje jam puikiai sekėsi.
„Jau nuo aštuntos klasės žinojau, kad mokysiuosi profesinėje mokykloje. Aš tiesiog norėjau kuo greičiau, nieko nelaukęs pradėti kulinarijos mokslus“, – kalba jis.
Dar prieš pradėdamas gilintis į maisto ruošybos ypatumus, Modestas gavo pirmą darbą virtuvėje. Tiesa, ne šefo, ne padėjėjo ir net ne padavėjo. Tris naktis per savaitę jis... plovė indus.
„Po poros mėnesių mane ėmė prileisti ir prie patiekalų. Kadangi savininkai turėjo dar ir restoraną, po pusmečio pasiūlė pereiti dirbti ten. Čia su draugu sukūrėme pirmąjį savo meniu“, – pasakoja jis.
Nuo 16-os Modestas gyvena be niekieno pagalbos. Ir nors kaskart stodamas prie puodų jis vis dar jaučia jaudulį, maisto gamyba mėgaujasi ir dėl dar vienos priežasties.
„Tas jausmas, kai vaikystėje skusti bulves ir dirbti virtuvėje pradėjau dėl to, nes norėjau įtikti kitiems, lydi ir iki šiol – savo maistu aš noriu pamaloninti kitą“, – sako vaikinas.
Kaip ir kaimo turizmo sodyboje, taip ir Klaipėdos senamiestyje įsikūrusiame restorane Modestui galiausiai pasidarė per ankšta – nebebuvo, iš ko semtis naujų žinių ir patirčių. Todėl vaikinas nusprendė daugiau dėmesio skirti mokslams, tačiau greitai išsekus santaupoms, teko vėl ieškotis darbo.
„Istorija kartojosi – vėl dirbau restorane, bet neilgai trukus išėjau ir išvažiavau ieškoti laimės į Vilnių. Atsidarius „Lauro lapui“, mane pasikvietė padirbėti ten. Prisimenu, į šį restoraną aš bijodavau net pavalgyti nueiti, nes labai prabangiai viskas atrodė, tokia elitinė virtuvė. O aš gavau progą ten dirbti!
Savo maistu aš noriu pamaloninti kitą, – sako vaikinas.
Viskas labai patiko, bet buvau jaunas, nemokėjau elgtis su pinigais. Atsimenu, išsinuomojau tokį butą, kurio kaina buvo beveik tokia pati kaip mano atlyginimas. Tai ilgai netempiau sostinėje, po penkių mėnesių grįžau į Klaipėdą“, – juokiasi Modestas.
Manė, jog į virtuvę nebegrįš
Kaip tik tais metais vaikinus ėmė šaukti į kariuomenę, todėl norėdamas pabėgti nuo rutinos, Modestas išėjo ten savanoriškai. Grįžęs po devynių mėnesių sau prisiekinėjo, kad daugiau į virtuvę kojos nekels, tačiau greitai apsigalvojo.
„Jau buvau pavargęs nuo virtuvės. Kai esi jaunas, visko nori ir perdegi. Taip nutiko ir man. Tačiau paskambinę naujo atsidarančio baro šeimininkai pasiūlė virtuvės šefo poziciją. Ir kaip aš nesutiksiu… Tai buvo mano pirmosios oficialios šefo pareigos. Nerūpėjo niekas, net atlyginimas, svarbu, davė man pasireikšti. Nesikuklinsiu, bet ten tikrai buvo gaminami geriausi mėsainiai Klaipėdoje“, – šypsosi jis.
Po poros metų scenarijus kartojosi – virtuvė Modestui tapo vėl per maža. Tačiau tuomet kulinaras pasuko kiek kitokiu keliu – įstojo į universitetą studijuoti filosofijos. Jis sako vis dar neturintis atsakymo, kodėl pasirinko šias studijas, tačiau jomis yra be galo patenkintas.
„Atvykęs į Vilnių ieškojau darbo, kurį galėčiau derinti su mokslais. Nors neturėjau patirties, pabandžiau padirbėti padavėju. Taip atėjau į „Prancūzus“, kuriuose per kelis mėnesius išmokau juo būti ir prasidėjus mokslo metams džiaugiausi pavykusiu planu“, – sako M.Brazauskas.
Iš padavėjo – į šefus
Ramiu gyvenimu Modestas ilgai nepasimėgavo, sumanė iškelti naujų tikslų. Pasipiršęs merginai, ėmė planuoti vestuves, kurios šiais laikais visai nepigus malonumas. Žinoma, ir pati virtuvė ėmė jį traukti atgal.
„Kaip tik tuo metu restoranas liko be šefo, bet aš sakiau, kad būsiu maisto technologas ir tikrai nesiimsiu vadovauti virtuvei. Kai atsiduodu, nesugebu sustoti, todėl nutariau geriau prižiūrėti kitų darbą, bet dar pasilikti laiko mokslams.
Galiausiai išėjo taip, kad teko imti akademines atostogas, nes 120 proc. panirau į virtuvę – nesusilaikiau ir visgi pats sukūriau meniu“, – pripažįsta M.Brazauskas.
Dirbdamas padavėju, Modestas sako garsiai apie savo kulinarinę patirtį nekalbėjo ir nesikišo į virtuvės darbus. Todėl daug kam tai, kad padavėjas gali tapti šefu, buvo netikėta naujiena. Visai netrukus tai pačiai įmonei priklausančiam restoranui „Belgai“ ieškant virtuvės vadovo, šios pareigos buvo patikėtos būtent Modestui.
Vis bėgau nuo virtuvės, bet kūlvirsčiais buvau sugrąžintas atgal. Manau, kad ir kaip stengsiuosi, nuo jos daugiau nebepabėgsiu.
„Šiandien jaučiuosi labai gerai. Nieko gyvenime nebeplanuoju į priekį, nes kai planuoju, dažniausiai neišeina. O kai neplanuoju, tai džiaugiuosi kiekviena smulkmena, susitikimu, nauju potyriu. Todėl šiuo metu stengiuosi šitaip gyventi.
Supratau, kad viskas priklauso ne nuo manęs – pažiūrėkit, vis bėgau nuo virtuvės, bet kūlvirsčiais buvau sugrąžintas atgal. Manau, kad ir kaip stengsiuosi, nuo jos daugiau nebepabėgsiu. Todėl mėgaujuosi procesu ir jaučiu didelį džiaugsmą gamindamas“, – šypsosi jis.
Modestas tikina, kad jaunas amžius jam niekada netrukdė imtis aukštų pareigų. Kaip pats sako, vertina jį už darbą ir už tai, kad jis niekada nevengia prisiimti atsakomybės.
„Tiesą sakant, žinių visada trūksta. Kai reikėjo perimti Vilniuje prancūzų restoraną, buvo šiek tiek lengviau, nes jau turėjau bagažą iš Klaipėdos – ten dirbau su labai geru šefu, iš jo buvau pasisėmęs daug informacijos.
Kalbant apie belgų restoraną – su šia virtuve buvau susipažinęs tik tiek, kiek buvau ragavęs restorane, kuriame dirbu. Todėl čia buvo labai didelis iššūkis, teko perskaityti daug literatūros, nors kulinarinės knygos apie tai parašytos vos kelios. Labai daug bendravau ir su kitais šefais, ir pačiais belgais, kad sužinočiau jų maisto filosofiją“, – pasakojo jis.
Ne esmė, ar austrė, ar kebabas mums sukuria tas teigiamas emocijas, svarbu, kad apskritai sukuria.
O kokia yra Modesto maisto filosofija? „Man maistas turi sukelti emociją. Bet alkanas pilvas irgi yra emocija. O aš kadangi dažnai neturiu laiko, gurmaniškai kasdien tikrai nevalgau. Aš laikausi tos minties, kad maistas yra arba skanus, arba neskanus – nesvarbu, koks žmogus tai pasako. Ar tas, kuris turi išlavintą skonį, ar „paprastas“ žmogus, mėgstantis kebabus ir galvojantis, kad šviežia austrė yra visiška nesąmonė.
Noriu pasakyti, kad maistas mums nėra vien tik energijos šaltinis, jis turi ir labai didelį emocinį krūvį, todėl svarbu, kad patiriamos emocijos būtų kuo malonesnės. Taigi ne esmė, ar austrė, ar kebabas mums sukuria tas teigiamas emocijas, svarbu, kad apskritai sukuria.
Be to, mano požiūriu, virėjas turėtų būti „tarnas“ visų svečių, kurie ateina pas jį pasimėgauti maistu. Gamindamas jis turėtų galvoti ne apie tai, ką jis pats mėgsta, bet apie tai, ko iš pagaminto patiekalo tikisi lankytojas.
Juk visais laikais virėjai dirbdavo kažkam – karaliui, futbolo klubui ir panašiai. Kiekvienu atveju jie gamindami stengdavosi įtikti tiems, kurie tai valgys. Todėl manau, kad kiekvienas šefas turėtų gaminti kitiems, o ne sau“, – įsitikinęs M.Brazauskas.
