Metastazes aptiko atsitiktinai
Penkiolika metų vilnietė Alina kovoja su reta, bet pavojinga liga.
„Viskas prasidėjo 2004-aisiais. Kai pavalgydavau, išpildavo karštis, visą kūną išmėtydavo raudonomis dėmėmis, imdavau viduriuoti. Maniau, klimaksas – 45-eri, lyg ir tinkamas amžius“, – prisimena moteris.
Vėliau jai suskausdavo dešinįjį šoną. Moteris pamanė, kad gali būti apendicito priepuolis, tad kreipėsi į medikus, o šie, atlikę ultragarso tyrimą, nustatė, kad kepenyse yra onkologinės ligos metastazių. Alina buvo nusiųsta pas onkologus, šie ėmė ieškoti ligos priežasties ir nustatė, kad kirmėlinėje ataugoje jai išsivystė neuroendokrininis vėžys, kuris ir sukėlė metastazes kepenyse.
Moteris buvo operuota – pašalinta kirmėlinė atauga ir dalis kepenų, skirta chemoterapija. Tačiau gydymas vaistais nedaug padėjo – metastazės neišnyko. Galiausiai 2008-aisiais jai buvo pritaikytas tuomet naujas gydymas – termoabliacija, metastazės sunaikintos karščiu.
Iki 2015-ųjų Alina jautėsi puikiai – karščio bangos liovėsi, raudonis nebepylė, tačiau vieno eilinio patikrinimo metu magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad kepenyse yra daug mažų taškučių – metastazių ir viena didelė. Deja, greitai paaiškėjo, kad didžiosios pašalinti operuojant neįmanoma, nes yra labai arti svarbios kraujagyslės. Tuomet specialistai Alinai rekomendavo biologinę terapiją.
„Jaučiuosi neblogai, bet būna karščio bangos, raudonis, tada ir kojos bei rankos ima drebėti. Laimei, po penkių minučių tai praeina, tačiau kartais kankina silpnumas ir paskauda kepenų srityje. Bet tyrimai rodo, kad liga nebeplinta. Taip ir gyvenu“, – sako vilnietė.
Moteris dirba, turi šeimą, kuri ją palaiko, ir mėgsta keliauti.
„Dabar viskas lyg ir gerai – nusiraminau. Tik kai vyksta tyrimai, vėl imu jaudintis, – kaip ant ugnikalnio... O po tyrimų vėl gyvenu iš naujo“, – teigia moteris.
Penkiolika metų su liga kovojanti Alina kitiems pataria klausyti savęs, tikrintis ir domėtis: „Pora kartų buvo skausmo priepuoliai, maniau, kad apendicitas, bet kad vėžys – nepagalvojau. Tokį vėžį aptikti sunku, gydytojai sakė, jis žmogus gali sirgti ir 20 metų ir to nežinoti.“
Sergančiųjų daugėja
„Neuroendokrininiai navikai išvysto iš neuroendokrininių ląstelių, – sako Nacionalinio vėžio instituto gydytoja onkologė-chemoterapeutė dr. Edita Baltruškevičienė. – Šių ląstelių yra beveik visame žmogaus organizme, todėl navikas gali atsirasti įvairiose organizmo vietose.“
Pažeidžiamiausias yra virškinamasis traktas – plonoji ir dvylikapirštė žarnos, skrandis ir net kirmėlinė atauga.
Nuo kitų navikų neuroendokrininiai skiriasi tuo, kad ne tik suformuoja pakitusių ląstelių darinius – navikus, bet ir gali išskirti tam tikrus hormonus. Dėl to gali atsirasti specifiniai sindromai, kurie pasireiškia tam tikrais simptomais.
Neuroendokrininiai navikai gali išsivystyti įvairiose organizmo vietose, tačiau vis dėlto yra organų, kuriuos jie pažeidžia dažniau. Pažeidžiamiausias yra virškinamasis traktas – plonoji ir dvylikapirštė žarnos, skrandis ir net kirmėlinė atauga.
Dr. E Baltruškevičienė teigia, jog nuo organo, kurį yra pažeidęs neuroendokrininis vėžys, kartais priklauso, kaip vystysis liga, ar ji bus pikta. Tačiau ligos piktybiškumas dažniausiai priklauso nuo ląstelių savybių. Pavyzdžiui, anksčiau plonosios žarnos neuroendokrininiai navikai buvo laikomi „netikrais“ vėžiais, nes vystosi labai lėtai. Gydytoja sako, kad yra pacientų, kurie sirgdami šia liga gyvena dešimtis metų. Beje, tyrimai rodo, kad 80–90 proc. ligonių, sergančių plonosios žarnos neuroendokrininiais navikais, gyvena penkerius metus ir ilgiau. O penkerius metus išgyvena tik 10 proc. ligonių, susirgusių plaučių, bronchų neuroendokrininiais navikais.
Penkerius metus vidutiniškai išgyvena apie 40 proc. kasos neuroendokrininiais navikais susirgusių asmenų. Pasak gydytojos, kasa turi daug ląstelių, kurios gali išskirti įvairių hormonų, todėl šiame organe gali išsivystyti net dešimties rūšių navikai.
Sunku nustatyti
Pasaulyje vis daugėja neuroendokrininiais navikais sergančių asmenų: per pastaruosius 40 metų JAV, Didžiojoje Britanijoje 11–18 kartų padaugėjo susirgimų neuroendokrininiu skrandžio vėžiu, 10 kartų – tiesiosios žarnos, 5 kartus – plonosios žarnos. Lietuvoje neuroendokrininiais navikais kasmet suserga maždaug 300 žmonių.
Mokslininkai iki šiol nerado atsakymo, kodėl išsivysto neuroendokrininiai navikai, tik dalis jų siejama su genų klaidomis. Deja, nėra ir aiškių simptomų, kurie leistų anksti įtarti žmogų sergant.
Tipiškiausias simptomas yra vadinamasis karcinoidinis sindromas. Jį sukelia įvairios biologinės medžiagos, kurias išskiria navikas.
„Be jokios aiškios priežasties ramybės būsenos ligonį užplūsta karštis, jis parausta, neretai žmogus viduriuoja, irgi be aiškios priežasties“, – aiškina gydytoja.
Retesni simptomai – pilvo skausmai, išsiplėtusios veido kraujagyslės ar dusulys.
Deja, minėti simptomai moterims labai panašūs į sukeltus menopauzės.
„Kai pas mus patenka užleistu vėžiu serganti ligonė, paaiškėja, kad ji jau keletą metų vaikšto pas gydytojus ir ieško ligos. Iš pradžių niekas nepagalvoja, kad gali būti vėžys, nes neuroendokrininiai navikai – reta liga. Todėl gydytojai pirmiausia tiria, ar pacientas neserga kitomis panašius simptomus sukeliančiomis ligomis“, – pasakoja specialistė.
Ligonį be priežasties užplūsta karštis, jis parausta, neretai žmogus viduriuoja.
Dr. E.Baltruškevičienė pataria atkreipti dėmesį į simptomų skirtumus – menopauzės laikotarpiu moteris labiau prakaituoja, o dėl naviko prakaitavimo nebūna.
„Dėl to stengiamės šviesti gydytojus, kad jie pagalvotų ir apie retesnes ligas“, – teigia onkologė.
Nustatyti, kur yra neuroendokrininis navikas, labai sunku, tačiau, jam didėjant, gali atsirasti simptomų, kurie būdingi kitoms organo, kuriame jis yra, ligoms. Pavyzdžiui, jei išsivysto žarnų nepraeinamumas, medikai visų pirma tiria žarnyną.
Dažnai ultragarso tyrimo metu nustatomas ne pirminis navikas, o metastazės kepenyse. Tuomet iš jų paimamos ląstelės, jas ištyrę patologai gali patarti onkologams, kur ieškoti pirminio naviko, nes, kaip minėta, įvairių organų ląstelės skiriasi.
Vis dėlto būna atvejų, kai pirminio naviko nepavyksta surasti, nes jis labai mažas, ir simptomus lemia ne jis, o metastazės.
Galima pasveikti
Dr. E.Baltruškevičienė teigia, jog svarbu, kad neuroendokrininiais navikais sergantys žmonės būtų gydomi specializuotuose centruose, nes ligai nustatyti būtina specifinė diagnostika, ir gydomi jie skirtingai nei sergantys kitais navikais.
Diagnozuodami šiuos navikus, gydytojai, be tipinių tyrimų, pasitelkia ir funkcinius. Pavyzdžiui, nustato, ar yra darinių, kurie turi daug somatostatino receptorių. Toks tyrimas padeda tiksliau nustatyti ligos išplitimą, ląstelių aktyvumą.
Kaip ir gydydami kitus navikus, specialistai visų pirma stengiasi pašalinti pirminius neuroendokrininius darinius. Jeigu tai padaryti pavyksta, tuomet galima tikėtis, kad pacientas išgys, jam nebereikės vaistų.
„Stengiamės pašalinti ir kuo daugiau metastazių, nes tuomet pacientas patiria mažiau simptomų ir gyvena ilgiau“, – teigia specialistė.
Vėlesnis gydymas priklauso nuo to, ar navikas yra funkcinis, ar ne. Funkcinis navikas sukelia minėtus karcinoidinius sindromus. Tokiems ligoniams reikia specifinių vaistų, kurie slopina simptomus ir ląstelių dalijimąsi. Toks gydymas veiksmingas – net išplitus ligai, pacientai gyvena metų metus, židinių nedaugėja, ligoniai nepatiria ligos simptomų.
Pavyzdžiui, jei žmogus serga kasos, kai kuriais žarnyno ar plaučių neuroendokrininiais navikais, jam taikoma taikinių terapija. „Jei navikas labai agresyvus, tuomet, nepriklausomai nuo to, iš kur jis kilęs, taikome chemoterapiją“, – sako gydytoja.
Jei toks gydymas nepadeda, reikia radionuklidų terapijos – suleidžiami vaistai, kurie prisijungia prie navikų ir, juos apšvitinę, sunaikina. Lietuvoje ši terapija dar netaikoma, todėl pacientai siunčiami į užsienį.
„Deja, dažnai nustatome užleistus navikus, – teigia dr. E.Baltruškevičienė. – Nelabai piktybiški užleidžiami todėl, kad jie ilgai nesukelia simptomų, o piktybiški labai greitai mestastazuoja. Tuomet mūsų tikslas – kiek įmanoma ilgiau suvaldyti ligą.“
Todėl gydytoja pabrėžia, kad labai svarbu neuroendokrininį naviką nustatyti kuo anksčiau, tada galima tikėtis, kad žmogų pavyks išgydyti.