Minesotoje esančio medicinos centro „Mayo Clinic“ gydytojai sako, kad šis 29-erių vyras su ratuota vaikštyne sugebėjo įveikti futbolo aikštės ilgio atstumą, perduodamas smegenų komandas perkelti svorį ir išlaikyti pusiausvyrą. Iki šiol buvo manoma, kad paralyžiuoti pacientai to padaryti negali.
Vyras taip pat sugebėjo savarankiškai žingsniuoti ant treniruoklio, laikydamasis už metalinių turėklų.
2013 metais per sniegaeigio avariją vyrui trūko stuburo smegenys. Po nelaimės jo apatinė kūno dalis buvo paralyžiuota, jis negalėjo judėti ir nieko nejautė žemiau liemens.
2016-aisiais gydytojai jam į stuburą implantavo nedidelį elektroninį prietaisą. Šio tyrimo eiga pirmadienį buvo aprašyta žurnale „Nature Medicine“.
Belaidžiu ryšiu valdomas AA elemento dydžio implantas gamina elektroninius impulsus, stimuliuojančius nervus, kurie dėl patirtos traumos buvo atskirti nuo smegenų.
„Mums tai parodė, kad žemiau stuburo smegenų traumos vietos esantys neuronų tinklai gali veikti net ir po paralyžiaus“, – sako vienas tyrimo vadovų „Mayo Clinic“ neurochirurgas Kendallas Lee.
Praėjus kelioms savaitėms po šio prietaiso implantavimo pacientas jau galėjo žengti savo pirmuosius žingsnius, nors vis dar buvo laikomas saugos diržų.
Stebėtina, kad po dar kelių reabilitacijos ir fizioterapijos seansų jis galėjo pats išlaikyti didžiąją dalį savo kūno svorio ir žingsniuoti ant treniruoklių.
„Mes nevaržėme savo lūkesčių ir toliau leidome jam saugiai gerinti savo įgūdžius, atgaunant (vaikščiojimo) funkciją“, – sakė „Mayo Clinic“ pagalbinių ir atstatomųjų technologijų laboratorijos direktorė Kristin Zhao.
„Tai – svarbu, nes pacientas galėjo sukelti savo kojų judesius savo mintimis“, – pridūrė ji.
Nors prietaisas galėjo padėti generuoti impulsus ir kontroliuoti apatinę paciento kūno dalį, jis neatkūrė kojų jutimo.
Iš pradžių tai kėlė sunkumų. Be fizinio ėjimo pojūčio registravimo smegenyse pacientui buvo sunku iškart koreguoti pusiausvyrą. Dauguma mūsų tai padarome negalvodami.
Komanda šią problemą įveikė paciento kelių aukštyje pritvirtinusi veidrodžius, kad jis galėtų matyti, kokioje padėtyje einant yra jo kojos.
Ilgas kelias
Galiausiai vyras galėjo eiti ant treniruoklio tik kartais žvilgtelėdamas žemyn į kojas.
Eksperimento įrašuose matyti, kaip jis nelygiai eina ant lėtai judančio bėgtakio, laikydamasis už metalinių turėklų.
Nors prietaiso poveikis nepaprastas, vyras vis tiek būna paralyžiuotas, kai prietaisas išjungiamas.
„Svarbu suprasti, kad net su žingsniavimo sėkme, kurią šis žmogus pasiekė tyrimų metu, jis savo kasdienius darbus vis tiek atlieka sėdėdamas vežimėlyje“, – naujienų agentūrai AFP sakė K.Lee.
2011 metais implantavus elektrodus vieno paralyžiuoto vyro stuburo apačioje, jis galėjo stovėti ir šiek tiek judinti kojas, bet naująjį tyrimą atlikusi komanda mano, jog tai pirmas kartas, kai paralyžiuotas žmogus su implantu galėjo vaikščioti.
Saugumo sumetimais šis pacientas prietaisu naudojasi tik prižiūrimas, bet tyrimo išvados – kad paralyžius po sunkios stuburo traumos gali būti neamžinas – gali turėti didžiulių padarinių.
„Mūsų rezultatai drauge su ankstesniais įrodymais akcentuoja būtinybę pergalvoti savo dabartinį supratimą apie stuburo smegenų sužeidimus, kad suvoktume atsirandančių technologijų potencialą dėl funkcijų, kažkada laikytų prarastomis visam laikui, atgavimo“, – sakė K.Lee.
Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su Kalifornijos universitetu Los Andžele ir buvo iš dalies finansuojamas Christopherio ir Danos Reeve'ų ondo.
Christopheris Reeve'as, labiausiai garsėjantis pagrindiniu vaidmeniu filmuose „Supermenas“ (Superman), liko paralyžiuotas po 1995 metais jodinėjant patirto nelaimingo atsitikimo.
