Pamenu gūdžią dutūkstantųjų pradžią, kai per vieną pagrindinių lietuviškų kanalų vėlais vakarais rodydavo „Sopranus“. Mane, negalinčią užmigti mokyklinio amžiaus mergaitę, Tony Soprano gyvenime labiausiai neramino tai, kad jis lankėsi pas psichiatrę-psichoterapeutę: na ką, negi jis, suaugęs diedas, pats negali tų savo nesąmonių išsispręsti?
Net pačiai įdomu, kiek metų nuo to praėjo, tačiau vis tenka prisiminti savo pačios vaikišką nuostabą, panašias reakcijas išgirdus iš bendraamžių ar vyresnio amžiaus žmonių dabar, kai kažkam pasakau, kad lankau psichoterapiją. „Gi viskas tau gerai“, „gi protinga esi“, „žmonės dar ne su tokiomis problemomis patys susitvarko“, „ko tau ten reikia, gyveni kaip inkstas taukuose“ ir panašiai – komentarai, kuriuos esu girdėjusi bent iš kas trečio žmogaus, kuriam paatvirauju, kad manau, jog turiu ką spręstis ir man visai ne pro šalį vedlys.
Kaip psichoterapija atsirado mano gyvenime? Prieš kiek mažiau nei dvejus metus kreipiausi į savo šeimos gydytoją dėl to, kad man viską reguliariai paskausta: skauda galvą, skaudą kaklą, skauda pilvo apačią, skauda skrandį. Viską sąžiningai ištyrus ir paaiškėjus, kad esu sveika kaip ridikas jauna moteris, manęs gydytoja paklausė, kaip man sekasi tvarkytis su mokslais ir darbu. Automatiškai išpyškinau, jog puikiai. O kaip sekasi atsipalaiduoti? Supratau, kad atsipalaidavusi nebuvau turbūt nuo septintos klasės ir nebepažįstu kitos būsenos nei pastovus nerimas dėl vieno ar kito dalyko. Taip į rankas gavau psichoterapeutės vizitinę kortelę.
Kurį laiką į ją spoksojau. Voliojau rankinės dugne. Keičiau vietą piniginėje tarp kitų kortelių. Supratau, kad kažką aš viduje visgi nešiojuosi, ir suvokiau, kad gyventi be to, tuo metu dar nežinojau ko, man būtų turbūt nepalyginamai lengviau. Gal ir nesupratau, bet dievaži, blogiau nebus – nepatiks, nieks per galvą netrenks už tai, kad nebelankysiu.
Problemų turi visi!
Nuėjau. Patiko. Kartais ir nepatiko. Lankiau metus du kartus per savaitę, dabar – tik „palaikomuoju“ režimu, rečiau, bet apsilankau. Taigi, ko aš išmokau psichoterapijoje?
- Turiu problemų. Būnant neišmestu iš namų vaikystėje, nesusirgus mirtina liga ar nepatyrus kažkokio įvykio, „visiems pripažįstamo“ tragišku gyvenime, vis tiek įmanoma turėti kalną neišspręstų bėdų, kurios vėliau tempiasi it inkaras prie kojos. Ir žinia, kad mano neadekvati reakcija (nerimas, liūdesys, baimė) į vieną ar kitą smulkmeną šiandien yra tiesiog reakcija į tai, kas man įvyko kadaise seniai seniai, dar būnant vaiku, yra be galo raminanti ir leidžianti suvokti – o, kitą kartą taip nebebus, nes dabar žinau, dėl ko taip jaučiuosi. Ir ne visos problemos gali būti surūšiuojamos į dėžutes ir pavadinamos diagnozėmis, dėl kurių paprasčiausia pasiaiškinti kitiems, kodėl prireikė psichoterapeutės.
- Problemų turi visi. Tai, dėl ko man prireikė psichoterapeuto, nėra nieko ypatingo – iš tiesų, su vienokio ar kitokio svarbumo bėdomis ir bėdelėmis (penių matavimuisi čia ne vieta) susiduria visi ir reaguoja į jas įvairiai. Bet bendraujant ir analizuojant situacijas drauge su specialistu lengva tiek pateisinti netinkamai nuteistą, tiek reabilituoti pykčio objektą ar atvirkščiai –suprasti, kad žmogus tau pučia miglą, o tavo gyvenime jam ne vieta.
- Iš to išeina kita pamoka – ne viskas yra mano problema. Ne visur turiu spręsti savo bėdas, ne visur net po penkiasdešimties metų terapijos man pasidarys gera ir lengva. Kartais cigaras tėra cigaras, ir įžvelgti paslėptas reikšmes ar pamokas neverta: yra situacijų, kuriose tiesiog reikia susiimti ir išeiti. Palikti nemylimą žmogų, pasiųsti emocinį smurtautoją draugą, pakeisti darbovietę, pradėti ieškoti įdomesnių studijų. Tik tada gali sutelkti visas pastangas dėl dalykų, kurie tau labai svarbūs, ir mylėti žmones, kurie to verti, visa atvira širdimi.
- Išmokau... kokybiškiau (?) bendrauti. Per tiek laiko analizuojant savo ir kitų elgesį supratau, kad pasikeičiau ir kaip žmogus: tapau vienu metu ir geresnė kitiems, ir bjauresnė. Bet tai, kad išmokau vertinti savo laiką ir sveikatą bei pažinti man netinkamus žmones geriau, nereiškia, kad pasidariau savanaudė – tiesiog nustojau švaistyti energiją ten, kur vis tiek nieko neišeis, ir skiriu ją mylimiems artimiesiems. Nori nenori, dar ir tampi kažkoks supratingesnis: nebesmerki kitų, neskubi nuteisti, nes supranti, kad viskam yra priežastys, praeities patirtys lemia dabartinius sprendimus, ir nenori rėkti atgal, kai prieš tave pakelia balsą.
- Gavau leidimą jausti ir supratau, kad nereikia stengtis būti tobula. Čia man buvo visiška magija: visi jausmai yra normalūs. Pyktis, liūdesys, nerimas, pavydas ir visa kita tamsa yra nieko blogo. Tai yra natūralūs pojūčiai, tūnantys kiekviename mūsų. Jeigu teigiame sau, kad esame labai pozityvūs ir fainuoliai, tiesiog slepiame tamsiąją savo pusę, kuri vėliau vis tiek randa kelią pasirodyti visu gražumu ne vietoje ir ne laiku. Kai išmokau čia ir dabar reikšti nepasitenkinimą, gyvenimas palengvėjo tiek man, tiek artimiesiems – nes vietoje bambėjimo tirados po uždelsto pasidalyti skausmo užtenka pasakyti „šiandien prastai jaučiuosi“. Nes aš tik žmogus, ir viskas su tuo tvarkoje.
- Nors ir atrodo, kad psichoterapijai reikia didelio biudžeto, aš sėkmingai metus ją lankiau du kartus per savaitę studijuodama kasdien ir dirbdama tik freelancerio darbus. Pinigų turėjau tiek, kiek iki tol – nes nustojau pirkti dalykus, kurių man nereikia tam, kad užpildyčiau tuštumą gyvenime materialiais momentiniais džiaugsmeliais, nustojau taip dažnai eiti į miestą pietauti ir „palepinti“ save, nes nebeliko poreikio suvalgyti savo jausmus. Taigi jeigu jus stabdo finansai, pasiskaičiuokite, kiek alaus bokalų išgeriate po darbo su kolegomis per savaitę, ir suprasite, kad psichoterapija nepastatys jūsų ant skurdo ribos.
Esu tikra, kad tai tikrai nėra visos dėželės, į kurias mano patirtis surūšiuojama: bet kitaip ir nebūtų įdomu, jeigu papasakočiau viską kaip vadovėlį. Ir taip pat tikiu, kad kiekvieno kelias save pažįstant ir tampant švelnesniu sau ir kitiems skirtingas – kas veikė man, nebūtinai veiks Petriukui ar Marytei. Bet man priimtinesnis pasirodė mokslu ir aiškia kitų patirtimi grįstas „akmens nuo krūtinės“ nusimetimo kelias – turiu pasakyti, kad man jis buvo efektyvus. Man niekuomet nebuvo taip gera ir lengva gyventi, kaip dabar.
Jeigu psichoterapija jums vis dar atrodo gėdinga ir labiau už viską bijote, kad jus pavadins psichu, – pats metas užsiregistruoti pirmajam vizitui.
