Atrodė tik nekaltas kosulys
„Kai mūsų dukrelei buvo 7 mėnesiai, surengėme jos krikštynas, – prisimena vilnietė Sabina Voronecka. – Viskas praėjo nuostabiai, abu su vyru buvome labai laimingi. Tada net negalėjau įsivaizduoti kokie kryžiaus keliai mūsų laukia ateityje“.
Pasak Sabinos, praėjus maždaug savaitei po krikštynų jos vyrui Darjušui atsirado kosulys. Nei jis, nei Sabina to nesureikšmino. Darjušui tai pasirodė tokia smulkmena, kad jis netgi nesikreipė į gydytoją. „Smulkmena, praeis…“ – numodavo jis ranka.
Darjušas buvo jaunas, stiprus 24 metų vyras, dirbo statybose, jokių sveikatos nusiskundimų neturėjo. Tačiau kosulys jam ne tik nepraėjo, tačiau ir atsirado gana aukšta temperatūra – 38, 38,5 laipsniai.
Kosulys ir temperatūra Darjušui tęsėsi visą mėnesį, todėl Sabina galiausiai privertė vyrą nueiti pas gydytoją pasitikrinti.
„Gydytojas tada mano vyrui jokios ligos nesurado, – prisimena moteris. – Išrašė vaistų nuo peršalimo.“
Tačiau kosulys ir aukšta temperatūra laikėsi toliau. Darjušui taip pat pradėjo sparčiai kristi svoris, oda pasidarė pilka, paakiai pajuodo. Tada Sabinos vyras nuėjo pasitikrinti pas plaučių ligų gydytoją (pulmonologą), o šis pasakė, kad tai gali būti plaučių uždegimas, tačiau diagnozės tiksliai nenustatė.
„Supratau, kad vyksta kažkas negera, – prisimena moteris. – Vyras jaučiasi blogai, tačiau gydytojai diagnozės jam nenustato… Kiek jis gali kasdien ryti tą paracetamolį ir nemezilį be jokio pagerėjimo?“
Gąsdinantys tyrimų rezultatai
Sabina privertė vyrą vykti į Vilniaus Santaros klinikas. „Ten priimamajame buvo didelė eilė, – prisimena moteris.– Pralaukėme gal kokias 5 valandas, kol Darjušui padarė kraujo tyrimą, ištyrė plaučius.“
Tyrimų rezultatai, matyt, buvo nekokie, todėl vyrą buvo nuspręsta tuoj pat guldyti į ligoninę tolesniems tyrimams. Sabina paklausė gydytojos, ką parodė tyrimai, kokia yra diagnozė? Plaučių uždegimas?
„Ne, tai ne plaučių uždegimas, – atsakė gydytoja. – Blogiau.“
„Ką tai reiškia blogiau? – nenusiramino Sabina. – Tuberkuliozė?“
„Jo atveju būtų gerai, jeigu tai būtų tik tuberkuliozė, – aptakiai atsakė gydytoja. – Palaukime, tyrimai parodys“.
Diagnozė suteikė vilties
„Mano vyras buvo labai energingas ir draugiškas, – pasakoja Sabina. – Jis buvo labai aktyvus, namuose nesėdėjo, labai daug dirbo, važinėdavo darbo reikalais.“
Sabina yra vilnietė, o Darjušas yra kilęs iš Šalčininkų.
„Patikome vienas kitam, todėl draugavome neilgai, – prisimena Sabina. – Susituokėme, susilaukėme dukrytės.“
Jauna šeima apsigyveno pas Sabinos tėvus Vilniuje. Darjušas labai mylėjo savo šeimą, dėl jos buvo pasiryžęs dirbti sunkiausius darbus. „Mano vyras labai mylėjo dukrą, daug kalbėdavo apie ją, – pasakoja moteris. – Jis dažnai kartodavo man, kaip yra svarbu ją išauginti ir išleisti į mokslus.“
Didžiausia Sabinos vyro svajonė buvo pastatyti savo šeimai atskirą namą. Darjušas dirbo statybose, buvo labai nagingas, todėl šeimos ateitis atrodė šviesi.
Santaros klinikose Darjušas išbuvo apie dvi savaites, jam buvo atlikta daugybė tyrimų. Jie parodė, kad Sabinos vyrui yra kraujo vėžys, vadinamoji Hodžkino limfoma. Vėžinis auglys buvo Darjušo tarpuplautyje. Jis buvo paskutinės, ketvirtos stadijos.
„Diagnozė iš pradžių mums neatrodė labai baisi, – pasakoja Sabina. – Santaros klinikų gydytojai paaiškino mums, kad 70 proc. sergančiųjų šia liga išgyja, ragino nepasiduoti.“
Darjušas buvo jaunas ir stiprus vyras, todėl Sabina tikėjo gera ligos baigtimi ir stengėsi savo tikėjimą perduoti vyrui. Tačiau, pasak moters, jos vyras nebuvo toks optimistas, turėjo kažkokią negerą nuojautą: „Aš, greičiausiai, būsiu iš tų 30 proc., kurie nepagijo. Tiksliai to nežinau, bet jaučiu...“
Pasak Sabinos, vyro liūdnos mintys kartais peraugdavo į depresiją, netgi į nenorą gyventi. Darjušą pradėjo kankinti didžiulis odos niežulys.
„Mano vyrui labai niežėjo oda, ypač naktį, – prisimena Sabina. – Aš iš pradžių galvojau, kad tai nuo nervų, o gal kokia alergija... Buvau jam visokių tepalų pripirkusi, tačiau jie nepadėjo.“
Ne mažiau už niežulį, Darjušą vargino ir stiprus prakaitavimas. „Prakaitavimas buvo toks stiprus, kad kas naktį jam reikėdavo keisti marškinėlius po 3 kartus, – prisimena Sabina. – Jie būdavo tokie šlapi, kad juos reikėdavo tiesiog gręžti.“
Nuo didelio prakaitavimo Sabinos vyrui labai greitai krito svoris. Per trumpą laiką jis neteko dešimties kilogramų. „Prisipažinsiu tiesiai, man iš pradžių buvo šokas, – prisimena moteris. – Negalėjau suprasti, kaip tokia sunki liga galėjo mano vyrui atsirasti tokiame jauname amžiuje. Jam juk buvo tik 24 metai – pats jėgų žydėjimas… Darjušo tėvai labai mylėjo savo sūnų ir taip pat nepaprastai išgyveno dėl jo sveikatos.“
Tačiau Sabina tikėjo, kad viskas baigsis gerai, didelis procentas sergančiųjų šia liga išgyja. Taip pat ji suprato, kad privalo būti stipri, nes ji turi ne tik auginti dukterį, bet ir visokeriopai palaikyti sunkiai sergantį vyrą: „Aš kasdien daugybę kartų kartojau sau: „Aš stipri, viskas bus gerai. Ir tai man labai padėdavo.“
Gydymas rezultatų nedavė
„Nustačius vyro diagnozę, jam buvo paskirtas gydymas, – prisimena Sabina. – Tai buvo chemoterapija ir jos buvo daug.“
Į chemoterapijos procedūras Darjušas važinėjo iš namų Vilniuje. Pasak moters, chemoterapija nepaprastai sekindavo jos vyrą: „Po chemoterapijos Darjušas visą dieną negalėjo netgi atsistoti nueiti į tualetą, neturėjo jėgų. Jo kraujo spaudimas buvo labai žemas – 70/50. Jis buvo visiškai nusilpęs.“
Darjušą taip pat dažnai pradėjo guldyti į Santaros klinikas. „Būdavo, kad mano vyras ligoninėje gulėdavo 3–4 dienas per savaitę, – prisimena Sabina. – Kai jis jausdavosi geriau – jį kuriam laikui paleisdavo namo, o po to vėl guldydavo į ligoninę vienai arba dviem savaitėms.“
Artimieji stengėsi, kaip galima, labiau palaikyti sunkiai sergantį artimą žmogų. „Nors pas mane buvo kelių mėnesių kūdikis, į ligoninę atvažiuodavau kasdien, – pasakoja moteris. – Mane pakeisdavo Darjušo mama, kuri atvažiuodavo iš Šalčininkų.“
Darjušas buvo vienintelis vaikas šeimoje. Tėvai savo sūnų labai mylėjo, palaikė jį ir jo šeimą ir nepaprastai išgyveno dėl sūnų užklupusios sunkios ligos. O jis, nepaisant chemoterapijos ir kitokio gydymo, kasdien vis labiau silpo. Paskutinius mėnesius prieš mirtį, jis jau negalėjo vaikščioti ir juos praleido ligoninės reanimacijoje.
„Darjušo liga progresavo, – prisimena Sabina. – Chemoterapijos jam daugiau atlikti nebuvo galima, o kiti vaistai nepadėjo.“
Didelė Sabinos vyro problema buvo ir tai, kad jam plaučiuose pastoviai rinkdavosi skysčiai. Kiekvieną dieną tų skysčių jam iš plaučių išsiurbdavo po porą litrų. Nors Darjušui reikėjo pastovios medikų priežiūros ir slaugos, tačiau ligoninė ilgiau jo laikyti nebenorėjo. „Vieną dieną mums buvo pasakyta, kad ligoninė nori mano vyrą išrašyti, – prisimena Sabina. – Mums buvo tiesiog pasakyta: „Pasiimkite jį į namus arba vežkite į slaugos ligoninę.“
Moteris buvo sukrėsta. Sabina žinojo, kad jos vyrui reikia profesionalios priežiūros ir slaugos, kurios namų sąlygomis ji tikrai negalės suteikti. Darjušas visas buvo apkaišytas vamzdeliais, kurie ėjo į plaučius, kad išsiurbtų ten besikaupiančius skysčius. Tuos vamzdelius reikėjo tvarkyti, keisti tvarsčius, atlikti kitas medicinines procedūras. Priežiūros jam reikėjo visą parą. Kaip visa tai atlikti namų sąlygomis ir dar su mažu vaikeliu Sabina neįsivaizdavo.
„Kaip tik tuo metu iš savo pažįstamos sužinojau apie Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą, – prisimena moteris. – Hospise kaip tik tuo metu atsilaisvino viena vieta ir jie sutiko priimti mano vyrą, – pasakoja moteris. – Mums tai buvo didžiulis palengvėjimas, nes tikrai neturėjome galimybių profesionaliai slaugyti Darjušą namuose.“
Atvykimas į hospisą
„Hospise mus sutiko labai maloniai, – prisimena Sabina. – Mano vyras netgi nesuprato, kur mes atvažiavome... Galvojo, kad tai kokia privati klinika.“
Pasak Sabinos, ji ir nenorėjo savo vyro varginti paaiškinimais, nes Darjušas buvo labai nusilpęs. Ji tiesiog pasakė jam, kad nori pakeisti ligoninę. Tačiau hospise viskas buvo kitaip, negu jų matytose ligoninėse. Pasak Sabinos, hospise ją stebino personalo draugiškumas, labai graži aplinka ir nepaprastai skanus maistas.
„Hospise buvo labai jauku ir gražu, – prisimena Sabina. – Darjušas visą parą gaudavo labai profesionalią slaugą ir priežiūrą. Mums leido būti su juo tiek, kiek mes norėjome, ir skaniai pamaitindavo.“
Pasak moters, hospiso personalas netgi išpildydavo Darjušo prašymus, kurių kitose ligoninėse netgi nebūtų norėję klausyti: „Atsimenu, pavyzdžiui, kad mano vyras užsinorėjo ledų. Ir ne bet kokių, o jo mėgstamos rūšies. Hospiso darbuotojai netgi nemirktelėję nuvažiavo ir atvežė jam būtent tokių ledų.“
Paskutinę Darjušo gyvenimo dieną, hospiso gydytojas perspėjo artimuosius, kad jam liko gyventi labai nedaug. „Vakare aš turėjau važiuoti prižiūrėti savo mažylės, todėl tą naktį prie Darjušo pasiliko jo mama, – prisimena Sabina. – Ji buvo prie savo mylimo sūnaus ir jo mirties valandą.“
Turbūt, Dievas mane patikrino, ar aš, būdama tokia jauna, galiu atlaikyti tokius sunkumus, ar palūšiu.
Pasak moters, sunki vyro liga ir mirtis buvo jai didžiulis gyvenimo iššūkis, kuris parodė, kad ji tikrai nėra silpna: „Čia taip, turbūt, Dievas mane patikrino, ar aš, būdama tokia jauna, galiu atlaikyti tokius sunkumus, ar palūšiu.“
Pasak Sabinos, ji įsitikino, kad, kai to reikia jos artimiausiems žmonėms, ji gali būti labai stipri:
„Prisimindama tas dienas, aš suprantu, kaip reikia vertinti kiekvieną momentą, praleistą su mylimu žmogumi. Mes gi nežinome, kokia yra mūsų gyvenimo žvakė – ji ilga ar trumpa... Esu nepaprastai dėkinga hospiso žmonėms, kurie padėjo mano vyrui sunkiausiomis jo gyvenimo akimirkomis, rūpinosi juo kaip savo artimuoju.“
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones. Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą. Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos čia.
