O štai šiandien, prašom, kas tik nori – šaltibarščių žemėlapiai, milijonai straipsnių ir receptų, restoranai, konkuruojantys dėl kuo išskirtinesnio pateikimo, veganiškos versijos.
Sunku pasakyti, kas lėmė tokį šaltibarščių išpopuliarėjimą ir perėjimą nuo nelygis ant pjedestalo, bet nepasikuklinsiu ir vieną kitą laurą pasiimsiu ir sau. Šiaip ar taip, gi aš, ne kas kitas, rašo čia jums šitą informatyvų straipsnį apie šaltibarščių tendencijos fenomeną.
Juokas juokais, bet iš tikrųjų manau, kad šaltibarščių grupė turėjo nemažai įtakos bendram šios sriubos populiarumui. Nenuostabu – restoranų savininkai ir šefai gi negyvena po akmenimis, lankosi internetuose, tad natūralu, kad pamatę grupę, kur 8 tūkstančiai žmonių dalijasi savo įspūdžiais iš įvairiausių vietų, bent truputį pasitempia ir pasirūpina, kad virėjai nepamirštų druskos ir nepateikinėtų iki mėlynumo pervirtų kiaušinių.
Kiečiausios Vilniaus vietos, kuriose šeimininkauja save gerbiantys hipsteriai, be abejo, nepatingėjo ir nueiti vienos kitos papildomos mylios.
Kiečiausios Vilniaus vietos, kuriose šeimininkauja save gerbiantys hipsteriai, be abejo, nepatingėjo ir nueiti vienos kitos papildomos mylios. Matėm ir tą, dabar jau kiek nuobodoką, variantą, kur lėkštėje gauni tik daržoves, o skystį ant viršaus užpilti reikia iš atskirai paduoto ąsotėlio. Mieste ragavom ir visokius netikėtus priedus kaip, pavyzdžiui, ožkų pieno sūris.
Bet reikia pripažinti, kad geriausiai išsilaikė ir didžiausios meilės susilaukė tie, kurie iki tobulumo atidirbo laiko patikrintą, klasikinį variantą. Eilinį kartą klasika nugalėjo, o madingos tendencijos pasimiršo ir, pasikeitus sezonams, atgal į dienos paviršių nebeišlindo.
Na, gerai, ne visai neišlindo. Tos pačios gal ir mažai kur kartojasi (nes gi not cool baisiai inovatyviam restoranui po metų ištraukti kažkokį ten seną receptą), bet mėgstantiems eksperimentus tai tikrai siūlau pasinagrinėt „Keliauk Lietuvoje“ sukurtą šaltibarščių žemėlapį. Va čia tai tikrai rasit visko. Pati Juodkrantėj ragavau šaltibarščių salotas su agurkų šerbetu – nu labai gerai! Ledai, beje, viena ryškiausių šaltibarščių inovacijų tendencijų – be agurkų, dar rasit ir patiekiamų su burokėlių, grietinės ir net citrininio čiobrelio skoniu.
Skaičiusiems ankstesnį mano straipsnį apie šaltibarščių variantus kitose šalyse irgi turiu džiugių žinių – mano aukščiau minėtame žemėlapyje yra vietų, kurios gamina toli gražu ne tik lietuviškas versijas.
Nors ką čia dabar ir atrinksi, kas ten tikrai lietuviška, kas ne. Bet kuriuo atveju, yra pagamintų su duonos raugu, yra ir su vėžių uodegėlėmis bei rūgštynėmis arba fazano kiaušiniu. Beje, vėžių uodegėlės buvo labai populiarios Lietuvos dvaruose, tai būtinai paragaukite, o receptu pasidalinsiu savo šaltibarščių knygoje.
Beje, vėžių uodegėlės buvo labai populiarios Lietuvos dvaruose, tai būtinai paragaukite, o receptu pasidalinsiu savo šaltibarščių knygoje.
Egzotikos mėgėjai ras ir su mėsa, gervuogėm, alumi, varške ir kuo tik nori. Žodžiu, kaip ten sako – keliaujam ragaujam, vis tiek gi niekur nevarysit iš Lietuvos šiemet.
Smagu, kad šis tautos paveldas išeina iš virtuvės ribų ir atsiranda vis daugiau su jais susijusios atributikos. Aš pati turiu šaltibarščių pagalvę, bet ties čia tikrai reikalai nesibaigia – ne vienas brendas sugalvojo pasipelnyti kuriant maikes ir džemperius su šaltibarščių nuotraukomis, atsirado ir krepšelių, ir sagių, ir ko tik nori. Manikiūro specialistėms teko patobulinti savo piešimo įgūdžius ant nagų bandant sukurti kiaušinį, krapą ar agurką.
Manikiūro specialistėms teko patobulinti savo piešimo įgūdžius ant nagų bandant sukurti kiaušinį, krapą ar agurką.
Einant Vilniaus gatvėmis šio fenomeno irgi nepraleisi pro akis – populiariausia automobilių nuomos platforma dvi mašinas išpuošė šaltibarščiais ir sukėlė nemenką ažiotažą. Ne dėl spalvų, žinoma, o dėl to, kad prašė balsuot, tai kaipgi vis dėlto reikėtų tinkamai trumpinti šios sriubos pavadinimą – šaltibai ar šaltekai. Dėl šito prašome ginčytis komentaruose, o Antakalnio gyventojai tuo tarpu gali pasidžiaugti gigantišku šaltibarščių dubeniu papuoštu paštomatu. Manau, kad mūsų pilkai kasdienybei pagyvinti jis puikiai tinka – tas ružavos, žalios ir geltonos derinys džiugina nors tu ką.
Kaip patiekalas, šaltibarščiai man dar įdomus ir savo universalumu. Tą keistą combo mėgsta ir užsieniečiai, gyvenime burokėlio ar kefyro nematę. Man labai džiugu matyti, kaip mano grupėje užsienio lietuviai tarpusavyje dalijasi, iš ko juos geriausia pagaminti toje šalyje, kur jie patys įsikūrę. Paskui, aišku, dalijasi su vietiniais draugais, kurie, užklupus karščiams, vėliau jau patys imasi šio kulinarinio šedevro gamybos.
Kitas universalumo aspektas yra tinkamumas daugeliui mitybos režimų. Net veganai ir tie nesunkiai surado savo būdų juos pasigaminti. Metantys svorį tiesiog renkasi liesesnį kefyrą arba pasukas, keto dietos šalininkams išvis praktiškai nieko nereikia daryti. Tingintys kramtyti išmoko, kad viską galima sublendinti, o atsakingas jaunimas bliūdą užsimaišo iš vakaro, nes žino, kad geresnio maisto pagirioms neras. Net mitybos specialistai pripažįsta, kad šaltibarščiai yra turbūt sveikiausias mūsų kultūrinio paveldo patiekalas.
Žodžiu, sakykit, ką norit, nuostabus dalykas tie šaltibarščiai.
Žodžiu, sakykit, ką norit, nuostabus dalykas tie šaltibarščiai. Viskam ir visiems, progoms (ai, šitą pamiršau apžvelgt, bet maisto renginiams tiekėjai serviruoja šaltibarščių shotus ir chargina kaip už aukščiausios virtuvės šedevrą) ir kasdien, dietininkams ir mėgstantiems sočiau pavalgyt.
Tai imkit mane ir gaminkit ir tatai gamindami permaišykit.
