Vėliau buvo išsiaiškinta, kad badavimas prie gero neveda – medžiagų apykaita kaip tik sulėtėja, organizmas aptingsta, o gavęs maisto, kaupia riebalus su dar didesniu „užsidegimu“. Taigi badavimą keitė naujausios dietos, ir badavimo reikšmė sveikai mitybai vis rečiau buvo pabrėžiama.
Taip pat skaitykite: Mitybos rekomendacijos miestiečiams: pavyzdinis valgiaraštis
Tačiau Pietų Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininkai teigia, kad įrodė saugaus badavimo reikšmę mūsų sveikatai ir kūnui. Jų tyrimas, apie kurį rašoma „Cell Metabolism“, gali priversti ne tik iš naujo pažvelgti į badavimą, bet ir įtraukti jį į savo rutiną kaip saugų lieknėjimo metodą. Tokį metodą, kurį net gali paskirti gydytojai.
Anot tyrimo autorių, griežtas badavimas yra dalykas, kurio laikytis yra tiek fiziškai, tiek psichologiškai per daug sunku. Be to, tai daugiau žaloja sveikatą, nei duoda naudos. Maža to, gali sukelti ligas ar valgymo sutrikimų. Tačiau galima laikytis dietos, kuri atkartoja tam tikrus procesus, vykstančius badavimo metu. Tuos procesus, kurie mūsų organizmui naudingi ir saugūs.
Taip pat skaitykite: Pagrindinės klaidos, kurios neleidžia sulieknėti
Tyrimas su žmonėmis buvo atliktas po tyrimo su gyvūnėliais, ir jame dalyvavę žmonės turėjo atlikti štai ką: kartą per mėnesį penkias dienas sumažinti savo kasdienių gaunamų kalorijų kiekį nuo 34 iki 54 procentų. Likusias mėnesio dienas tiriamieji galėjo laikytis jiems įprastos ir iš komforto zonos neišvedančios dietos.
Kodėl buvo pasirinkta kalorijas sumažinti 34–54 procentais? Todėl, kad tokiu būdu organizmui būdavo duodami tokie patys signalai, kaip ir badaujant, t. y. net ne visiškai nutraukus kalorijų gavimą, organizmas elgėsi kaip badaudamas. Tačiau kartu žmonėms psichologiškai ir psichiškai buvo lengviau ištverti tokią dietą. Be to, kelias dienas sumažinus kalorijų kiekį, organizmui vis tiek pakakdavo maisto medžiagų ilguoju periodu.
Taip pat skaitykite: Mitybos specialistė Vaida Kurpienė pataria: kaip išsirinkti tinkamą aliejų?
Po trijų mėnesių buvo tiriami biožymenys dalyvių organizme. Nustatyta, kad sumažėjo priešlaikinio senėjimo, diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžio rizika. Sumažėjo pavojingųjų pilvinių riebalų kiekis, pagerėjo atmintis, kamieninių ląstelių skaičius ir pailgėjo gyvenimo trukmė.
Taigi badavimas po truputį reabilituojamas, pabrėžiant, kad jis turi būti saugus.
