XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje vienintelis mikrochirurgijos centras buvo Maskvoje. Lietuvoje steigti tokio centro neplanuota.
Šią idėją iš už Atlanto atsivežė ir įgyvendino Lietuvoje doc. Mečislovas Vitkus. Viešėdamas JAV jis aplankė visame pasaulyje gerai žinomus rekonstrukcinės mikrochirurgijos, plaštakos chirurgijos centrus. Pamatęs ten jau kasdienybe tapusias galūnių replantacijas, audinių kompleksų transplantacijos operacijas, nusprendė pasėti mikrochirurgijos metodo grūdą ir Lietuvoje.
1979 metais jo iniciatyva įkurta mikrochirurgijos laboratorija. Joje atlikta daugybė mokslo
 |
| 123rf.com nuotr. /Chirurgij |
eksperimentinių darbų su laboratoriniais gyvūnais: bandyta ir ištobulinta smulkių kraujagyslių – 1 milimetro diametro – susiuvimo technika, naudojant operacinį mikroskopą ir labai plonus chirurginius siūlus.
Lyg vakar, bet labai seniai
Rekonstrukcinės chirurgijos ištakos Lietuvoje neatsiejamos nuo garsaus tėvo ir sūnaus – doc. Mečislovo ir prof. Kęstučio Vitkų – tandemo.
1980-aisiais Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje (dabar – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialas (VUL SK CF) juodu pirmąkart replantavo du visiškai amputuotus rankos pirštus.
Atsitiko taip, kad prasidėjo tikras bumas – ėmėme konkuruoti net su Maskva.
Anuos laikus plačiai žinomas plastinės chirurgijos specialistas K.Vitkus prisimena kaip sapną. „Lyg viskas buvo vakar, bet kartu ir taip seniai“, – laiko tėkme tarsi nusistebėjo profesorius.
Pacientas, kuriam pirmajam Lietuvoje atlikta pirštų replantacija, į Vitkų rankas pateko netikėtai. „Iš mano gimtojo miesto buvo atvežtas jaunuolis su dviem nupjautais pirštais. Jį atsiuntė mano kolega – angiochirurgas. Iš pradžių su tėvu pagal atlasus ieškojome kraujagyslių nugarinėje plaštakos pusėje, po to – iš delno pusės. 12 valandų sėdėjome ir netikėtai prisiuvome tuos pirštus“, – į prisiminimus mielai leidosi VUL SK CF Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centro direktorius K.Vitkus.
Konkuravo net su Maskva
„Po tos pirštų replantacijos šalyje kilo šioks toks ažiotažas, buvo sušaukta net gydymo taryba. Nuspręsta, kad Mikrochirurgijos tarnyba turėtų plėstis. Profesoriai sakė: „Jei per metus bent vieną pirštą prisiūsite, bus labai daug“, – pasakojo K.Vitkus.
Ligoninės administracija skyrė keletą palatų Ortopedijos-traumatologijos skyriuje ir leido naudotis
 |
| LNK nuotr./Vitkus |
viena iš operacinių: mikrochirurgų darbas įgavo pagreitį.
„Atsitiko taip, kad prasidėjo tikras bumas – ėmėme konkuruoti net su Maskva. 1980–1985 metais Vilniaus mikrochirurgijos skyrius vienintelis Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje atlikdavo šio regiono gyventojų amputuotų segmentų replantaciją. Per parą gaudavome po 2–3 pacientus iš šio regiono. Tapome centru visame Baltijos šalių regione – Sąjungos vakaruose“, – dėstė profesorius, už Rekonstrukcinės ir plastinės mikrochirurgijos tarnybos sukūrimą apdovanotas Nacionaline premija.
Slapta plaudavo vandeniu
K.Vitkaus prisiminimai labai spalvingi. Sako, rekonstrukcinės operacijos anuomet trukdavo 20 valandų ir dar ilgiau. „Susiformavo „žaliųjų berečių“ branduolys. Mes tarsi protestavome prieš nusistovėjusią tvarką, pagal kurią kuo rimtesnis daktaras, tuo aukštesnę baltą kepurę nešiodavo“, – šypsosi K.Vitkus.
Jis prisiminė ir tai, kad anais laikais buvo griežtai draudžiama sužalotą galūnę ar žaizdą plauti – liepta tepti spirituotu jodu: „Dabartiniu supratimu tai tolygu audinių nužudymui. Todėl, kai niekas nematydavo, tą iš gamyklos atvežtą sumaltą ranką ar koją plaudavome pakišę po kranu. Su šepečiu iššveisdavome, gabendavome į operacinę ir tada jau vykdavo darbas.“
Medikai valandų valandas praleisdavo sėdėdami vienas priešais kitą, nepakildami nuo mikroskopo.
Kai niekas nematydavo, tą iš gamyklos atvežtą sumaltą ranką ar koją plaudavome pakišę po kranu. Su šepečiu iššveisdavome, gabendavome į operacinę ir tada jau vykdavo darbas.
„Ir turėjai nesusipykti. Niekas tavęs nei pagirdo, nei pavaduoja. Dabar laikai kiti: daugiau rotuojamės, daugiau jaunimo, daugiau brigadų“, – palygino K.Vitkus.
Medikai pasiekė tokį profesionalumo lygį, kad ne kartą nušluostė nosį net Maskvos specialistams.
Pavyzdžiui, 1985 metais doc. Mindaugas Minderis atliko pirmąją vaskuliarizuoto nervo transplantaciją. Vėliau plačiai įdiegė šį metodą klinikinėje praktikoje.
„Tiek žvelgdamas atgal, tiek vertindamas šiandieną norėčiau ne taip smarkiai sureikšminti aparatą, geležinę dėžę, mikroskopą. Visada svarbiausias buvo gydytojas – žmogus“, – pabrėžė M.Minderis ir atkreipė dėmesį, kad Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius, kaip ir prieš tris dešimtmečius, taip pat ir dabar, išlieka pagrindiniu amputuotų galūnių replantacijų ir sudėtingų viršutinės galūnės traumų bei jų pasekmių chirurginio gydymo centru Lietuvoje.
Komplimentą priėmė kaip iššūkį
1990 metais dr. Vytautas Tutkus kartu su svečiu iš JAV gydytoju James‘u Baldwinu pirmą kartą Lietuvoje atliko kelio sąnario artroskopinę operaciją bei artroskopinę kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plastiką.
V.Tutkaus ir J.Baldwino bendradarbiavimas, galima sakyti, prasidėjo nuo nesusipratimo. „Savo karjerą pradėjau Šiauliuose kaip traumatologas. Kęstutis ir Mečislovas Vitkai įstūmė mane į
 |
| dreamstime.com nuotr./Operacija |
artroskopiją. Pasinėriau ir pradėjau daryti operacijas: su optika įlendi į sąnarį ir ten viską, ką randi negero, pašalini. Tapau artroskopijos specialistu. Gal ir gerai K.Vitkui: jei nebūtų manęs išstūmęs, gal būčiau jo konkurentas plastikos chirurgijoje“, – pajuokavo V.Tutkus ir perpasakojo K.Vitkaus įspūdžius JAV, kur profesorius stažavosi.
Girdi, artroskopinės chirurgijos era Lietuvoje prasidėjo nuo to, kai kartu su krepšininku Arvydu Saboniu viešėdamas Užatlantėje, K.Vitkus aplankė Portlando ligoninę ir išvydo artroskopinę kelio sąnario operaciją.
„Pamatęs tokį stebuklą, K.Vitkus ir sakys operaciją atliekančiam chirurgui: „Jūs taip gražiai dirbate, turite atvažiuoti į Lietuvą“, – J.Baldwinui pareiškė profesorius.
Gydytojas nesuprato, kad tai buvo viso labo komplimentas ir kvietimo neužmiršo – priėmė už gryną. Praėjus keleriems metams, vieną dieną J.Baldwinas paskambino į Lietuvą ir pranešė: „Atvažiuoju!“
Lietuvių džiaugsmą netrukus pritemdė nerimas: varge, ką daryti? „Pas mus kaip tik prasidėjo
 |
| Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Vytautas Tutkus |
nepriklausomybė: viskas juda, kruta, bruzda. Neaišku, kam priklausome. Tiesa, J.Boldwinui įvažiuoti į Lietuvą leidimą išdavė Maskva“, – prisiminė V.Tutkus.
Amerikietis į šalį atvyko ne tuščiomis – atgabeno didžiulį krovinį su medicinine įranga. „Prasidėjo beprotiškas pacientų konsultavimas – net lifte. Mums tai buvo didžiulis įvykis“, – kalbėjo V.Tutkus.
Buvo 1990-ieji. „Tuo metu jau penkerius metus dirbau mikrochirurgu, prisiuvinėjau nutrauktas galūnes, persodindavau audinių lopus į defektus, naudodamas mikroskopą. Atvykus J.Baldwinui Vitkai nusprendė, kad artroskopinės chirurgijos sritį paves kuruoti man, mat gydytojo karjerą pradėjau kaip traumatologas ortopedas“, – aiškino V.Tutkus.
Audinys – ne skuduro gabalas
Pasakodamas apie pirmuosius rekonstrukcinės chirurgijos žingsnius Lietuvoje, V.Tutkus negali neužsiminti ir apie kuriozinius atvejus.
„Turėjome pacientą, kuriam girtam šuo nosį nukando. Komanda dirbo daugybę valandų, vargo, kol nosį prisiuvo. O galiausiai iš ligoninės išleistas pacientas vis tiek mirtinai nusigėrė. Apmaudu, kad darbas buvo bergždžias“, – nusivylimo neslėpė medikas.
Kai pasakėme, kad galime operuoti pačias smulkiausias kūno dalis – kraujagysles, nervus, neurochirurgai iš mūsų juokėsi.
Užtat ant traukinio bėgių užmigusį pacientą pastatyti ant kojų pavyko. „Traukinys nukirto abi galūnes. Atvežė: kojos sau, ligonis – sau. Labai sudėtinga operacija, bet pavykusi. Tiesa, paciento kojos sutrumpėjo maždaug dešimčia centimetrų – tiek blauzdos iškirto traukinio ratai“, – prisiminė plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas.
Minėti pavyzdžiai įrodo, kad mikrochirurgija – tai menas. „Kai pasakėme, kad galime operuoti pačias smulkiausias kūno dalis – kraujagysles, nervus, neurochirurgai iš mūsų juokėsi. Kai tik pradėjau dirbti, senieji pilvo chirurgai sakydavo: kai siūsi odą, suveržk kuo stipriau, kad geriau sugytų. Jie nekreipė dėmesio, kad liks randai. O mūsų kolektyvas suprato, kad audinį reikia mylėti ir gerbti, kad tai – gyvas organizmas, o ne skuduro gabalas. Mikrochirurgijos korifėjai sako: įsiklausyk į audinį“, – tarsi garbės kodeksą citavo V.Tutkus.
Tarkime, Achilo sausgyslės operacija gali atrodyti labai paprasta – susiuvi ir tiek žinių. „Tačiau kuo juvelyriškiau viską sugrąžini į vietas, kuo švelniau susiuvi, tuo gražiau ir sugyja. A.Sabonis, nusitraukęs Achilą, atvažiavo būtent pas mus – mikrochirurgus. Ir pakilo net iki NBA žvaigždžių!“ – pasididžiavimo kolegų atliktu darbu neslėpė V.Tutkus.
Kova dėl pacienčių
Mikrochirurgijos metodo pritaikymas leido padaryti perversmą chirurgijoje, nes stipriai išplėtė rekonstrukcinės chirurgijos galimybes.
VUL SK CF Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje per metus gydoma apie 1500 pacientų. Teikiama ir būtinoji, ir planinė pagalba visos šalies gyventojams.
Atliekamos amputuotų galūnių replantacijos, taip pat sudėtingos rekonstrukcinės operacijos pacientams, patyrusiems dauginius rankos sužalojimus. Sėkmingai atliekamos nosies ir ausies atkūrimo operacijos dėl įgimtų anomalijų arba traumos pasekmių.
Labai gerų rezultatų pasiekta mikrochirurgiškai iš pilvo ir nugaros audinių rekonstruojant dėl vėžio pašalintas krūtis.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Kęstutis Vitkus |
„Yra daugybė galimybių padėti tokias onkologines operacijas patyrusioms moterims, tačiau visuomenėje apie tai trūksta informacijos“, – apgailestavo VUL SK CK Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas med. dr. Nerijus Jakutis.
Lietuvoje atliekama apie 1,5 tūkst. krūties šalinimo operacijų per metus, tačiau rekonstrukcijų – vienetai.
„Turime atsikovoti pacientes iš onkologų. Jie įtikina moteris, kad didžiausia vertybė tai, kad jos liko gyvos. Mes sakome, kad moters gyvenimas tuo nesibaigia“, – atkreipė dėmesį N.Jakutis ir pabrėžė, kad rekonstrukcijos operacijos apmokamos iš Ligonių kasų.
Veiklos spektras
VUL SK CF Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus pagrindinėmis darbo kryptimis yra: plaštakos/viršutinės galūnės chirurgija, riešo chirurgija, periferinių nervų chirurgija, reumatoidinės plaštakos chirurgija, plaštakos smulkiųjų sąnarių endoprotezavimas, rekonstrukcinė chirurgija onkologijoje, artroskopinė kelio, peties, alkūnės, čiurnos, riešo sąnario chirurgija, galvos-kaklo rekonstrukcinė chirurgija, odos darinių chirurgija, urogenitalinės sistemos sklaidos trūkumų chirurgija, plastinė chirurgija.
