Kauno arkivyskupijos Caritas Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centro savanoris Federico pasirengęs pakeisti šią situaciją. Iš Italijos pagal VšĮ ,,A. C. Patria” koordinuojamą tarptautinės savanorystės programą atvykęs vaikinas siekia atkreipti dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria epilepsijos paliesti žmonės.
Palaikė narkomanu
Iš Brešos miesto kilęs vaikinas jau kurį laiką svajojo įgyti patirties užsienyje, tad atradęs patikusią Europos solidarumo korpuso programą, ryžosi tarptautinės savanorystės iššūkiui. Rinkęsis tarp Danijos, Slovakijos ir Lietuvos, jis galiausiai atvyko į iki tol nepažintą Baltijos šalį.
Federico pripažino prieš kelionę nedaug žinojęs apie namais metams tapsiantį kraštą, taip pat mažai buvo susidūręs su epilepsija. ,,Žinojau, kad tai yra pakankamai dažna nervų liga, sukelianti priepuolius – pasakojo jis. – Tačiau tik pradėjęs savanorystę, suvokiau problemas, su kuriomis susiduria epilepsiją turintys žmonės, pamačiau siaurą visuomenės požiūrį į juos.“
Federico pastebėjo, kad nors ši liga gali pasireikšti įvairiomis formomis, dažniausiai išgirdę žodį ,,epilepsija“ įsivaizduojame sunkiausią jos formą. Todėl sergantieji susiduria su begaliniais iššūkiais, ieškodami darbo ar siekdami gauti vairuotojo pažymėjimą. Darbdaviai neretai baiminasi, kad priėmus tokį žmogų į darbą, jis negalės tinkamai atlikti pareigų, kiekvieną dieną kentės nuo priepuolių. Tačiau liga dažnu atveju sėkmingai suvaldoma vaistais, neretam sergančiajam per metus pasireiškia tik vienas kitas priepuolis.
Darbdaviai neretai baiminasi, kad epilepsija sergantis žmogus negalės tinkamai atlikti pareigų, kiekvieną dieną kentės nuo priepuolių.
Informacijos apie šią ligą trūkumas bei visuomenės žinių siaurumas lemia ir nesuvokimą, kaip padėti priepuolio ištiktam asmeniui, netgi negebėjimą jo atpažinti. Federico labiausiai įsiminė vieno centrą lankančio vyro išgyventa patirtis.
,,Savitarpio grupelės dalyvis pasakojo, kaip vieną dieną bevažiuojant autobusu jį ištiko priepuolis. Nors šis tęsėsi porą minučių, niekas iš kitų keleivių prie jo net nepriėjo, o baisiausia, kad viena moteris galiausiai pareiškė, kad priepuolį patiriantis vyras greičiausiai yra narkomanas“, – atskleidė savanoris.
Federico svarstė, kad net ir atpažinę priepuolį žmonės turbūt nebūtų žinoję, ką daryti. Tačiau faktas, kad niekas net nebandė pagelbėti, rodo – nebuvo suprasta, jog padėtis rimta.
Situacija visur panaši
Centras, kuriame savanoriauja Federico, atlieka itin svarbią misiją – suteikia socialinę ir psichologinę pagalbą epilepsijos paliestiems žmonėms ir jų šeimų nariams, kuria savitarpio pagalbos grupes, vykdo mokymus valstybinių ir nevyriausybinių įstaigų darbuotojams, taip pat stengiamasi informuoti visuomenę apie epilepsiją ir ja sergančių asmenų situaciją Lietuvoje.
Centre suteikiamos ir individualios konsultacijos, pagalba ieškant darbo. Savanoriaudamas Federico padeda organizuoti įvairius savitarpio pagalbos grupelės užsiėmimus.
,,Susirinkę dažniausiai iš pradžių porą valandų užsiimame kokia nors veikla – piešiame, žaidžiame žaidimus, kartais einame į muziejų, kur nors važiuojame, – pasakojo jis. – Po to geriame arbatą ar kavą, o centro lankytojai dalinasi savo patirtimis, jausmais, dienos įvykiais. Tai labai svarbu, kadangi bendraudami su tokias pačias problemas sprendžiančiais žmonėmis, jie nesijaučia tokie vieniši, atskirti.“
Nors centro pagrindinis tikslas – pagalba epilepsijos paliestiems žmonėms, organizacija taip pat stengiasi skleisti žinią visuomenei apie sergančiųjų padėtį. Pasiremdami Italijos patirtimi, centro darbuotojai, kartu su Federico ir kitais savanoriais, sugeneravo ,,Facebook“ puslapio idėją, taip pat organizuoja įvairius renginius.
O kokia epilepsija sergančiųjų padėtis esti gimtojoje Federico šalyje? Savanorio nuomone, situacija visur panaši, tačiau jis pastebi, kad Italijoje sergantieji yra šiek tiek geriau matomi.
,,Pats taip pat turiu keletą epilepsija sergančių draugų, tačiau jie nesusiduria su didžiulėmis problemomis. Taip, jie turi vartoti vaistus, galbūt porą valandų per dieną, užėjus pablogėjimui, privalo pailsėti, tačiau nesu pastebėjęs, kad draugai būtų ignoruojami, kaip tai neretai daroma Lietuvoje, – sakė jis. – Taip pat mano šalyje šiek tiek daugiau žmonių žinotų, kaip padėti priepuolio ištiktam asmeniui.“
Federico nuomone, visuomenės požiūrio į epilepsiją pokyčiui labiausiai padėtų švietimas nuo mažens. ,,Būtų galima porą kartų per metus rengti seminarus mokyklose, parodant, kad sergantieji šia liga nėra kitokie. Naudinga ir išmokyti, kaip padėti žmogui, ištikus epilepsijos priepuoliui“,– svarstė jis.
Baigęs savanorystę Federico norėtų kurį laiką likti Lietuvoje, čia susirasti darbą. ,,Pagalbą epilepsijos paliestiems žmonėms bent kuriam laikui padėsiu į šalį. Nors tai be galo svarbus darbas, efektyviam jo atlikimui reikalingas medicininis išsilavinimas, kurio aš neturiu, – teigė savanoris. – Tačiau skleisti žinią ir prisidėti prie sergančiųjų integravimo į visuomenę galime visi.“
Kaip elgtis priepuolio metu?
Situacijoje, kai nepažįstamą žmogų ištinka epilepsijos priepuolis, dažnai sutrinkama, nežinoma, ką daryti. Kauno arkivyskupijos Caritas Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centro atstovai parengė trumpą veiksmų planą, kuris padės užtikrinti deramą pagalbą priepuolio ištiktam žmogui.
Kaip elgtis priepuolio metu?
Svarbiausia laikytis taisyklių:
-
Nusiraminti.
-
Apsaugoti žmogų nuo sužeidimų: padėti pagalvę ar audinį po galva, patraukti netoli esančius daiktus į šoną.
-
Esant dideliam priepuoliui, kiek galima greičiau paversti ligonį ant šono, kad burnoje esantis skystis ir maistas ištekėtų iš burnos ir nebūtų įkvėptas.
-
Likti šalia, kol žmogus atgaus sąmonę, pasiūlyti pagalbą.
Kiekvieno priepuolio metu nebūtina kviesti greitosios pagalbos, svarbu išsiaiškinti:
- Kaip paprastai vyksta priepuoliai?
- Ar jaučiamas priepuolio artėjimas?
- Ar turimi šalia savęs priepuolio metu reikalingi medikamentai?
- Kada reikia šiuos medikamentus vartoti?
- Ar buvo tokių atvejų, kad priepuolis nesibaigtų?
Veiksmai įvykus priepuoliui.
Reikalingos priemonės:
- Paciento patraukimas iš pavojingos aplinkos.
- Kvėpavimo palengvinimas – galbūt pavojingai susivijo rūbai?
- Stabilios gulėjimo padėties ant šono užtikrinimas. Svarbu, kad būtų išvengta nurijimo po priepuolio.
- Ramus elgesys, priepuolio stebėjimas.
- Laikrodžio stebėjimas – kokia priepuolio trukmė?
- Priepuoliui trunkant daugiau nei dvi minutes, reikalingi medikamentai, o jei priepuolis tęsiasi 5 minutes ir daugiau, kviečiama greitoji pagalba.
- Pasilikimas šalia paciento, kol jis vėl bus sąmoningas.
Nereikalingos priemonės:
- Tvirtas galūnių laikymas.
- Prievartinis išžiodinimas, pleišto tarp dantų kišimas.
- Širdies masažas, kvėpavimas iš burnos į burną.
- Laikymas (vietoje ramaus palydėjimo).
