Įkvėpė Nijolės Pareigytės istorija
Dabar Irena bando kovoti su savo priklausomybe ir tą daro savarankiškai.
„Kas mane sustabdė? Atvaizdas veidrodyje. Aš labai mėgdavau selfintis. Visur – su draugais, artimaisiais. Bet dabar to daryti dėl savo pasikeitusios išvaizdos negaliu. Kai į feisbuką įkėliau profilio nuotrauką, man žmonės sakė: kokia tu graži. Bet jie nežino tiesos. Aš BUVAU graži. Dabar, kai įsijungiu kamerą, aš negaliu į save žiūrėti. Man pasidarė gėda“, – kalbėjo 36-erių moteris.
Pradėjusi kelią padėti pačiai sau Irena sako, kad tik atrodo, jog apie alkoholizmą yra daugybė informacijos.
„Ne, nėra, jei tu neturi galimybių eiti į įvairias savipagalbos grupes, dalyvauti programose, jei gydaisi pats. Man labai norisi, kad būtų daugiau ne sėkmės istorijų, kurių tikrai netrūksta, tačiau žmonių pasidalijimų apie tai, kaip jie išgyveno tą tarpinį momentą, ką darė, kaip nepalūžo. Mane pačią labai įkvėpė Nijolės Pareigytės istorija“ – pasakojo Irena.
„Atrodė, kad tai buvo gurkšnis stebuklingo gėrimo“
12 metų Irena jau negyvena Lietuvoje. Seniau ji gyveno Italijoje, dabar – Prancūzijoje.
Pirmą kartą alkoholio jai teko paragauti dar paauglystėje. Tada, mokykloje tapus patyčių auka, jis suteikė paauglei įsivaizduojamos drąsos. Jausmo, kad esi tokia pati: „Atrodė, kad tai buvo gurkšnis stebuklingo gėrimo.“
Tačiau didžiausios problemos, nuvedusios iki dabarties, prasidėjo užsienyje. Italijoje, kur vyno gėrimas yra kultūros dalis: „Ten įprasta rytą išgerti taurę vyno ar bokalą alaus.“
Taurė sekė taurę, metus keitė metai, o išgeriamo alkoholio kiekiai didėjo.
„Mano nuolatinio gėrimo stažas yra daugiau nei dešimt metų. Per tą laiką visiškai švari buvau gal tik kokias keturias dienas“, – kalbėjo moteris.
Du kartus neteko vairuotojo pažymėjimo
Kada vynas tapo problema? Irena sako pati sau tai pripažinusi tada, kai vieną dieną atidžiau pažvelgė į veidrodį. Į ją žvelgė kita ji, visiškai nepanaši į tą, kokia buvo prieš kelerius metus.
„Per dieną aš išgerdavau 2–3 butelius vyno. Daugiau nepajėgdavau. Italijoje turiu ir draugą, su kuriuo gyvename jau ketverius metus. Aš jam sakiau: ar tau neatrodo, kad mes per daug geriame? Bet jis sakė, kad aš nusišneku, kad per daug sureikšminu, neva juk mes negeriame stiprių gėrimų. Bet aš jau suvokiau, kad pabudus iš ryto galvoti apie stiklą alaus nėra gerai, kad tai problema“, – kalbėjo moteris.
Visgi ne tik nuojauta ir ne tik veidrodis buvo ženklai. Restoranų versle dirbanti Irena sako praradusi ne vieną galimybę pakilti karjeros laiptais. Ne kartą Irena į darbą ateidavo girta.
„Paskui man pasidarė gėda, pagalvojau, kokią mane matė žmonės? Jau geriau į darbą iš viso būčiau nėjusi“, – kalbėjo moteris.
Ne kartą Irena į darbą ateidavo girta.
Juokinga Irenai buvo ir tada, kai du kartus dėl vairavimo apsvaigus ji prarado vairuotojo pažymėjimą. Vieną kartą tai nutiko Italijoje, kitą – Prancūzijoje.
„Tada man iš tikrųjų buvo juokinga. Paskui pagalvojau: o kas, jei būčiau ką nors partrenkusi, užmušusi? Kaip aš tokios kondicijos iš viso galėjau vairuoti?“ – pasakojo Irena.
Išbandė įvairius pagalbos būdus
Maždaug prieš dvejus metus, jau gyvendama Nicoje, Irena ėmė ieškoti pagalbos. Pradėjo nuo artimų žmonių, tačiau liko nesuprasta.
„Kai nori pradėti gydytis, neretai patys artimieji ir yra tie, kurie tau galvą nupjauna. Sakoma: kreipkitės pagalbos į artimiausią aplinką. Tai netiesa. Artimiausi žmonės ir žlugdo norą išsigydyti. Jiems viskas atrodo paprasta: mesk, negerk, nepirk. Ir viskas, jiems tai atrodo kaip problemos sprendimo būdas“, – sakė Irena.
Per dieną aš išgerdavau 2–3 butelius vyno. Daugiau nepajėgdavau.
Vėliau ji pagalbos ieškojo specialiose alkoholikų grupėse, tačiau ir čia jos nesulaukė: „Aš nežinau, kaip yra Lietuvoje, tačiau čia man sakė, kad aš nesu alkoholikė, nes negeriu stiprių gėrimų. Lankiausi pas septynis psichoterapeutus, ir jie nepadėjo.
Pamenu, po vieno tokio vizito, praėjus pusvalandžiui, aš jau gėriau aperityvą. Kai po vizito paklausiau specialistės, kada planuojamas kitas apsilankymas, man atsakė, kad jo nereikia, kad tai jau viskas. Sukišau į tai daugybę pinigų, tačiau pagalbos nesulaukiau. O gal neradau specialisto, kuris man tiktų. Išbandžiau ir hipnozę“, – kalbėjo Irena.
Pasak jos, kalbant apie šalį – Prancūziją, čia vynas yra svarbi kultūros dalis, tačiau, jos nuomone, nemažai žmonių dėl alkoholio turi problemų, tik jie to nepripažįsta.
„Jie tiesiog to nesureikšmina. Tie žmonės, kurie turi problemų, vengia pripažinti. Neteko girdėti, kad kažkas kažkur gydytųsi nuo alkoholizmo.
Kaip ir mano draugas. Jis negalvoja, kad geria per daug. Dėl to namuose dabar ir kyla konfliktų. Tačiau aš jaučiu, žinau, kad tai problema – nuo tariamai nekalto vyno gėrimo mano gyvenimo kokybė suprastėjo, aš praradau ir pelningus darbo pasiūlymus“, – kalbėjo pašnekovė.
„Nereikia bijoti pasakyti, kad esu netobula“
Nusprendusi alkoholio atsisakyti savarankiškai, Irena prisipažįsta – tai yra labai sunku. Dabar moteris negeria du mėnesius: „Per tą laiką buvo šiokie tokie atkritimai, bet nedideli. Du mėnesiai dešimties metų kontekste man asmeniškai yra labai daug.“
Irena sako vengianti antidepresantų ir raminamųjų vaistų, nors jų ir turi. Pasak jos, jų vartojimas taip pat gali tapti priklausomybe.
Moteris susikūrė antrą profilį feisbuke, šį kartą – ne savo tikru vardu ir pavarde.
„Kol kas dar nesusikaupiau, bet norėčiau čia dalintis savo istorija, savo patirtimis. Galbūt atsirastų žmonių, kurie patyrė tą patį, kurie taip pat galėtų pasidalinti savo patirtimi? Gal rasiu palaikymo ir žmonių, kurie patys bando išsikrapštyti“, – svarstė Irena.
Moteris sako jau įgavusi drąsos, būdama tarp kitų žmonių, kalbėti apie tai, jog ji turi problemą.
„Vieną dieną aš tiesiog užsimerkiau ir pasakiau sau: kalbėsiu apie tai, kad turiu šią problemą. Aš nejaučiu saiko, aš negaliu išgerti taurės ar dviejų vyno.
Tada man žmonės nebesiūlys taurės vyno, kai aš užsisakau stiklinę vandens.
Pagalvojau: tegul mane smerkia, iš manęs tyčiojasi, bet aš kalbėsiu garsiai. Tada man žmonės nebesiūlys taurės vyno, kai aš užsisakau stiklinę vandens. Kuo garsiau kalbėsiu – tuo mane greičiau išgirs. Kol kas man tai padeda. Nereikia bijoti pasakyti, kad esu netobula“, – sakė moteris.
Priklausomybė nuo alkoholio, tvirtina Irena, bent jau jos atveju yra labiau psichologinė. „Įdomiausia, kad man alkoholis yra neskanus. Pagirios – baisios. Ir psichologinės, ir moralinės, ir fizinės. Nesinori gyventi ir net imi galvoti, kaip tu numirsi. Bet negerti aš negalėdavau, nerasdavau kito būdo atsipalaiduoti, be jo sunku ištverti įtampą. Alkoholis būdavo priemonė tarsi uždusinti savo sąmonę“, – pasakojo Irena.
Alkoholį sapnuoja kasnakt
Kokie buvo du mėnesiai, kai Irena atsisakė alkoholio? „Labai sunkūs. Trūksta informacijos, kaip gydytis savarankiškai, trūksta motyvuojančių knygų, istorijų. Bet kai internete skaitau, kad tai – nepagydoma liga, kad savarankiškai pagyti neįmanoma – tai nemotyvuoja. Tai įmanoma, bet labai, labai sunku. Nuomonė, kad to padaryti neįmanoma, mane labiausiai ir motyvuoja“, – tvirtino ji.
Laisvu metu moteris daug skaito, klausosi muzikos ir kalbasi telefonu, taip bandydama nukreipti savo mintis. Mažiau laiko Irena stengiasi praleisti ir prie televizoriaus – ji žiūri tik žinias. Nes, anot jos, ir, pavyzdžiui, filmuose yra vyno gėrimo kultas.
Nuomonė, kad to padaryti neįmanoma, mane labiausiai ir motyvuoja, – tvirtino ji.
„Baisus yra ir pirmas žingsnis, kai tu pats sau pripažįsti, kad tą problemą turi. Atrodo: visi kiti gali, o aš negaliu. Aš negaliu išgerti saikingai, man reikia arba visiškai negerti, arba kitaip bus bėda“, – kalbėjo Irena.
Irena sako negalinti pasakyti, kad negers niekada, nes pergalė yra kiekviena jos diena.
„Aš kiekvieną naktį sapnuoju alkoholį. Sapnuoju, kaip atidarau šaldytuvą. Nežinau, galbūt yra lengviau atsisakyti alkoholio tam, kuris prasigėrė greitai, o aš į tai ėjau daugiau nei dešimt metų, pradėjau gerti dar paauglystėje“, – kalbėjo Irena.
