Savo bejėgiškumo pripažinimas turi gilesnę prasmę
„Kas norės prisipažinti galutinai nugalėtas? Visa žmogaus prigimtis sukyla vien nuo minties apie visišką bejėgiškumą. Baisu su taure rankoje prisipažinti, kad žlugdantis troškimas gerti taip užvaldė mūsų sąmonę, kad tik apvaizda gali išgelbėti. Bankrotas, kurio priežastis yra alkoholis, su niekuo nepalyginamas.
Alkoholis, tapęs negailestingu kreditoriumi, po lašelį sunkia iš mūsų nepriklausomybę ir valią, atima gebėjimą priešintis jo reikalavimams. Pripažindami šį baisų faktą, mes turime susitaikyti su tuo, kad esame nebepajėgūs tvarkyti jokių savo reikalų“, – rašoma knygoje „Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų“.
Tačiau AA draugija keičia požiūrį į šią baisiausio pažeminimo būseną. „Mes suvokiame, kad tik patyrę visišką pralaimėjimą galime atgauti jėgas, kad įstengtume sustiprėti ir išsilaisvinti. Visiško bejėgiškumo pripažinimas galų gale pasirodo esąs tvirtas pamatas, ant kurio galima kurti laimingą ir prasmingą gyvenimą“, – teigia AA draugijos nuostatos.
Anoniminių alkoholikų bendrija
- Anoniminių alkoholikų bendrija atsirado 1935 m. JAV, susitikus žinomam chirurgui ir verslininkui iš Niujorko. Abu jie buvo beviltiški alkoholikai ir jiems buvo lemta tapti AA draugijos įkūrėjais.
„Didžiausia stiprybė yra pasidavime – kai nustoji kovot ir prisipažįsti pralaimėjęs: viskas jau, kitaip nebebus. O aš visuomet kovojau. Mano valia geležinė, bet niekaip nesigaudavo. Kiek kartų sau esu prisiekinėjęs: nebegersiu. Bet niekaip nesigaudavo, ateina laikas ir viskas. Tokie šios ligos požymiai“, – sako 47-erių Arnoldas (vardas pakeistas, red.), vienas iš kalbinamų „Anoniminių alkoholikų“ grupės narių, jau šeštus metus gyvenantis blaiviai.
Nevartoti alkoholio, anot pašnekovo, yra paprasčiausias reikalas. Sudėtingiausia yra išmokti kokybiškai gyventi. Savipagalbos grupės tam yra ideali vieta: čia gali saugiai ir anonimiškai dalintis savo patirtimi bei išgyvenimais su kitais likimo draugais ir į juos atsiremti.
Alkoholis, tapęs negailestingu kreditoriumi, po lašelį sunkia iš mūsų nepriklausomybę ir valią, atima gebėjimą priešintis jo reikalavimams.
„Mūsų visų bėda ta, kad mes patys paskutiniai sužinom apie savo problemą ir ją neigiam iki paskutiniųjų. Ir vis galvojam, kad patys susitvarkysim. Bet pats negali nieko padaryti. Turėjau pažįstamų, kurių jau nebėra. Jie tvarkėsi patys iki pat galo“, – liūdnai konstatuoja Arnoldas.
Į programą įsijungė tik dėl artimųjų
Arnoldas prisipažįsta – neketino mesti gerti ir būtų „pylęs“ tol, kol fiziškai būtų išgalėjęs. Į Minesotos programą atėjo tik dėl artimųjų – atsibodo jų priekaištai. Tiesa, buvo ir baltoji karštinė aplankiusi, agresijos priepuolius teko gydyti priverstinai. Dabar du aukštojo išsilavinimo diplomus turintis vyras pats stebisi – tiek visko gyvenime buvo, kad jau neturėtų būti gyvas, bet, Dievas, atrodo, vis pagalvėlę padėdavo.
Paklaustas, kaip įklimpo į tokį liūną, Arnoldas prisipažįsta: ši priklausomybė yra pasekmė, o ne priežastis.
„Aš nesugebėdavau priimti aplinkos tokios, kokia ji yra. Tada kildavo konfliktas tarp to, kaip aš noriu, kad būtų, ir to, kas vyksta, kame aš nesugebėdavau išbūti. Man reikdavo nusiskausminti. Alkoholis buvo prieinama ir visuomenėje priimtina priemonė, tik pamažu tas vartojimas tapo liga.“
Iš kur atėjo tas negebėjimas priimti realybės, vyras sako jau nebeieškantis. Šeimoje geriančių ir priklausomų nebuvo.
„Kodėl man taip atsitiko, nežinau, gal aš per daug jautrus ir emocionalus. Gal per daug uždaras ir fantazuotojas, idealistas ir perfekcionistas. Dabar tos savybės kažkiek apsišlifavo. Mokausi priimti įvykius tokius, kokie jie yra. Negaliu sakyti, kad tai visuomet paprasta“, – iš lėto analizuoja pašnekovas.
Tačiau pasidžiaugia, kad šiame kelyje labai padeda AA draugijos dvasinė programa: „Man asmeniškai svarbiausia šiandien yra nuolankumas, tikėjimas ir dėkingumas. Tai pamatiniai gyvenimo dalykai“.
Kai padedi kitam žmogui, pasimiršta savos problemos ir rūpesčiai.
Pasak Arnoldo, tikėjimas aukštesne jėga, kuri tavimi rūpinasi, labai padeda gydant šią ligą. Nes turint priklausomybę pasitikėti savimi jau nebegali. O žinoti, kad kažkas stovi tau už nugaros ir tave veda, yra gera.
Prisiminęs ankstesnį savo gyvenimą vyras stebisi: „Man visuomet buvo visko mažai, visada buvau nepatenkintas. Pavydas, pyktis, savigrauža, gailestis buvo pagrindinės emocijos. Dabar mokomės gyventi kitaip ir man tai yra stebuklas. Mano didžiausia problema yra susitvarkyti su savo emocijomis ir būsenomis. Aš negaliu būti įsitempęs, piktas, susierzinęs, nes šios būsenos mane veda į tokią situaciją, kai aš į viską galiu nusispjauti. Todėl turiu visada save stebėti“.
Buvimas savipagalbos grupėje, anot Arnoldo, unikalus tuo, kad padėdamas kitiems tu padedi ir sau. „Tai žmonės, kuriuos sieja bendras tikslas. Visi mes turime bendrą vardiklį – ligą. Ir bandome vieni kitiems padėti, nes vienas iš pagrindinių mūsų uždavinių yra padėti kitiems be atlygio. Ir kai padedi kitam žmogui, pasimiršta savos problemos ir rūpesčiai“, – teigia pašnekovas.
Anot Arnoldo, didžiausias jo atradimas buvo, kad galima gyventi nekeičiant savo sąmonės jokiais preparatais: „Aš tuo netikėjau ir net neįsivaizdavau, kad taip galėtų būti. Ir kai sutikau žmones, kuriais patikėjau, buvo kažkoks stebuklas. Man atsirado viltis“.
Ar priklausomybė bus įveikta, priklauso tik nuo paties žmogaus
Kalbėdamas apie priklausomus žmones, psichoterapeutas Raimundas Alekna juos apibūdina kaip asmenis, kurie negyvena čia ir dabar: „Jie paprastai arba būna apsinešę, arba būna tokiose būsenose, kurios juos nukelia į praeitį ir jie graužiasi dėl to, kas buvo, arba nukelia į ateitį ir visiškai be jokio realaus pagrindo jie įsivaizduoja, kad kažkada kažką keis savo gyvenime ir nustos gerti. Bet jie nieko nedaro tą akimirką, kad jų gyvenimas pasikeistų. O kad gyvenimas keistųsi, žmogus turi turėti adekvatų santykį su tuo, kas vyksta dabar“.
Anot psichoterapeuto, priklausomybės pripažinimas žmogui leidžia nebemeluoti sau ir būti santykyje su realybe. Tuo labai padeda savitarpio palaikymo grupės, kuriose kiekvienas kalba apie save ir dalinasi realiais dalykais. Žmonės nefantazuoja, ką darytų, bet kalba apie tai, kas vyksta, pripažindami faktą, kad turi kažkokią problemą, dėl kurios vartoja alkoholį.
Tiesa, kartais tenka išgirsti sakant, kad „mano problema yra alkoholis“. R.Alekna pabrėžia, kad tai klaidinga nuostata, nes pats alkoholis nėra problema. Problemos glūdi žmoguje ir dėl jų jis vartoja alkoholį, taip sau kenkdamas. Todėl labai svarbu sau pripažinti, kad gėrimas problemos neišspręs, o tik ją pagilins. Reikia ieškoti priežasties, kuri verčia žmogų „nusiskausminti“.
Ar žmogus pasveiks, priklauso ne nuo specialisto kompetencijos, o nuo paties žmogaus apsisprendimo.
Psichoterapeuto teigimu, ši problema yra daug gilesnė ir platesnė, kadangi nesprendžiant vidinių problemų, kurios sąlygoja priklausomybės išsivystymą, jos gali transformuotis į kitokias: darboholizmą, lošimus, rūkymą ir pan. Galutinis to rezultatas gali būti visiška žmogaus autodestrukcija ir galbūt net fizinės komplikacijos.
Todėl specialistas, įžvelgdamas didelę savitarpio pagalbos grupių naudą gydant priklausomybes, visgi rekomenduoja ir asmeninę psichoterapiją.
Kaip vieną dažniausių priklausomybių priežasčių R.Alekna įvardija vaikystėje patirtas psichotraumas, kurios turi didelę įtaką įvairių psichikos sutrikimų išsivystymui. Tyrimų duomenimis, vaikystėje iš tėvų patirtas emocinis šaltumas, fizinis ir psichologinis smurtas paauglystėje dažnai bandomas slopinti nelegaliomis ir žalingomis medžiagomis, kas tų problemų neišsprendžia, o jas dar labiau komplikuoja.
Kalbėdamas apie priklausomybių gydymą psichoterapeutas turi gerą žinią – tai liga, nuo kurios galima pasveikti, tačiau tam būtinas žmogaus noras:
„Didžiausia problema yra ta, kad artimieji galvoja, nepriklausomai nuo to, kiek pastangų įdeda pats sergantysis, geras specialistas ims ir pagydys. Tačiau nuo specialisto kompetencijos tai nepriklauso. Tai priklauso tik nuo to žmogaus apsisprendimo, ar jis nori sveikti ar nenori, nuo motyvacijos“.
Savipagalbos grupėse žmonės patiria didelį nustebimą
Priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjo kunigo Kęstučio Dvarecko teigimu, dauguma žmonių yra linkę sureikšminti savo patiriamus sunkumus, skausmus, linkę tai slėpti ir slėptis patys. O nuėję į savipagalbos grupes mato žmones, atvirai ir tikrai nesuvaidintai ramiai kalbančius apie patirtus išgyvenimus, kuriuos jiems pavyko išspręsti. Tai žmogui padeda atpažinti savo problemas bei susitapatinti su kitais.
„Pirma patirtis - jeigu daug kur tavęs nepriima, kad esi kitoks, šita grupė tave priima tik dėl to, kad tu esi kitoks. Jeigu toks nebūtum, tavęs nepriimtų. Dėl to pirmas dalykas, ką didžioji dalis žmonių patiria, yra nustebimas“, – sako K.Dvareckas.
Pasak pašnekovo, nors šitos grupės mokslu sunkiai paaiškinamos, bet vieno priklausomo žmogaus pagalba kitam turi didžiulę jėgą ir terapinę vertę. Žmogus yra priimamas su savo beprotybėmis ir tada jam ne taip baisu jas pripažinti ir su jomis gyventi.
Pasidalintas nerimas ir skausmas mažėja ir padeda truputį blaiviau vertinti ir priimti adekvačius sprendimus.
Kitas labai teigiamai veikiantis dalykas – bendrystės patirtis. Mat priklausomybė turi tą pačią šaknį su žodžiu priklausyti. Mes nuo vaikystės norim priklausyti šeimai, kompanijai, draugams. Tad grupėse žmogus patenkina ir savo sveiką troškimą priklausyti. Visgi, anot pašnekovo, yra sukurta daugybė visokių mitų ir stereotipų, kurie trukdo peržengti savipagalbos grupių slenkstį.
„Norėčiau padrąsinti nesigėdyti. Kai man kyla nerimas dėl kitų savo ligų, man nėra gėdos nubėgti pas gydytoją, aš einu ieškoti priežasčių. Čia nesutikau nei vieno per tiek metų, kuris tyčia norėjo susirgt kaip tas vaikas, kad nenueitų į mokyklą.
Nesutikau nė vieno, kuris sėdėjo ir svajojo, kad jo gyvenimo tikslas yra prasigert, prasilošt ar prasivartot. Jie kaip tik buvo tikri, kad ne. Ir tai tikrai dažnai yra jautresnė ir kūrybingesnė visuomenės dalis negu likusieji, dėl to ta liga lengviau randa kelią į jų gyvenimus“, – argumentuoja K.Dvareckas.
Tad kunigas ragina nedelsti ir nueiti į atvirus savipagalbos grupių susirinkimus. Pasak jo, grįžę iš jų žmonės negali nustoti kalbėję apie gaivias ir gražias patirtis bei žmones, kuriuos ten sutiko su savo istorijomis.
„Pirmiausia labai drąsinu visus artimuosius, kurie dažniausiai pirmi sunerimsta, ne kaltinti save, o ieškoti žmonių, kurie tą patį patiria. Pasidalintas nerimas ir skausmas mažėja ir padeda truputį blaiviau, ne su tokiomis ryškiomis emocijomis vertinti ir priimti adekvačius sprendimus“, – pabrėžia pašnekovas.
Kunigas K.Dvareckas kviečia apsilankyti kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį rengiamuose bendruomenės „Aš esu“ susirinkimuose. Visoje Lietuvoje veikia Anoniminių alkoholikų draugijos klubai, taip pat rengiantys atvirus susirinkimus, kuriuose gali anonimiškai apsilankyti visi norintys, visą parą veikia pagalbos telefonai.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.