„Neištikimybės priežastys visada psichologinės, nes žmogus pats sprendžia, tęsti santykius ar ne, – sako seksualinės medicinos gydytojas Robertas Adomaitis. – Žmogus – mąstanti būtybė ir jo elgesys nepriklauso nuo to, kad jis staiga baisiai užsinorėjo seksualinio kontakto.“
– Dažnai moterys sako, kad labai norint galima gauti bet kurį vyrą.
– Neretai taip sakoma, tik kartais vyrams būna, kad žiūri į moterį ir vis tiek nenori su ja mylėtis. Taigi gal nereikėtų absoliutinti. Tačiau jeigu jie abu yra vienas kitam fiziškai patrauklūs, tada taip – bet kurį galima suvilioti.
– O jūs dar kalbate apie mąstančias būtybes...
– Dažniausiai moterys pasirenka vyrus. Ir jeigu taip atsitinka, jie labai džiaugiasi. Aš nekalbu apie prievartos ir panašius atvejus, bet kuriantis poroms iniciatyva priklauso moterims.
– Tik vyrai ne visada tai žino?
– Ypač jei sudaromos sąlygos manyti, kad tai jie rinkosi ir jiems pavyko!
– Tačiau neištikimybės statistika rodo, kad šioje srityje iniciatyvą dažniau perima vyrai.
– Įrodyta, kad turėti lytinius santykius vyrai nori dažniau nei moterys. Daug kas priklauso nuo to, ar poros seksualinis apetitas panašus. Jeigu labai skiriasi, kas neretai pasitaiko, vyras norėdamas savo apetitą patenkinti ieško papildomų santykių. Tai gali būti atsitiktinės partnerės ar viena nuolatinė. Esmė nesikeičia: „Noriu daugiau, nes negaliu to gauti iš savo vienintelės.“ Kalbant tik apie fiziologiją, turėti lytinių santykių su partnere ar masturbuotis yra tas pats.
– Ką siūlytumėte, jeigu poros seksualinis apetitas nesutampa?
– Moters seksualinis potraukis įvairiais gyvenimo tarpsniais keičiasi. Jeigu ji siekia turėti vaikų, bus vienokia motyvacija ir santykių dažnumas, pagimdžius ar prieš pat gimdymą – visai kitokie. Norą mylėtis labai koreguoja įvairios ligos, net nuotaikų kaita. O vyras jokių ypatingų pokyčių nepatiria: ar moteris laukiasi, ar nesilaukia, jis vis tiek nori. Kompensuojant tuos laikinus neatitikimus galima sakyti, kad masturbacija yra sprendimo būdas. Arba kitokie – nevaginaliniai – lytiniai santykiai su ta pačia partnere. Daug priklauso nuo poros išprusimo, gebėjimo bendrauti ir susitarti. Vidutinė apklausų statistika rodo, kad Lietuvoje žmonės apie lytinius santykius ir savo poreikius nešneka, nes nemoka to vienas kitam pasakyti. Greičiausiai jie ir nepasišnekės, todėl vyrui prireiks kitos moters.
– Ją rasti lengviau, nei pasikalbėti su žmona?
– Taip, nes „visi taip daro“. Arba sugalvojamas dar koks nors pasiteisinimas. Tiesiog vyrai dažnai neįsisąmonina, kad lytinį poreikį galima išreikšti kitaip – ne vien su nauja partnere. Šiai atsiradus griūva monogaminiai santykiai, dingsta pasitikėjimas, motyvacija išsaugoti ryšį. Bet kuriuo atveju porai tai yra pražūtinga.
– Gimdymai, nėštumai ateina ir praeina, o jeigu žmonos noras mylėtis negrįžta?
Jeigu vyras nesugeba prisitaikyti prie moters, jai noro mylėtis nepadaugėja, lytinių santykių dažnumas mažėja, o problema didėja.
– Kaip ir sakiau, daug kas priklauso nuo išprusimo. Vyrai labai lengvai užsidega: užsimanė ir iškart gali mylėtis. Ir labai paprastai suvokia pasaulį: jeigu aš esu toks, tai ir kitas turėtų būti panašus į mane. Jie norėtų, kad moteris lygiai taip pat – brūkšt! – ir „įsijungtų“. Bet dažniausiai taip neišeina. Moteriai reikia saugumo, tinkamos atmosferos, jausmo, kad yra geidžiama ir reikalinga. Reikia to, ką žmonės populiariai vadina preliudija, kas iš tiesų yra žaidimas, suteikiantis saugumo ir užtikrintumo pojūtį. Tik vyrai neretai to nesupranta, vis ieško „mygtuko“, kurį paspaudus ji užsivestų. Jo nėra. Todėl ir kalbama apie nesutampančius seksualinius temperamentus, nors dažniausiai tiesiog neatsižvelgiama į kito poreikius. Jeigu vyras nesugeba prisitaikyti prie moters, jai noro mylėtis nepadaugėja, lytinių santykių dažnumas mažėja, o problema didėja. Antra vertus, moterys linkusios verčiau pakentėti, pasakyti, kad skauda galvą, o ne pasakoti, ko joms norisi ir kaip jos jaučiasi.
– Tada vyrai randa kitą, kuri – brūkšt! – ir užsidega?
– Jeigu jai tuo metu reikia partnerio – taip. Viskas prasideda nuo to, kad vyras ieško, su kuo pasimylėti, o moteris ieško vyro. Vėliau jai atsiranda noras patenkinti ir kitus savo poreikius: saugumo, užtikrintumo, bendravimo, galų gale, susilaukti vaikų. Žodžiu, formuojasi visaverčiai santykiai. Ir dažniausiai vyrai, užmezgę tokį ryšį dėl vienintelės priežasties, įžengia į tą patį etapą kaip buvusioje partnerystėje ir viskas ima kartotis: vėl ji nebenori mylėtis, vėl nieko nebeišeina. O priežastis ta, kad vyras neišsiaiškino, dėl ko sugriuvo ankstesni santykiai.
– Moterys sutuoktinius dažnai kaltina, kad jie susiranda meilužių ištikus amžiaus vidurio krizei. Tai nulemta fiziologiškai ar kaltos psichologinės priežastys?
– Kaltos psichologinės priežastys, susijusios su mirties baime. Jeigu vyrai pajunta, kad sensta, vaikai užaugo, gyvenimas siaurėja, jie gali sugalvoti bėgti nuo savo mirties šešėlio. Fiziologijos čia nėra. Tiesiog metams einant po truputį silpnėja potraukis, retėja lytiniai santykiai. Jeigu abu partneriai vienmečiai, tai ryškiau matyti. Kol būna mėnesinės, moteris save suvokia kaip patrauklią vyrui. Prasidėjus menopauzei, ji gali imti laikyti save nepatrauklia ir dėl to vis dažniau atsisakyti lytinių santykių. Kartais vien dėl prapuolusios galimybės susilaukti palikuonių moteris vyrui gali tapti nebepatraukli – tai jau tradiciniai, labai giliai pasąmonėje įsišakniję dalykai, reprodukcinę funkciją siejantys su lytiniais santykiais. Jai nutrūkus, tarsi turėtų baigtis ir intymus gyvenimas. Tad vyrai, norintys seksualinių kontaktų, ieško partnerės, kuri dar gali turėti vaikų.
– Kaip tada moteriai šeimoje elgtis?
Jeigu moteris žvelgdama į save veidrodyje nebemato moters, ji taip ir elgiasi, ir jaučiasi – lyg senutė.
– Jeigu jau iki to priėjo, nieko nebepadarysi, nes lemia pasąmonė. Tiesiog reikia suprasti, kad lytiniai santykiai nėra vien reprodukcija (turi būti įvardijama ir priimama: mylimasi ne vien tam, kad atsirastų vaikai). Tada net ir prasidėjus menopauzei jie galbūt paretės, bet neišnyks.
– Galimybė juos tęsti priklauso nuo abiejų partnerių?
– Taip, nes mąstymas „jeigu nebėra mėnesinių, nebesu patraukli“ labai gajus. Kaip mes į save žiūrime, tokius pateikiame ir aplinkiniams. Jeigu moteris žvelgdama į save veidrodyje nebemato moters, ji taip ir elgiasi, ir jaučiasi – lyg senutė.
