Į narkotikų liūną Andrius įklimpo būdamas 28-erių. Kaip šiandien pamena: paskambino draugas ir pasiūlė heroino. Pamėgino, patiko. Šiandien vyras kovoja su pasekmėmis.
Paauglystės prisiminimas – išgeriantis tėvas
Apie gyvenimą iki heroino Andrius pasakoja glaustai. Kartu su tėvais gyveno mažame Vilniaus rajono miestelyje, čia baigė mokyklą, studijuoti išvyko į sostinę. Iš šalies atrodė, kad viskas sekėsi gerai – mokyklą baigė gerais pažymiais, įstojo į norimą specialybę. Tik viduje buvo blogai – šeimos idilę griovė nuolat išgeriantis tėvas.
„Jis, kiek atsimenu, visada vartojo alkoholį, o mama buvo beveik nevartojanti. Šnapsas jai buvo baisiai neskanus – per balius visi per jėgą kišdavo“, – iš lėto pasakoja Andrius.
Namuose jis nuolat jausdavo baimę ir įtampą – bijodavo, kad tėvas grįš girtas, mat išgėręs jis elgdavosi agresyviai – šūkaudavo, daužydavo daiktus, išvarydavo jį ir motiną iš namų.
Anot Andriaus, motina net negalvojo apie galimas skyrybas su vyru: „Ji kentėjo visą tą laiką. Kaip ir mes visi.“
Alkoholį atrado pats
Sulaukęs 18-os Andrius išėjo iš namų – persikėlė gyventi į Vilnių, kur pradėjo studijas universitete. Čia ir pats pirmąkart paragavo alkoholio – norėjo pritapti prie vakarėlius mėgstančių studentų: „Iš pradžių man alkoholis buvo neskanus. Kiti, vos paragavę, supranta, kad jiems patinka, o man – ne. Gėriau tam, kad pritapčiau. Juk nesėdėsi vienas, kai visi kur nors eina. Per metus laiko pripratau – ėmė patikti.“
Gėriau tam, kad pritapčiau. Juk nesėdėsi vienas, kai visi kur nors eina. Per metus laiko pripratau – ėmė patikti.
Reguliariai Andrius taurelės nekeldavo, tačiau progą rasti sunku nebuvo: „Studentui proga gali būti kiekviena diena. Tai kuris stipendiją gaudavo, tai kitas iš kaimo gėrimo atsiveždavo. Neprisigerdavau iki žemės graibymo, bet išgerdavau.“
Kartu su kitais studentais Andrius bandė rūkyti žolę: „Žolės parūkiau 18-os metų. Bandžiau tris kartus. Nepatiko – daugiau niekada ir nebenorėjau.“
Heroino pasiūlė pažįstamas
Baigęs studijas Andrius grįžo į gimtąjį miestelį, netrukus čia susirado darbą. Gyveno mamos namuose. 25-erių jis susidūrė su sveikatos problemomis, dėl jų atsisakė alkoholio – nevartojo beveik trejus metus. Pakelti taurelę buvo tapę savotišku įpročiu, todėl nežvelgti į alkoholio pusę buvo sunku.
„Viduje ėmė kauptis įtampa. Visi paragaudavo, o aš negalėjau. Atsibodo ir nuolatiniu vairuotoju būti – iš balių kitus vežioti. Man trūko pasilinksminimų, atsipalaidavimo. Kitaip aš nemokėjau atsipalaiduoti“, – pasakoja Andrius.
Gerai pamena pražūtingą pažįstamo skambutį: „Paskambino bičiulis, pasiūlė pabandyti heroino. Sako, badytis nereikės, narkomanu netapsi. Aš įsivaizdavau, kad narkomanai yra tik tie, kurie ant adatos sėdi – neišsigandau.“
Heroiną Andrius rūkė: „Parūkiau ir visai patiko. Atsipalaidavau, taip ramu pasidarė, gera. Buvau toks apsinešęs... Sako, surūkyk dar cigaretę, kad geriau būtų. Anksčiau nerūkydavau.“
Atstojo hobį
Kada tiksliai pavartojo antrąkart, Andrius neprisimena. Praėjo gal mėnuo, kol draugai pasiūlė vėl. Ši „pramoga“ Andriui buvo nemokama: „Menkai atsimenu pačią vartojimo pradžią. Žinau, kad draugai atnešdavo – aš pats nepirkau, pinigų niekas neprašė.“
Ilgainiui heroinas Andriui atstojo hobį, prisiminė ir senus įpročius: „Į gyvenimą grįžo alkoholis. Ne iš karto – vėl atsirado, kai sėdėjau „ant sistemos“. Neberūpėjo sveikata. Man reikėdavo „prisibaigti“ – tam alkoholis ir buvo reikalingas.“
Buvom „chebrytė“, patyliukais parūkydavome, viskas būdavo gerai, po to išsiskirstydavome.
Heroino Andriui nuolat parūpindavo ta pati kompanija. Susirinkdavo, parūkydavo, išsiskirstydavo: „Buvom „chebrytė“, patyliukais parūkydavome, viskas būdavo gerai, po to išsiskirstydavome.“
Vėliau už prekę Andriui jau tekdavo mokėti, tačiau problemų tai nekėlė: „Buvau pats sau režisierius. Pinigų turėjau, mašiną turėjau, viską, ko reikėjo, turėjau, o už nieką nemokėjau – pas mamą gyvenau, ji pirkdavo ir maistą, ir už komunalines paslaugas mokėjo. Mano pinigai priklausė tik man.“
Netrukus dozės ėmė reikalauti kūnas – kildavo abstinencijos priepuoliai. „Nerimas, baimė, neviltis. Tai praeina vėl pavartojus. Tada kurį laiką būna ramu, gera, apie nieką negalvoji“, – aiškina vyras.
Pirmus trejus metus šeimoje niekas įtartino Andriaus elgesio nepastebėjo. Kaip pats sako, kol narkotikai netrukdė pačiam, bėdų nekėlė ir kitiems: „Net nežinau, kas mamai pasakė. Gal ji įtarė pati? Buvau kuriam laikui išvykęs į užsienį. Kai grįžau, ji man pasakė, kad aš vartoju. Per daug ir nesiaiškinau, iš kur ji žino. O ir nerūpėjo – sužinojo tai sužinojo, visiems ir taip buvo aišku. Ji viena tik buvo negirdėjusi.“
Vartoti trukdė darbas
Andrius metė darbą, rado geresnį: „Už kurį mokėjo daugiau pinigų ir kuris suteikė laisvės. Tai man padėjo vartoti. Atvažiuodavau į darbą, valandą pasitrindavau ir važiuodavau į miestą. Į darbo pabaigą grįždavau.“
Netrukus metė ir šį darbą: „Man neužteko pinigų. Išėjau savo noru. Supratau, kad darbo krūvis buvo per didelis – tai man trukdė vartoti. Reikėjo dirbti.“
Kaip pats sako, „sėdėdamas ant sistemos“ Andrius vartojo po kelias dozes kasdien: „Pabaigoje vartojau jau po penkis ar šešis kartus per dieną. Pavartodavau, ir pasidarydavo dzin. Būtų buvę daugiau narkotikų, iš namų mėnesį būčiau galėjęs neišeiti.“
Savo jėgomis nevartojau metus. Nesikreipiau niekur ir nesigydžiau – sustojau pats. Žinoma, tie metai buvo pilni kančios ir nesąmonių.
Išėjus iš darbo, pagrindiniu pajamų šaltiniu Andriui tapo invalidumo pensija. Tačiau tų pinigų neužteko. Pradėjo vogti: „Vogiau iš motinos, nešiau iš namų daiktus. Motina pastebėdavo, kad piniginė tuštėja. Sakydavau, kad nieko nežinau – aš neėmiau, o ji nieko daugiau nesakydavo. Matyt, apsimesdavo, kad tiki.“
Tam, kad turėtų daugiau pinigų narkotikams, Andrius buvo pasiėmęs net ir banko paskolą.
Atkrito po motinos mirties
Vieną dieną Andrius nusprendė nustoti vartoti narkotikus. Tačiau gydytis nuo priklausomybės neketino – nė nesuprato, kad yra priklausomas. „Savo jėgomis nevartojau metus. Nesikreipiau niekur ir nesigydžiau – sustojau pats. Žinoma, tie metai buvo pilni kančios ir nesąmonių. Nieko nenorėjau nei dirbti, nei veikti, tik degtinę gerti“, – prisimena vyras.
Heroino Andrius vėl griebėsi po motinos mirties – ją pakirto insultas. Šįkart heroiną Andrius ėmė leistis: „Taip daug pigiau. Dozės rūkymui kaina – 20 Lt. Per dieną reikėdavo bent penkių dozių. Švirkštis panašiai kainuodavo, tačiau dienai pakakdavo karto.“
Dalinosi su draugais
Mirus motinai neliko ir pagrindinio Andriaus pajamų šaltinio. Pinigus narkotikams vyras „uždirbdavo“ talkindamas tame pačiame liūne skendusiems draugams – padėdavo gauti narkotikų ir gaudavo atlygį.
Vienas Andrius niekada nevartodavo: „Reikėdavo ko nors, kas įdurtų – pats nemokėjau badytis ir iki šiol nemoku. Pagalbininkų buvo daug, be abejo, su jais reikėdavo dalintis. Tai neatrodė racionalu, bet ką padarysi.”
Kartu vartojusius narkomanus Andrius laikė draugais – tokių turėjo šešis ar septynis. Vis dėlto, gavus narkotikų, draugų nebereikėdavo: „Ta kompanija susirinkdavo, kai niekas pinigų neturėdavo, ir galvodavo, iš kur jų gauti. Kai turi pinigų, kompanijos nereikia – nusiperki penkis, jiems duodi vieną, pasilieki keturis. Kuo mažiau žmonių, tuo geriau – daugiau pačiam liks.“
Bėgdavo nuo policijos
Vilniaus Kirtimų rajone, kur pardavinėjami narkotikai, Andrius lankydavosi labai dažnai. Pradžioje narkotikų gauti buvo nesunku, tačiau vėliau šia vieta labai susidomėjo policija: „Pradžioje galėdavai ten su mašina įvažiuot. Nuvažiuoji, vietoje pavartoji ir išvažiuoji. Kai policija užspaudė, eidavom pakrūmėmis, kaip partizanai nuo pareigūnų bėgdavom.“
Kai policija užspaudė, eidavom pakrūmėmis, kaip partizanai nuo pareigūnų bėgdavom.
Buvo kelis kartus policininkų pagautas: „Už pakarpos paimdavo ir į komisariatą veždavo. Jei pavartojusį pagaudavo, tai dar gerai – aktą surašydavo, baudą skirdavo, ir paleisdavo.“
Andrius yra girdėjęs gandų, kad anksčiau pareigūnai galbūt bendradarbiavo su narkotikų prekeiviais. Dabar laikai keičiasi: „Pasakojo kažkas, kad senais laikais pareigūnui 10 Lt duodavo ir galėdavo eiti, kur norėjo. O dabar, kai tų pareigūnų tiek daug, tai visiems juk neįkiši. Geriau jau pakampėmis, miškais šliaužti ir bėgti.“
Pats Andrius policininkams už bendradarbiavimą niekada nemokėjo: „Narkomanas lito neatiduos pareigūnui, jei už jį galės kaifo nusipirkti.“
Bandė žudytis
Kad yra priklausomas, Andrius nepripažino: „Aš vis galvojau, kad norėdamas sustoti vartoti, sugebėsiu tai padaryti.“
Tačiau sustoti jis nenorėjo: „Buvau pripratęs prie tokio gyvenimo būdo. Gauti narkotikų man buvo kaip kitam žmogui pavalgyti. Atrodė, kad toks turi būti gyvenimas. Buvau įsitikinęs, kad turiu gyventi su narkotikais, su jais ir numirti.“
Tik nuo narkotikų Andrius mirti nenorėjo: „Nuo narkotikų mirti nenorėjau, nors viduje jaučiau, kad taip gali būti. Daug žmonių aplink nuo jų mirė.“ Tačiau norėjo nutraukti gyvenimą. „Kartis norėjau. Buvau suplanavęs“, – sako Andrius. Mano, kad jam sutrukdė Dievas.
Prisimena tą momentą, kai ant kaklo ryžosi kabinti kilpą: „Protas buvo aptemęs – depresija, liūdesys, vienatvė. Žinojau, kur ir kaip karsiuosi. Prisigėriau, kad būtų drąsiau. Gyventi tikrai nenorėjau, bet kažkas sulaikė. Eilinį kartą buvau išgelbėtas.“
Mirties Andrius tikina nebijojęs, todėl jį sustabdžiusi jėga lig šiol lieka nepaaiškinta: „Pačios mirties nebijau. Dėl sveikatos problemų esu išgyvenęs klinikinę mirtį, dar kelis kartus taip pat buvau netoli mirties. Kažkas tąkart sulaikė. Nežinau, kas. Tai nebuvo mano jėga, nebuvo mano baimė. Neįsivaizduoju.“
Jaučiausi vienišas, niekam nereikalingas, niekam tikęs. Jokios gyvenimo prasmės, jokių norų, jokių svajonių. Nesijaučiau net žmogumi. Buvau šiukšlė.
Atsimena, kodėl norėjo numirti: „Jaučiausi vienišas, niekam nereikalingas, niekam tikęs. Jokios gyvenimo prasmės, jokių norų, jokių svajonių. Nesijaučiau net žmogumi. Buvau šiukšlė. Maniau, kitiems bus lengviau be manęs.“
Gydosi pusantrų metų
Gydytis nuo priklausomybės narkotikams Andrius pradėjo pernai balandį: „Detoksikacija, tada – skirtingos reabilitacijos. Nuo vasario – reintegracija“, – vardija gydymo etapus.
Imtis veiksmų paskatino likę artimieji, kuriems anksčiau Andrius atrėždavo, jog ir pats gali mesti – sustos, kai panorės.
Aštuonis mėnesius jis praleido reabilitacijoje: „Atariau. Man buvo sunku, labai sunku. Nemokėjau pritapti. Save kitokiu laikiau – gal aukštesniu, ne tokiu, kaip jie.“
Reabilituodamasis Andrius išgirdo apie reintegracijos galimybę. Susidomėjo: „Žinojau teorinę dalį – kad ten gali gyventi, kažkiek dirbti, sveikti, integruotis į visuomenę. Neįsivaizdavau, kaip tai padaryti praktiškai, nes buvau praradęs savivertę. Man atrodė, kad aš nieko nemoku, nepasiseks, buvo apėmęs pesimizmas.“
Andriaus depresija buvo tokia gili, jog kad ir ką būtų pradėjęs, manydavo, jog nepabaigs – nesugebės: „Iškart būdavau nusiteikęs. Prisimenu, kaip teises reikėjo laikyti iš naujo. Mano vairavimo stažas – 17 metų, o atrodė taip pat baisu, kaip diplominį darbą gintis. Net ėjau pas instruktorių, kuris stebėjosi – sakė, kad neturiu kur pinigų dėti. Tai buvo visiško menkavertiškumo jausmas. Nežinojau nei kaip darbą reikės susirasti, nei kaip jį dirbti.“
Reintegracijos centre Andrius gyvena jau devynis mėnesius. Tikina, jog savivertės jausmas, pasitikėjimas savimi kyla: „Jei atėjęs čia po reabilitacijos save vertinau kokiu vienu procentu, tai dabar savimi pasitikiu 61 procentu. Anksčiau labai bijojau savarankiško gyvenimo, o dabar ta baimė dingo. Gal ir yra dar nerimo, bet jis nedidelis – juk ant savo sėdynės niekada nesėdėjau. Man viskas buvo paduota. Dabar už viską reikės mokėti pačiam, butą susirasti.“
Sunkiausia yra su asociacijomis. Pamatau, pavyzdžiui, foliją, ir galvoju – juk aš ją penkerius metus iš šokoladukų traukiojau, kad galėčiau rūkyti.
Gyventi čia Andrius ketina iki Naujų metų. Neslepia – noras vartoti kartais grįžta, tačiau išmoko jį kontroliuoti: „Noro negalima kaupti. Sunkiausia yra su asociacijomis. Pamatau, pavyzdžiui, foliją, ir galvoju – juk aš ją penkerius metus iš šokoladukų traukiojau, kad galėčiau rūkyti. Tada grįžta kvailos mintys, visi nereikalingi purvai.“
Priklausomybę Andrius laiko viso gyvenimo liga, tačiau žvelgdamas į ateitį ją įsivaizduoja šviesiai: „Kažkur girdėjau, kad žmogus, neturintis svajonės, neturi gyvenimo tikslo. Mano svajonės realiai įgyvendinamos – noriu sukurti šeimą, turėti vaiką. Noriu pasistatyti namą, tai nesunku. Žinau, kokio noriu, kaip atrodys – esu viską suplanavęs. Mašiną šalia jo galėsiu nusiplauti, po to pastatysiu į garažą. Pakursiu krosnį, kai bus šalta.“
Išsikapsto 3 proc. vartojančių
Katalikų Bažnyčios išlaikomame Priklausomų asmenų reintegracijos centre „Aš esu“ nuolat gyvena iki dešimties gyvenimą keisti – sveikti nuo priklausomybės narkotikams – pasiryžusių asmenų. Bendruomenės užsiėmimuose reguliariai lankosi ir centre neapsistoję priklausomi asmenys.
Centrui vadovaujantis kunigas Kęstutis Dvareckas tikina, jog pagrindinė sąlyga norint prisijungti prie „Aš esu“ bendruomenės – priklausomo asmens noras kovoti su savo liga.
Pagalbos ieškantis narkomanas paramos sulaukti gali kreipęsis į centro darbuotojus. „Kiekvieno atvejis – individualus. Vienus, jei tik turime vietos, iškart apgyvendiname savo bendruomenėje, kiti prieš tai turi gulėti ligoninėje dėl detoksikacijos, tretiems tampame tarpininkais ieškodami kitų, juos priimti galinčių, reabilitacinių bendruomenių Lietuvoje“, – pasakoja K.Dvareckas.
Šiuo metu reintegracijos centre „Aš esu“ priklausomi asmenys dalyvauja „12 žingsnių“ programoje, su jais bendrauja psichiatrė, dvi psichologės, socialinis darbuotojas ir pats dvasininkas.
Paklaustas apie dabartines tendencijas, kokiai daliai vartojančių asmenų pavyksta atsitiesti, K.Dvareckas mini pasaulinę statistiką. Anot jos, išbristi iš narkotikų liūno pavyksta vos trims procentams priklausomų asmenų. Vis dėlto kunigas nepraranda vilties.
Mes stengiamės dėl kiekvieno ir tikime, kad kiekvienas, jei tik geba būti sąžiningas, atviras ir nuolankus priimant pagalbą, gali nustoti vartoti.
„Mes stengiamės dėl kiekvieno ir tikime, kad kiekvienas, jei tik geba būti sąžiningas, atviras ir nuolankus priimant pagalbą, gali nustoti vartoti. Turim visą būrį draugų ir pažįstamų, kurie savo švarų laikotarpį jau skaičiuoja metais ar dešimtmečiais. Taip pat gausu liudijimų, kad žmogus, bent kiek laiko praleidęs reabilitacijos ar integracijos centruose, jau nebegali ramiai vartot. Atkrytis, kalbant apie priklausomybių ligas, deja, dažniau yra taisyklė, nei išimtis. Vis dėlto tai yra sveikimo dalis, o ne pasaulio pabaiga“, – aiškina K.Dvareckas.
Statistika šiurpina
Valstybinio narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, 2012-aisiais Lietuvoje populiariausiu narkotiku 15–64 metų asmenų grupėje išliko kanapės – nors kartą gyvenime jų tikino vartoję 11,9 proc. respondentų. 0,2 proc. respondentų bent sykį gyvenime bandė amfetaminų, kokaino, ekstazio, 0,4 proc. išbandė heroino poveikį.
Higienos instituto duomenimis, 2012 m. nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo mirė 70 asmenų, 66 vyrai ir 4 moterys. Palyginus su 2011m., mirusiųjų skaičius padidėjo 25 atvejais. Miesto gyventojai sudarė didžiąją dalį mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo.
Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2012 m. užregistruotos 3006 nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2012 metais Lietuvoje užregistruoti 160 nauji užsikrėtimo žmogaus imunodeficito virusu atvejai, tai 6 atvejais mažiau nei 2011 metais.
