Prieš 40 metų užsikrėsti ŽIV ir susirgti AIDS reiškė mirties nuosprendį. Pradėjus taikyti antiretrovirusinę terapiją (ART), ŽIV plitimą pavyko suvaldyti, per pastarąjį dešimtmetį mirčių nuo AIDS pasaulyje sumažėjo net 68 proc. Apie tai, ar greitai sulauksime tos dienos, kai AIDS taps tik istorija, kalbamės su ŽIV infekuota skaitmeninės rinkodaros specialiste Dalia Gra, ŽIV profilaktikos ir epidemiologinės priežiūros srities PSO konsultantu Giedriumi Likatavičiumi ir asociacijos „Demetra“ vadove Svetlana Kulšis.
Gyvena su ŽIV jau šešerius metus
Kai plačiai šypsodamasi Dalia Gra ištiesia ranką pasisveikinti ir prisipažįsta šešerius metus gyvenanti su ŽIV, galvoje sugriūva visi stereotipai apie ŽIV infekuotuosius. Dalia niekada nevartojo narkotikų, nebuvo įkalinta ir negyveno su grįžusiu iš įkalinimo vietos partneriu. Ji nedirbo sekso darbuotoja ir nedalyvavo audringuose chemsekso vakarėliuose. 32 metų inteligentiška, išsilavinusi, jokių žalingų įpročių neturinti paauglės mama – tokia pat, kaip dauguma mūsų.
„Man liūdna, kad prisipažinti, jog gyveni su ŽIV, Lietuvoje vis dar vertinama kaip itin drąsus poelgis, – sako Dalia. – Tarsi tai būtų kažkokia dėmė ar nuodėmė, kurią būtina laikyti paslaptyje. Noriu kalbėti apie tai, nes žinau, kad taip galiu padėti daugybei žmonių.“
Dalia baigė Tarptautinio verslo studijas Vilniaus universitete. Studijuodama spėjo ištekėti, pagimdyti dukrą ir išsiskirti. Po studijų išvyko į Londoną. Dalia neslepia, kad įsitvirtinti svetimoje šalyje buvo labai sudėtinga, nes visa sistema taip sukurta, kad dirbdamas prarandi socialinę paramą, o be jos sunku išsiversti. Dar labiau padėtis pasunkėjo, kai Dalia į Londoną atsivežė mažametę dukrą. „Būdavo tikrai juodų akimirkų. Prisimenu, kaip dukra paprašė obuoliuko, o aš neturėjau, už ką nupirkti. Kitam atrodytų smulkmena, bet man tai buvo savotiškas dugnas.“
