Gyvenimą planavo pagal miesto kamščius
Į Kauną atvykusi studijuoti Vytautė prisimena, kad iš karto jai teko susidurti su didmiesčio realybe – nesibaigiančiais automobilių srautais darbo dienomis.
„Studijos buvo įtemptos – pirmus pora metų nelikdavo laiko ir papildomam darbui. O ilgainiui pradėjau jaustis tarsi visą savo gyvenimą planuočiau tik pagal eismo pikų laikotarpius, jog nereikėtų paskutinių laisvų valandų praleisti automobilyje. Viskas pasikeitė, kai prasidėjus trečiam kursui sulaukiau pasiūlymo atlikti praktiką „Eurovaistinėje“ Šiauliuose“, – pasakoja Vytautė.
Sekmadienio pietų tradicija su šeima
Niekada nedegusi noru keltis į didmiestį, pašnekovė prisipažįsta dabar niekur neskubanti, nes žinanti, kad viską suspės, o svarbiausia – kurs sekmadienio pietų tradiciją su šeima.
„Širdžiai svarbiausia priežastis, dėl ko apsidžiaugiau, galėdama sugrįžti į Šiaulius – mano šeima. Kai visi gyvename šalia, puoselėjame visiems mums brangią tradiciją – sekmadieninius pietus kartu. Šiuo laiku nė vienas iš mūsų neplanuojame jokių kitų veiklų. Žinome, kad vos išmušus laikrodžiui, visi susirinksime pas močiutę prie bendro stalo ir pasidalinsime savaitės įspūdžiais, kuo kiekvienas gyvename, kaip jaučiamės“, – pasakoja Vytautė.
Namie laukia tūkstantinės dėlionės
Nuo mokyklos laikų mėgusi tiksliuosius mokslus, šiandien Vytautė vakarus po darbo skiria ne ką mažiau loginio mąstymo pareikalaujančiai veiklai – dėlionėms.
„Jeigu seniau didžiąją dalį laisvo laiko praleisdavau miesto kamščiuose, dabar visą šį laiką galiu skirti savo hobiui. Galėčiau valandų valandas rinkti dėliones iš tūkstančių detalių. Kiti išgirdę mano hobį nustemba, argi man negaila tiek valandų investuoti į šią veiklą, jeigu vėliau surinktą dėlionę paprasčiausiai išardau ir sudedu atgal į dėžę. Tačiau tai neturėtų stebinti, nes aš esu vaistininkė, o visų mūsų bruožas tas pats – mėgstame viską, kam reikia kruopštumo ir tikslumo“, – šypsosi Vytautė.
„Kaip gera jus matyti!“
Vytautė atvirauja nesitikėjusi, kad žmonės taip greitai gali prisirišti prie to paties veido vaistinėje. Taip pat ji pastebi – vis daugiau pacientų veidų jai irgi tampa savi.
„Dirbant mažesniame mieste kiekvienas apsilankęs pacientas ilgainiui tampa pažįstamas. Neretai jiems atėjus jau iš anksto galiu nuspėti, kokios pagalbos reikės ir paklausti, ar po paskutiniojo susitikimo šis jaučiasi geriau. O labiausiai džiugina tie atvejai, kai eilėje stovintys pacientai sušunka, jog džiaugiasi matydami, kad šiandien vaistinėje dirbu aš. Tikiu, kad tai vienas iš privalumų, turint galimybę dirbti vaistininku mažesniame mieste“, – pasakoja šiaulietė.
Vytautė neslepia, kad laikas vaistinėje praskriejo itin greitai: „Dar neseniai buvus trečiakursė, jau pernai pabaigiau penkerius metus trunkančias studijas. Iš karto toje pačioje vaistinėje man pasiūlė vaistininkės darbą, todėl apsispręsti čia likti buvo labai paprasta. Neapsakomai draugiškas kolektyvas „Eurovaistinėje“ – tai viena iš priežasčių, kodėl visiškai nesinori dairytis kitur“, – dalinasi šiaulietė.
