„Pirmuosius akinius man uždėjo, kai buvau trylikos. Jie buvo skirti žiūrėti į mokyklos lentą. Tais laikais akiniuotų paauglių mokykloje buvo labai mažai, o ir akinių rėmelių pasirinkimas – nedidelis. Išgyvenau tikrą tragediją. Kas pusę metų sąžiningai lankydavausi pas gydytojus, laikiausi visų rekomendacijų, kad tik regėjimas pagerėtų, bet kaskart po vizito pas gydytoją išeidavau su dar stipresniais akiniais. Po penkių metų mano akinių stiprumas siekė beveik -7 dioptrijas, o akių tinklainė išplonėjo. Kaltinau tėvus, kad jie negali surasti normalių, mano gerą regėjimą sugrąžinti galinčių gydytojų“, – asmenine patirtimi dalinasi Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Labutienė.
Akiniai susigrąžinti regėjimo nepadėjo
Nors ir buvo dar tik paauglė, Sigita pastebėjo, kad gydytojai negali atsakyti į paprastus klausimus: „Kodėl mano regėjimas blogėja?“, „Ką daryti, kad jis neblogėtų?“, „Kada šis procesas sustos?“
„Pastebėjau, kad, užsidėjusi stipresnius akinius, ryškiai matydavau tik keletą mėnesių, o vėliau vaizdas vis blogėdavo ir tekdavo rinktis dar stipresnius. Kažkas tikrai buvo ne taip. Užuot mano regėjimas sugrįžęs, stiprinant akinius jis vis prastėjo“, – prisimena moteris.
Sigita nedrąsiai nusprendė išsiimti stipriuosius stikliukus iš akinių rėmelių ir įsidėti ankstesniuosius, su dioptrijomis, kurios jai neleisdavo matyti ryškiai. Tuo pat metu ji pradėjo skaityti V.H.Bateso knygą „Kaip gerai matyti be akinių?“ ir suprato, kad intuicija jos neapgavo: norint susigrąžinti gerą regėjimą, akinių nereikia. Tada Sigitai buvo aštuoniolika, ji mokėsi universitete, po kelių metų ištekėjo, ir vieną po kito susilaukė vaikų, tad neužteko laiko dar giliau domėtis natūraliais regėjimo gerinimo metodais. Tačiau moteris buvo tikra, kad regėjimą jai sugrąžins ne gydytojai.
Akinius ir lęšius S.Labutienė dėvėjo 18 metų: „Internete radusi M.Norbekovo, V.Ždanovo pamokas apie gero regėjimo susigrąžinimą, jas detaliai konspektavau ir laikiausi rekomendacijų. Akinius į stalčių pasidėjau 2010-ųjų balandžio mėnesį ir jau gruodį mano lęšių stiprumas krito iki -1 dioptrijos. Buvau tikroje euforijoje. Tą patį gruodį Vilniuje įvyko pirmasis V.Ždanovo kursas norintiems susigrąžinti gerą regėjimą natūraliais būdais. Dalyvavau jame ir paskutinio užsiėmimo metu savo lęšius išmečiau į šiukšlių dėžę.
Grįždama namo į Ukmergę, visą kelią verkiau ir galvojau, kodėl Lietuvoje niekas apie tai nekalba. Jeigu būčiau šias žinias išgirdusi dar paauglystėje, mano regėjimas nebūtų taip stipriai sugadintas. Kaltinau visą pasaulį, o labiausiai – gydytojus ir tėvus, nesugebėjusius rasti man svarbių sprendimų reikiamu laiku“, – atradimų pilną gyvenimo etapą prisimena regėjimo gerinimo stovyklų pradininkė Lietuvoje.
Kadangi tada Sigita jau buvo Lietuvos sveikuolių sąjungos narė ir organizuodavo sveikatingumo stovyklas, ji vis mąstė surengti regėjimo gerinimo stovyklą ir pasidalinti šiomis žiniomis su kuo daugiau žmonių, o ypač su tėvais, kurių vaikų regėjimas – sutrikęs. Po trejų apmąstymų metų įvyko pirmoji regėjimo gerinimo stovykla, nustebinusi savo rezultatais. Būtent rezultatai tapo aiškiu ženklu, paskatinusiu tęsti šią veiklą ir toliau. „Stovykloje per kelias dienas mergaitei dingo žvairumas, buvę per silpni akiniai daugeliui tapo per stiprūs ir pan. – visos šios patirtys labai įkvepia“, – tikino sertifikuota Beitso metodo mokytoja.
Regėjimo gerinimo kelias – su iššūkiais
S.Labutienės teigimu, dauguma žmonių tikisi pratimų, kuriuos atlikdami patirs regėjimo gerėjimą. Tačiau taip nebūna: „Visų pirma, reikia suprasti regėjimo sutrikimo priežastis. Nemažai daliai tėvų pavyksta sugrąžinti ir iššsaugoti savo vaikų regėjimą, kitiems pavyksta sustabdyti ligų progresavimą, tačiau yra ir tokių, kurie vėl vaikams uždeda akinukus. Nes taip paprasčiau. Nes nėra laiko. O matyti juk reikia... Beje, gerinti regėjimą vaikams sekasi lengviau nei suaugusiems“, – patirtimi dalinasi tarptautinės asociacijos „Bates Method International“ lektorė.
Sigita pažįsta suaugusiųjų, kurie po stovyklų ne tik nusiėmė akinius, bet ir pakeitė visą savo gyvenimą: darbą, santykius: „Regėjimo gerinimo procesas susijęs su gerokai daugiau nei akimis. Jis apie tai, kaip gyvename, mąstome, kuo tikime, apie mūsų prioritetus. Įdomu suvokti, kad nuo regėjimo sutrikimų kenčia tik „civilizuotos“ kultūros. Tai – kaina, kurią mokame už savo prioritetus ir pomėgius“.
Stebuklas – visam laikui pagerinti regėjimą – įmanomas, tačiau tik tiems, kurie tai laikys prioritetu. „Regėjimo gerinimo praktikos ilgainiui tampa įpročiais, leidžiančiais žiūrėti teisingai, todėl tam skirti papildomo laiko nereikia. Beitso metodas padeda susigrąžinti gerai matančio žmogaus žiūrėjimo įpročius. Gerai matantis žmogus žiūri kitaip nei prastai matantis. Jo smegenys dirba kartu su akimis, o prastai matančio žmogaus smegenys su akimis nesutaria. Todėl regėjimo gerinimas nėra kasdienis akių raumenų treniravimas. Technikos ir pratimai, kuriuos atliekame stovyklose, verčia smegenis dirbti kartu su akimis, naudoti jas, įdarbinti, o vėliau – pailsinti. Tai nėra tokia paprasta užduotis, kaip iš pradžių gali pasirodyti, tačiau patiriami rezultatai – be abejonės, verti pastangų“, – teigia S.Labutienė.
Nebematome pasaulio tokio, koks jis iš tikrųjų yra
Specialistės teigimu, akys nemato. Jos – tik instrumentas, perduodantis informaciją smegenims, kad jose susiformuotų paveikslas – atvaizdas: „Teisingai naudojamas instrumentas veikia nepriekaištingai, bet šių laikų žmonės akių nenaudoja pagal jų paskirtį. Žmogaus polinkis nugrimzti į praeitį arba planuoti ateitį, bet nebūti dabarties akimirkoje priverčia jį sapnuoti atmerktomis akimis.
Regėjimo gerinimas nėra kasdienis akių raumenų treniravimas.
Angliškai tai vadinasi day dreaming. Lyg ir veiki, judi, dirbi, bet neprisimeni, kur padėjai automobilio raktelius, telefoną, neprisimeni paskutinio sakinio, kurį tau pasakė artimas žmogus, nes jo nesiklausei. Buvai kitur. Tokiais atvejais akys nedirba, jos nežiūri, nesurenka informacijos, nejuda ir todėl įsitempia. Ilgainiui tai tampa įpročiu: eidami į parduotuvę, planuojame dieną, nematome, kokiais drabužiais apsirengę žmonės, kokių spalvų automobiliai važiuoja pro mus, kokie medžiai ir gėlės žydi, kokiomis plytelėmis išklotas kelias ir t.t.
Mes nustojame liestis prie šio pasaulio akimis. Taip pamažu blėsta ir subtilus pasaulio pajautimas. O jei į pasaulį žvelgiame pro akinius, pro kuriuos nematome tikro jo atvaizdo, subtilus ryšys su aplinka apskritai dingsta. Žvelgiant pro minusinius akinius, pasaulį matome sumažintą, o pro pliusinius – padidintą, tačiau ne tokį, koks jis iš tikrųjų yra“, – svarbiais suvokimais dalinasi Sigita.