Simonos valgymo sutrikimų istorija prasidėjo prieš penkerius metus. Tuo metu dažnai viena namie būdavusi mergina pasakoja, kad niekas nepastebėdavo, kiek ir ko suvalgo, ir apskritai, ar valgo. Per itin trumpą laiką numetusi 15 kilogramų, Simona prisimena, kaip vėliau nuolat svyruojantis svoris po rijimo priepuolių sugrąžindavo numestus kilogramus dvigubai.
„Tada man buvo 14 metų. Kam galėjo kilti minčių, kad vieną dieną imsiu ir drastiškai pakeisiu visą savo mitybą? Namie dažnai būdavau viena, tad man prireikė geros savaitės įsivažiavimui“, – pasakoja Simona.
Gaila slenkančių plaukų ir susilpnėjusių, kartais net trupančių dantų.
– Simona, kaip atrodė jūsų valgymo sutrikimai?
– Iš pradžių vargiai pati kažką suprasdavau ar pastebėdavau. Galvojau, kad pradedu naują gyvenimo etapą, nustodama kimšti saldumynus ir bulvių traškučius. Man buvo normalu per dieną suvalgyti obuolį su stikline sulčių ar porą batono riekelių. Tas pats batonas tuo metu atrodė gąsdinantis dalykas – suvalgius kelias riekeles rodėsi, kad, viskas, tuoj nebetilpsiu į veidrodį.
Badaudavau, persivalgydavau, pasižadėdavau nuo rytojaus susiimti, vėl badaudavau savaitę, tada vėl rydavau tiek, kad paskui gulėdavau lovoje ir net kvėpuoti atrodydavo sunku.
Būdavo, sėdžiu matematikos pamokoje, reikia spręsti lygtis, o vietoje to bandau mintyse susiskaičiuoti, kiek ryte valgydama sukišau į save kalorijų, kiek kilogramų priaugsiu.
– Kaip ir kada supratote, kad jums reikia pagalbos?
– Po kurio laiko mama pastebėjo, jog esu labai susikrimtusi dėl savo figūros. Pasakydavau jai, kad negerai jaučiuosi taip, kaip atrodau, liepdavau nepirkti ir nenešti į namus jokių šokoladų ar bandelių.
Viskas truko iki vieno vakaro. Tuomet man buvo 17-ka. Išgirdau, kaip mama verkdama kalbasi su tėčiu virtuvėje, sakydama, kad Simonai jau nežmoniškai slenka plaukai, nieko nevalgo. Manau, būtent tada aš ir pati supratau, jog turiu bėdų.
Nebenorėjau girdėti verkiančios mamos, nes bandant įsivaizduoti save jos pozicijoje, tai tikrai net baisiausiame košmare nenorėčiau susapnuoti, kad mano pačios vaikas taip alina savo organizmą.
Pasakydavau mamai, kad negerai jaučiuosi taip, kaip atrodau, liepdavau nepirkti ir nenešti į namus jokių šokoladų ar bandelių.
– Kokia valgymo sutrikimų forma jums buvo diagnozuota? Kaip ji pasireiškė?
– Kiek esu girdėjusi, žmonės su valgymo sutrikimais dažnai turi ir depresiją. Maniškė pasireiškė panašiai tuo metu, kai pradėjau badauti, ir labiausiai tam įtakos turėjo mano katės mirtis. Skamba juokingai, bet kai būdavo liūdna, tų pačių draugų ne per daugiausiai, o dar mokykloje jeigu kas nors kokią repliką užmesdavo „atrodai kaip nėščia su tokiu pilvu“, „storulė Simutė“, tai vienintelis padaras, kuris sugerdavo mano ašaras, ir buvo mano katė. Kai ji mirė, atrodė, mirė pati geriausia draugė.
Būtent tada pradėjau klimpti, suprastėjo mokslai, atsisijojo draugai, prasidėjo psichologai, psichiatrai, vaistai, kol ligos istorijoje atsirado ir depresijos įrašas. Stengdamasi kažkiek taisyti situaciją, su psichiatrės siuntimu, mamos lydima, išvažiavau į Vilniaus vaikų krizių centrą – ten ir diagnozavo depresiją.
Būdavo, sėdžiu matematikos pamokoje, reikia spręsti lygtis, o vietoje to bandau mintyse susiskaičiuoti, kiek ryte valgydama sukišau į save kalorijų.
Po to sekė persivalgymo sutrikimas, nes, kiek prisimenu, tai galėdavau apvalgyti visą savo šeimą ir vis tiek nesijausti soti. Kai sukako 18-ka, atsiguliau į Vilniaus suaugusiųjų valgymo sutrikimų centrą. Ten gavau trečią, pagrindinę, diagnozę – nervinė bulimija.
Puikiai pamenu, kaip savo 18-ą gimtadienį kartu su drauge švenčiau picerijoje, rydama makaronus su pievagrybiais, vėliau namie rijau mėsos ir daržovių troškinį, o po to paskutines minutes prieš miegą kroviausi lagaminą, nes kitą dieną jau turėjau išvažiuoti.
– Kiek laiko truko gydymas?
– Vaikų krizių centre išbuvau apie dvi savaites, tačiau ten nebuvo visas gydymas orientuotas į valgymo sutrikimus – labiau bandė gydyti depresiją.
Valgymo sutrikimų centre gulėjau lygiai mėnesį. Buvo galimybė likti ilgiau, patys gydytojai siūlė, nes dar nenorėjo paleisti, bet kadangi tuo metu dar mokiausi 11-oje klasėje ir nenorėjau apleisti mokslų, tai išvykau iš ten anksčiau.
– Kaip atrodė gyvenimas po gydymo? Grįžote prie obuolio per dieną ar stengėtės tęsti gydymąsi savarankiškai?
– Grįžus namo situacija buvo geresnė. Maitinausi praktiškai tokiais pačiais kiekiais, tiek pat kartų per dieną, kaip mus ir mokė. Apie du mėnesius situacija buvo stabili, iki tol, kol atėjo vasara, pradėjau dirbti, mažiau valgiau, o rudenį pajutau, kad nebėra gerai. Nesakau, kad ir vėl drastiškai badavau, bet sumažėjo valgymų per dieną skaičius, maisto kiekiai.
– Kokia buvo aplinkinių reakcija į jūsų ligą?
– Mama tikrai daug žinojo ir nebuvo laiminga, kai per savaitę manęs laukdavo kelios psichologės konsultacijos mokykloje ir vizitai pas psichiatrę, išsirašant receptą, kad gaučiau antidepresantų.
Kalbant apie drauges, tai nebuvo tas dalykas, kur labai kažkam norėdavau pasisakyti, nes tikrai jausdavausi ir kalta, ir apimta kažkokio kvailo gėdos jausmo, kad nemoku valgyti taip, kaip moka kiti, be jokių įkyrių minčių apie kiekvieną į burną dedamą kąsnį.
Turėjau vieną draugę, kuri sirgo anoreksija, tai ji suprasdavo mane geriausiai, žinojo, per kokį kelią einu ir kaip man nelengva. Ji buvo puikus ramstis, kai ne kartą buvo kilęs noras pakelti prieš save ranką, tad iki šios dienos esu beprotiškai jai dėkinga.
Mokykloje daug mokytojų matydavo mane piktą, irzlią, ne kartą be jokios paaiškinamos priežasties esu apsiverkusi per pamokas, išeidavau namo, nes elementariausiai nebegalėdavau išsėdėti. Psichologė informuodavo mokytojus, mamai pasakydavo, kad „Simai dabar nelengva“.
– Kaip pati jautėtės, kai sirgote? Ką galvojote tuo metu?
– Jausdavausi gerai, kai suvalgydavau mažai, o jeigu pasportuodavau, tai viskas būdavo daug geriau. Drabužiai pasidarė laisvesni, jausdavausi pati sau gražesnė, bet nieko ryškaus veidrodyje nematydavau.
Neduok dieve, ateidavo tas lemtingas momentas apsirijimui, tada nors imk ir laipiok sienomis, ant kiek stogas čiuoždavo, žinant, kad sugadinau visą progresą. O tas „progresas“ buvo savęs marinimas. Atėjus tokiam siaubingam momentui, susidarydavau planą, kiek litrų vandens išgersiu, kiek kitą dieną valgysiu, kol vėl sugrįšiu į vėžes.
Nemeluosiu, labai savęs nekęsdavau, ir ta neapykanta nėra dingusi iki dabar, tiesiog kovoju su tuo kiekvieną dieną ir bandau pamilti save tokią, kokia esu. Dažnai pagaunu save skaičiuojančią kalorijas, atsisakančią skanaus maisto, bet tokiu atveju pati sau ir pasakau: „Sima, taip negalima, nes gyveni tik kartą.“
Susidarydavau planą, kiek litrų vandens išgersiu, kiek kitą dieną valgysiu, kol vėl sugrįšiu į vėžes.
– Su valgymo sutrikimais kovojate 5 metus. Kaip dabar pati vertinate šitą patirtį ir nueitą kelią?
– Dabar suprantu, kad per daug savęs atidaviau maistui. Vis dar sunku suvokti, kaip žmonės ramiai gali valgyti 3 kartus per dieną, užkandžiauti ir jaustis gerai, bet aiškiai suvokiu, kad čia eilinė mąstymo klaida. Gaila slenkančių plaukų ir susilpnėjusių, kartais net trupančių dantų.
Pradedu suvokti, kad įmanoma iš visko išlipti ir pamilti save su tuo, ką turiu. Yra noras – gerai, suvalgysiu didelę picą, šokolado, suprantu, kad būtent to organizmas ir norėjo, todėl nereikia savęs dėl to kankinti. Žmogus, kuris turi gerai jaustis šitoje situacijoje, esu aš pati, niekas kitas daugiau.
– Ar galima sakyti, kad jau esate pasveikusi?
– Galutinio pasveikimo nejaučiu. Būna, kad žiūriu į maistą ir galvoju gal nereikia, atsisakau skaniausio maisto su „Ne, nenoriu, aš jau pavalgiusi“, bet greitai save pagaunu, kad taip elgdamasi vėl grįšiu ten, kur grįžti tikrai nebenoriu. Tas vidinis neramumas, spėju, ilgai nepaleis, bet nebenoriu daugiau taip gyventi.
Noriu grįžti prie pamiršto hobio, kikbokso, išbandyti savo jėgas kariuomenėje. Taip, galbūt daug kas pasakytų, jog tai nėra mergaitiška, bet kiekvieno pomėgio svarbiausias dalykas yra tas, kad gali nukreipti visas mintis ir visą energiją sutelkti į vieną dalyką. Noriu grįžti ten ir tęsti tai, kas teikė daug džiaugsmo.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
I-V (8 - 20 val.):
Tel.: 8 800 800 20
www.sidabrinelinija.lt
pasikalbekime@sidabrinelinija.lt
