Dingusį šizofrenija sergantį sūnų Donatas parsivežė iš Meksikos: atpažinti benamiu virtusį vyrą padėjo tatuiruotė

Nujausdamas, kad pats į saugią aplinką sūnus nesugrįš, tėvas dėjo visas pastangas, kad surastų Justą. Galiausiai, padedamas vietinių, aptiko jo pėdsakus Meksikoje, Kankuno priemiestyje.

„Jeigu nebūčiau ten nuvažiavęs, jaučiu, kad dar koks mėnesis, ir Justo nebūtų likę [tarp gyvųjų]. Iš jo buvo likę vien skūra ir kaulai. Prašydavo išmaldos gatvėje, bet, būdavo, kad ir kelias dienas nieko nevalgydavo. Jo organizmas jau į tokį letargą buvo įėjęs. Pradžioje jis tik miegojo ir miegojo <...>“, – atvirai sakė Donatas.

Apie tai, kokius kryžiaus kelius teko nueiti, kad parsivežtų be dokumentų svetimoje šalyje likusį sergantį sūnų, Donatas sutiko papasakoti 15min. Tai, kad Justas šiuo metu yra Lietuvoje, jis vadina stebuklu.

123RF.com nuotr./Emocinė sveikata

Liga užklupo studijuojant

Donato sūnui Justui dabar yra 29-eri. Vaikystėje jis augo su mama, kuri, tėvui išvykus dirbti į užsienį, liko gyventi Lietuvoje. Tačiau ryšys tarp tėvo ir sūnaus nebuvo nutrūkęs. Sulaukęs 16-os Justas nusprendė persikelti gyventi pas tėtį į Airiją.

Šiandien Donatas dėl to save kaltina: „Gal viso to, kas nutiko, nebūtų įvykę, jei jis būtų likęs Lietuvoje. Tuo metu buvau mirtinas darboholikas. Man buvo svarbus tik darbas. Kai apsigyveno pas mane, Justui daviau pinigų, bet meilės nedaviau. O meilė yra svarbiausias dalykas gyvenime.“

Airijoje Justas baigė mokyklą ir įstojo į universitetą. Pasirinko biotechnologijų specialybę. Mokslai sekėsi – pirmus metus vaikinas užbaigė puikiai. Tačiau prasidėjus antriesiems studijų metams susirgo šizofrenija. Liga jam diagnozuota ligoninėje. Tuo metu Donatas gyveno ne Airijoje, bet Anglijoje. Tačiau susirgus sūnui važiavo, lankė jį.

„Stipriai jam buvo. Gulėjo rimtoje priežiūroje. Liga jam pasireiškė su agresija – buvo pradėjęs save žaloti, susilaužė ranką“, – pirmą ligos pasireiškimą prisiminė šizofrenija sergančio jauno vyro tėvas.

Jo teigimu, prieš pasireiškiant ligos simptomams, Justas patyrė didelį stresą – buvo prasidėjusi egzaminų sesija. „Aš esu pliurpalas, o jis yra toks žmogelis, kuris viską laiko savyje. Tą stresą, įtampą irgi laikė... Taip ir atsirado ta šizofrenija“, – pasakojo Donatas ir pridūrė, jog prieš patekdamas į ligoninę sūnus buvo susidūręs ir su policija.

Liga jam pasireiškė su agresija – buvo pradėjęs save žaloti, susilaužė ranką

„Tiksliai nežinau, bet, atrodo, kad jis buvo nudaužęs veidrodėlį policijos automobiliui. Dėl to jį ir paguldė <...> Bet jis man jau anksčiau buvo skambinęs ir pasakojęs apie Andromedos žvaigždes, kad skris ten. Mes iš pradžių galvojome, kad jis su kokia „žole“ yra susidraugavęs, ir dėl to jam negerai. Tačiau nuvažiavęs aplankyti supratau, kad reikia gydytojų. Per vargus galiausiai jį nuvežiau į ligoninę, sūnų paguldė ir skyrė gydymą“, – kalbėjo Justo tėvas. Tąkart ligoninėje Justas praleido du mėnesius. Grįžęs į gyvenimą jis pabaigė universitetą – gyventi pilnavertį gyvenimą jam padėjo paskirti medikamentai, kuriuos sąžiningai vartojo.

Situacija pablogėjo, kai sūnus, anot Donato, nusprendė, kad pasveiko ir nustojo gerti vaistus. Liga sugrįžo su trenksmu. „Vaistus jis gėrė trejus metus, ir viskas tuo metu buvo gerai. Paskui kažkas užėjo, nusprendė, kad nebereikia jam vaistų. Šizofrenija sugrįžo ir sūnus vėl pateko į ligoninę. Šįkart gulėjo tris mėnesius, atsigavo ir išėjus iš jos kokius penkerius metus viskas buvo tikrai gerai“, – portalui 15min pasakojo Donatas.

Džiaugėsi automobiliu, nauju ir pelningu darbu

Po paskutinio ligos pasireiškimo Justas buvo sugrįžęs mokytis į universitetą, kur toliau gilinosi į jam artimą biotechnologijų sritį ir baigė tris studijų kursus.

Tuo metu Justas gyveno vienas. Nors artimieji kvietė grįžti į Lietuvą, jis nesutiko ir liko Airijoje. „Jis kategoriškai pasakė: „Ne, čia, Airijoje, yra mano namai.“ Taip ir liko ten vienas“, – sakė Donatas.

Nors įgyta specialybė buvo paklausi darbo rinkoje, tačiau Justui ilgai nepavyko susirasti darbo. Sėkmė aplankė įsigijus automobilį – Justas pradėjo dirbti JAV bendrovėje, gaminančioje vaistus.

„Jis buvo toks laimingas! Dabar galvoju, kad ta pirmoji mašinikė buvo kaip atominė bomba. Justas pradėjo keliauti, ieškotis darbo, sveikai gyventi (neberūkyti). Įmonė, kurioje įsidarbino, nuo jo namų buvo už valandos kelio. Tačiau turėdamas automobilį Justas jautėsi ponu, nes anksčiau visur keliaudavo tik viešuoju transportu“, – prisiminė Justo tėtis.

Anot jo, atrodė, kad gyvenimas šviesėja. Iš pirmosios darbovietės Justas išėjo į kitą įmonę, kurioje pasiūlė didesnę algą. „Pasikeitė automobilį, nes alga buvo tokia, kad mums tik pavydėti. Kaip sakoma, žmogelis atsistojo ant kojų“, – šviesų laikotarpį prisiminė Justo tėtis.

Atkrytis – sugrįžus į studijas

Nors kartu tuo metu negyveno, su sūnumi Donatas palaikė glaudų ryšį – dažnai susiskambindavo, todėl žinojo, kuo jis gyvena, kokių turi planų.

„Kartą jis užsiminė, kad nori apsiginti magistrą. Aš galvoju, čia jau bus negerai... Tai buvo prieš pat 2022-uosius. Jis pradėjo tą magistrą ginti ir mačiau, kad savijauta blogėja. Kai jam paskambindavau, vis sakydavo, kad neturi laiko, daug reikalų su dokumentais ir kitais dalykais, susijusiais su magistro studijomis. O aš jau sau pasakiau: stresas ir vėl kokia nesąmonė. Taip ir buvo: atėjus naujiems metams jis pradėjo vaistų nebevartoti ir vėl atsidūrė ligoninėje“, – kalbėjo 15min savo istoriją patikėjęs Donatas.

Anot jo, šįkart ligoninėje Justas neužsibuvo. „Būdavo, savaitę dvi palaiko ligoninėje ir paleidžia. Bet neilgai trukus sugrįžta ten. Kai po kelių mėnesių jį aplankiau, negalėjau susišnekėti... Surasti jį irgi buvo nelengva – teko perskambinti vos ne visas miesto ligonines ir policijos nuovadas, kol pavyko sužinoti, kur paguldytas“, – pasakojo šizofrenija sergančio Justo tėvas.

Jis neslepia įtariantis, kad po paskutinio karto ligoninėje jo sūnų gydytis ambulatoriškai išleido iki galo nepagydytą. „Kai pagyja, jis vaistus vartoja, elgiasi kaip sveikas žmogus. O šįkart to nebuvo. Nuo to laiko, kai išėjo iš ligoninės, ir prasidėjo Justo odisėjos. Mes tik iš nuogirdų susidarėme vaizdą. Išsiaiškinome, kad jis atsidūrė Ispanijoje – ten važiavo pailsėti. Pinigų kelionei turėjo, nes neva pateko į avariją ir iš draudimo gavo nemažą pinigų sumą“, – sakė Donatas. Tai buvo 2023 m. žiemą.

Paskutinis skambutis – iš Meksikos

Kas atsitiko toliau, galima tik spėti. Nuo Justo išvykos į Ispaniją šeima apie jį nieko nežinojo – telefonu ir kitais kontaktais susisiekti nepavykdavo, pažįstami, kolegos taip pat neturėjo jokių žinių.

Pasak Justo tėčio, Airijos policija, į kurią kreipėsi dėl dingusio asmens paieškos, informavo, kad iš Ispanijos sostinės Madrido Justas išskrido į Meksiką, Kankuno miestą.

„Bet dar prieš tai jis buvo susisiekęs su mumis. Sakė, kad pateko į didelę bėdą ir jam reikia pinigų. Mes bendrai visi jam surinkome 5 000 Eur ir pervedėme. Kai gavo tuos pinigus, jis dingo kaip į vandenį. Paiešką pradėjusi Airijos policija pasakė, kad Kankune buvo išgryninti tie pinigai vietiniame bankomate. O sąskaitoje likę visai nedaug. Tai buvo siūlo galas, už kurio griebiausi“, – prisiminė Donatas.

Pasak jo, Justas išsigrynino pinigus 2023 m. vasario pabaigoje ir dingo. Nuo to laiko visa šeima intensyviai jo ieškojo per įvairių šalių konsulatus, ambasadas, policiją. Nebuvo aišku, kurioje pasaulio vietoje gali būti Justas. Tėvo teigimu, jie neatmetė nė vienos šalies.

„Ieškojome visais būdais. Net nebežinau, kur ir kam rašiau, bet kokius du mėnesius nebuvo jokių žinių. Galiausiai sakau, kad viskas – nebelaukiu, rašau į feisbuką. Iš pradžių rašiau į lietuviškas grupes Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, taip pat dingusių žmonių paieškos grupę Lietuvoje. Kai nieko gero nepasiekiau, pradėjau ieškoti Kankuno grupių Meksikoje, juk turėjau siūlo galą – išimtus pinigus Kankune. Ten rašiau, prašiau pagalbos ir angliškai, ir ispaniškai, įkėliau ir Justo nuotraukas“, – kryžiaus kelius, kuriuos teko nueiti ieškant sūnaus, prisiminė Donatas.

Justas išsigrynino pinigus 2023 m. vasario pabaigoje ir dingo.

Jis neslėpė, kad užuominų, jog sūnus yra Kankune, buvo. Tačiau patvirtinimą, kad Justas tikrai ten, vyras gavo tik liepos pabaigoje.

„Atsiliepė žmogelis, kurį vadinu angelu žemėje. Galima mane laikyti bepročiu, bet jis tikrai toks. Patricijus man parašė komentaruose po vienu iš įrašų. Klausė, ar Justas turi tatuiruočių. Aš pats tų tatuiruočių buvau prisidaręs nemažai, o Justui esu autoritetas, tai ir jis pasidarė. Vos pamatęs Patricijaus atsiųstas nuotraukas ir video supratau, kad ten tikrai mano sūnus“, – apie sūnaus suradimą pasakojo Donatas.

Tai, kad po mėnesių nežinios surado gyvą sūnų, buvo svarbiausia ir sušvelnino žinią, jog Kankune atsidūręs Justas tapo benamiu.

Asmeninė nuotr./Atpažinti dingusį lietuvį padėjo ant kojos esanti tatuiruotė

Meksikietis Patricijus yra vietos užkandinės savininkas. Donatui jis papasakojo, kad Justą kartais matydavo netoli savo kavinės. „Jis jam duodavo gerti, valgyti, nes Justas buvo tapęs benamiu, miegojo gatvėje“, – pasakojo Donatas.

Patvirtinęs, kad meksikiečio globojamas benamis – jo sūnus, Donatas skubiai susisiekė su konsulatu Meksikoje, migracijos tarnyba – šių įstaigų kontaktus perdavė Patricijus.

Susiskambinęs su Kankune esančiu Meksikos konsulu Pato Garcia Chavezu, vyras išgirdo patarimą, nulėmusį tolimesnius įvykius.

„Jis sako: „Žinai, Donatai, jeigu tai būtų mano sūnus, aš nieko nelaukęs kraučiausi lagaminus ir skrisčiau į vietą. Taip ir padariau, nusipirkau bilietus ir išvažiavau. Iš to streso nepažiūrėjau į datas ir nusipirkau bilietus mėnesiu vėliau – vietoj liepos 24 d. – rugpjūčio 24 d. Laimė, pavyko atgauti pinigus ir įsigyti kitą skrydį. Sūnų pasiekiau per Romą ir Ciurichą. Iš ten jau skridau į Kankuną“, – pasakojo Justo tėtis.

Jeigu tai būtų mano sūnus, aš nieko nelaukęs kraučiausi lagaminus ir skrisčiau į vietą. Taip ir padariau.

Žvelgdamas atgal Donatas neabejoja: „Šiam žmogui dėkingas liksiu turbūt visą gyvenimą – jis išgelbėjo lietuvio gyvybę.“ Meksikoje esančio konsulo patarimai pravertė ne tik bandant gelbėti Justą Meksikoje, bet ir vėliau, tėvui su sūnumi išvykus iš šios šalies.

Skaudus smūgis susitikus: „Jis manęs neprisileido artyn“

Streso netrūko ir kelionėje, nes buvo kilę keblumų dėl vizos, skrydžio, į kurį nespėjo, tačiau galiausiai Donatas pasiekė Kankuną, kur jo jau laukė Patricijus. Tą patį vakarą visi išėjo ieškoti Justo.

„Aš su Patricijumi ėjau ieškoti gatvėse, o jo restoranėlio vadybininkas – kitur. Po gero pusvalandžio jis skambina Patricijui, sako: „Atradau jį.“ Visą laiką lydėjo sutapimai. Pvz., to vadybininko, kuris rado Justą, vardas yra Jėzus“, – pasakojo pašnekovas.

Deja, vargai tuo nesibaigė. Pasak Donato, sirgdamas Justas būna agresyvus, nepažįsta artimųjų. Taip buvo ir šįkart: tėvo jis neprisileido, nenorėjo niekur su juo eiti. „Nuėjau prie jo, o jis veja šalin. Sako, aš čia atvažiavau ilsėtis. Jokių dokumentų, pinigų jis neturėjo – kišenėje buvo tik šampūno buteliukas, daugiau nieko“, – pirmąjį susitikimą su sūnumi, kuris buvo dingęs beveik pusmetį, prisiminė Donatas.

Pasitarę, ką daryti, Patricijus, Jėzus ir Donatas nusprendė jį stebėti. Svarbiausia, anot Justo tėčio, buvo neleisti jam pradingti.

„Jis kas kažkiek laiko vis pereidavo kitur. Nueina ir atsigula ant žemės. Po pusvalandžio vėl kažkur paeina. Visą tą laiką sekėme jį. Aš buvau nupirkęs jam vandens – atidaviau. Patricijus patarė man pačiam susirasti nakvynę ir pailsėjus pagalvoti, ką daryti, kaip prikalbinti grįžti į Lietuvą. Galvojau, gal ne man, o Patricijui pabandyti įkalbinti. Bet to neprireikė – kitą dieną paskambinęs konsulas pasakė, kad Justas 36 valandoms sulaikytas policijoje“, – pasakojo Donatas.

Parvežti sūnų į Lietuvą pasiryžusiam tėvui tai buvo gera žinia. Pasak jo, „žinojom, kad bent tas 36 val. jis tikrai bus saugus ir niekur nepradings. O mes per tą laiką turėjome sugalvoti planą, kaip jį parsivežti. Nes Justas su savimi neturėjo jokių dokumentų, o mes buvome net ne Europos Sąjungoje“. Ir pridūrė: „Bet mane perspėjo, kad pasitikėti policija Meksikoje negalima. Tai tikrai reikėjo skubėti.“

Už tai, kad sergantis ir situacijoje nesiorientuojantis sūnus skubiai gavo dokumentus, Justo tėtis dėkoja Kankune įsikūrusiam Vokietijos konsului.

Laukdamas, kol dokumentai bus paruošti, Donatas sako visą naktį budėjęs prie policijos – buvo svarbu neišleisti iš akių Justo. Kitaip jis galėjo pradingti ir vėl būtų tekę pradėti jo paieškas nuo pradžių.

„Su Patricijumi kūrėme planą, ką daryti, kai jį išleis iš areštinės. Manęs, tėvo, jis neprisileido, nepripažino, tad „pasiimti“ Justo išėjo Patricijus. Kadangi Justas ilgai gyveno gatvėje kaip benamis, jam reikėjo nusiprausti. Iš pradžių galvojome, kad prašysime policijos duoti kibirą vandens. Bet pareigūnai turėjo žmogiškumo – įleido sūnų į dušą. Vietiniai meksikiečiai sakė, kad to nėra buvę. Justas nusiprausė, suorganizavome jam naujus rūbus. Išėjęs iš policijos jis įsėdo į Patricijaus automobilį. Už jo su taksi važiavau aš. Ir taip pasiekėme Vokietijos ambasadą“, – pasakojo Donatas. Anot jo, šioje situacijoje labai padėjo į Meksiką atsivežtas Justo gimimo liudijimas.

Kiekvienas skrydis – išbandymas

Gavus dokumentus laukė naujas iššūkis – kaip išlaikyti savo būklę neigiantį Justą saugiai iki skrydžio, kuris buvo tos dienos naktį.

„Nenorėjau Justo supykdyti, kad nepabėgtų, todėl paprašiau, kad Patricijus nuvežti į oro uostą. Pats nesirodžiau, nėjau į vidų – viską stebėjau per atstumą. Mano skrydis buvo numatytas kitą dieną, todėl grįžau į viešbutį. Buvau pakankamai ramus, atrodė, kad sunkiausi dalykai baigėsi. Bet naktį sulaukiau Vokietijos konsulo žinutės: „Donatai, ar miegi?“. Pasirodo, Justas neįlipo į lėktuvą – pasiklydo ar kažkas panašaus. Jis liepė man bėgti į oro uostą, kur dar yra Justas. <....> Bėgau turbūt taip greit, kaip niekada gyvenime nesu bėgęs. Nebeturėjau išeities nesirodyti jam“, – prisiminė tos nakties įvykius.

Oro uoste jis rado sūnų, gulintį ant žemės. „Sakau, Justai, neišskridai, neišėjo? Pakviečiau jį atsigerti arbatos, sūnus nebuvo agresyvus. Kartu nuėjome į kavinę ir sprendėme, ką daryti, kur pernakvoti. Sesei skambinau, kad jo bilietą prijungtų prie mano ir galėtume skristi kartu. Galiausiai grįžome į mano viešbutį. Taip kartu tame kambarėlyje ir praleidome keliolika valandų iki skrydžio. Šnekos buvo minimaliai – bijojau jį suerzinti“, – pasakojo Donatas.

Oro uoste jis sako taip pat jautęsis kaip ant parako statinės – nebuvo aišku, ar sūnus nepersigalvos. Įsėdus į lėktuvą, Donato teigimu, svarbiausia jam buvo nuskristi kuo toliau nuo Meksikos: „Skaičiavau laiką, kad tik kuo ilgesnę distanciją nuskristume, kad tik jo, jei kas atsitiktų lėktuve, negrąžintų į tą prakeiktą Meksiką.“

Tiesa, atskridus į Vokietiją laukė nauji nesklandumai – Vokietijos oro uoste iš Justo buvo atimtas jo turėtas dokumentas. Pasak Donato, iki šiol iki galo nėra aišku, kas ten nutiko. Laimei, padedant JAV, Meksikos ir Vokietijos ambasadai ir konsulatams galiausiai pavyko įsėsti į lėktuvą ir parskristi į Rygą, iš kurios jau automobiliu pasiekė Lietuvą.

„Pasiekus Lietuvą jau buvo ramu. Nors žinojau, kad laukia dar daug dalykų, bet tada buvo svarbu, kad jau esame čia“, – prisiminė Donatas.

„Kai vartoja vaistus, jis gali gyventi įprastai“

Jau daugiau nei mėnesį Justas yra Lietuvoje. Šiuo metu jis gyvena su Donato tėvais, kurie ūkininkauja. Donatas neslėpė, kad fiziškai sūnus jau atsigavęs, tačiau kol kas jam sunku atrasti motyvacijos gydytis. Tačiau artimieji nepraranda vilties. „Žinau, kad jis nori vairuoti automobilį, o kad gautų teises, reikia apsilankyti pas psichiatrą. Tikiuosi, kad tai suveiks kaip motyvacija, kad pradės gydytis, gerti vaistus. <...>“

Tėvo teigimu, vartodamas vaistus Justas gali gyventi įprastą gyvenimą – dirbti, pramogauti, juolab kad jo turima specialybė paklausi visoje Europoje.

Žmonių su psichikos ligomis artimieji žino, jog rūpestis dėl jų – nuolatinis gyvenimo palydovas. Tai jau suvokia ir Donatas. Vis dėlto, jo nuomone, nuleisti rankų negalima net ir tada, kai atrodo, jog vilties nebėra. „Meilė yra svarbiausias dalykas gyvenime, dabar tai suprantu“, – pakartoja pokalbio pradžioje ištartus žodžius.

Pagalbos prašymų nėra daug

Ruošiant straipsnį 15min kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją (URM) – domėjomės, kokios pagalbos artimieji gali tikėtis, užsienyje dingus psichikos liga sergančiam žmogui. URM atsiųstame atsakyme teigiama, kad asmenų paieška yra Lietuvos policijos įstaigų kompetencija – asmenų paieška užsienyje vykdoma pasitelkus tarptautinio bendradarbiavimo su kitų valstybių policijos įstaigomis mechanizmus.

„Lietuvos konsulinės įstaigos užsienyje sulaukia tik pavienių asmenų prašymų dėl dingusių artimųjų paieškos. Tokiais atvejais artimiesiems patariama kreiptis į savo gyvenamosios vietos policijos įstaigą Lietuvoje.

Ligos atveju Lietuvos konsuliniai pareigūnai padeda nukentėjusiems Lietuvos piliečiams susisiekti su artimaisiais, gauti medicinos pagalbą arba grįžti į Lietuvą. Užsienio reikalų ministerija rekomenduoja vykstant į užsienį apsidrausti savo sveikatą ir gyvybę visam kelionės laikotarpiui“, – nurodoma portalui atsiųstame komentare.

Donato teigimu, atsidūrus panašioje situacijoje, kaip jo sūnaus, svarbiausia rasti pagalbos tarp vietinių ir vadovautis jų patarimais.