– Papasakokite, kaip jums diagnozavo šizofreniją?
– Aš buvau savanoris gal 12 metų bažnyčios bendruomenėje su vaikais. Po to įstojau į tos parapijos vienuolyną. Ten pabuvęs keletą mėnesių supratau, kad įsimylėjau merginą ir kad reikia išeiti iš vienuolyno. Tada keletą parų nemiegojau ir taip paūmėjo ligos simptomai. Atsirado baimė, nerimas, apatija, įsivaizdavimas, kad kažkas gali klausytis minčių, kad nori pakenkti.
Po to aš grįžau pas tėvus į namus, pabuvau keletą dienų, tada mane tarsi suparalyžiavo, tėvai iškvietė greitąją. Nuvežė pirma į Antakalnio polikliniką, ten padarė visus tyrimus ir sako, kad čia bus kažkas su psichologija. Tada nuvežė į Parko gatvę, ten Vilniaus psichiatrijos ligoninė.
Ten manęs paklausė: „Ar tu žinai, kur čia esi?“. Sakau kad taip, žinau. Sako: „Kur tu norėtum gydytis? Čia ar Vasaros gatvėje?“. Sakau: „Vasaros gatvė geriau skamba, tai galvoju ten.“
Taip ir susirgau.
– Ar tuo metu buvo baisu, neramu dėl to, ką jaučiate?
– Taip, baisu, nes viskas atrodo kaip realybė, kad čia ne kliedesiai, o kad iš tikro skaito tavo mintis, kad tėvai nori pakenkti, tokia baimė nuolatinė. Kai važiuoju autobusu, atrodo, jog kiekvienas žino, ką tu galvoji. Po to tiesiog susigyvenau.
Paūmėjimo metu viskas atrodo kaip realybė, kad čia ne kliedesiai, o kad iš tikro skaito tavo mintis, kad tėvai nori pakenkti, tokia baimė nuolatinė.
Vartoju kiekvieną dieną vaistus, kad nepaūmėtų liga. Man nustatyta šizofrenija, bet nuo to atsirado ir depresija. Tenka dabar gerti vaistus ir nuo šizofrenijos, ir nuo depresijos.
– Kaip dabar atrodo jūsų gydymas?
– Aš dabar lankiau apie 5 mėnesius Psichosocialinės reabilitacijos skyrių Vasaros gatvėje, ten užsiėmimai vykdavo visokie.
Meno terapija – mes ten paišom, bendraujam, aptarinėjam piešinius. Po to yra muzikos terapija – ten dainuoju, per garsą išreiškiam savo jausmus. Ir psichosocialinis užimtumas. Man labiausiai patinka kažkas, kas su menu susiję.
Man patinka kurti, iš nieko kažką padaryti. Tai aš gal kokius 4 metus reguliariai kovo 8 d. ar kitokiomis progomis padarydavau daug gėlių iš popieriaus ir nunešdavau į ligoninę – ten po skyrius padalindavau visoms merginoms. Dar darau iš makaronų angeliukus.
– Kaip jaučiatės ligos paūmėjimo laikotarpiais?
– Paūmėjimo laikotarpiai labai baisūs. Dėkui Dievui, kad aš jau keletą metų nejaučiu tų paūmėjimų šizofrenijos, tik depresijos. Bet kai būdavo šizofrenijos paūmėjimas, tai ir baimės nuolatinės, atrodo, viskas kad realu, o ne įsivaizdavimas.
Tada nesupranti, kur realybė, kur čia yra kas. Aplinkiniai, tėvai pamato mano būseną, poelgius, tada iškviečia greitąją ir nuveža į ligoninę.
Paūmėjimo metu atsirasdavo daiktų pirkimo manija. Aš taip bandydavau padaryti sau gyvenimą nors kiek laimingesnį, kad daikto nupirkimas suteiktų kažkokią laimę, nes nesinorėdavo net ir gyventi kartais.
Mes su sese kreipėmės į teismą, kad aš būčiau pripažintas dalinai finansiškai veiksnus.
Tai dar labiau pasunkindavo ligą, nes tada, kai prisidarai skolų, neužtenka ir finansų. Būdavo, kad mano išlaidos viršydavo pajamas, tekdavo kreiptis pagalbos finansiškai į kitus žmones. Mes su sese kreipėmės į teismą, kad aš būčiau pripažintas dalinai finansiškai veiksnus.
– Kaip jums pavyksta atrasti šviesą, viltį, susigrąžinti norą kabintis į gyvenimą?
– Jeigu ne mano tikėjimas Dievu, tai aš seniai nebūčiau čia gyvenęs. Tiesiog mano įsitikinimai sako, kad savižudybė yra blogai. Jeigu ne religija, aš būčiau senai pasitraukęs iš gyvenimo.
– Kaip religija jums padeda gyventi su šia liga?
– Aš stengiuosi dažnai vaikščioti į bažnyčią, į mišias, Komuniją priiminėti. Man tai padeda. Aš su religija jau pažįstamas nuo seniai: nuo 7 metų vaikščiojau į bažnyčią, buvau patarnautojas mišiose, po to chore giedojau. Nuo to laiko ir draugauju su religija. Skaitau Bibliją, man padeda bažnyčia.
Turėjau dar galimybę grįžti į vienuolyną – sakė, kad jeigu nebus paūmėjimo, tai galėsiu. Bet po to aš atkritau antrą kartą, patekau į ligoninę ir tada teko pamiršti savo svajonę. Man tai buvo labai skaudu, nes aš visą savo gyvenimą siejau su tuo, kad būsiu kunigas.
– Kai šitos svajonės teko atsisakyti, ar jos vietoje atsirado kas nors kitas?
– Kai ši svajonė subliuško, tai man buvo labai skaudu ir iki šiol yra taip, pašaukimo šeimai aš nelabai jaučiu. Bet kaip ir vienas nenoriu būti, tai bandau bendrauti su merginom, bet sunkiai sekasi, nelabai žinau, kaip su jomis bendrauti.
Bet vis tiek norisi kažkokio tai artimesnio ryšio, žmoną turėti, kad būtų palaikymas. Ir tu gali būti atrama, ir tau atrama.
Mano meilės kalba yra ne žodžiai, o darbai. Panašu, kad ir jos.
Šiuo metu turiu draugę. Tiesiog mes daug tylim. Abudu esam nekalbūs, bet gal kaip nors išsijudins kažkas per veiklą. Aš skaičiau knygą „Penkios meilės kalbos“. Mano meilės kalba yra ne žodžiai, o darbai. Panašu, kad ir jos.
– Jokio paūmėjimo nejaučiate kelerius metus, kas yra labai daug. Kaip pavyksta išlaikyti šitą būseną?
– Aš jau išmokau pastebėti savo simptomus, kai paūmėja. Tada iškart kreipiuosi į gydytojus, nuvažiuoju į ligoninę pats savarankiškai arba paprašau kito pagalbos ir taip pavyksta išbristi iš to. Be specialistų seniai būčiau turbūt vėl atkritęs.
– Su kokiomis reakcijomis tenka susidurti, kai žmonėms pasakote, kad sergate šizofrenija?
– Apie savo ligą su niekuo nebendrauju. Tiesiog pas mane visi draugai turi tokią pačią negalią kaip ir aš. Aš, kaip galima sakyti, su sveikais žmonėmis, kurie neturi negalios, nelabai ir bendrauju.
Kai studijavau Vilniaus universitete socialinį darbą, tai man tada buvo paūmėjimas užėjęs studijų metu. Buvo sukurta tokia bendrakursių grupė elektroniniame pašte, tai aš netyčia vietoj to, kad pasakyčiau dėstytojams apie savo ligą, parašiau į tą grupę, visą savo simptomatiką aprašiau.
Sulaukiau kaip tik padrąsinimo iš bendrakursių.
Tai buvo toks paviešinimas savo ligos, bet sulaukiau kaip tik padrąsinimo iš bendrakursių. Niekas įžeidžiančiai nieko nesakė.
– Kokie mitai apie šią ligą jus labiausiai erzina?
– Kad sergantys šizofrenija yra pavojingi. Iš tikro yra visai priešingai, nes jie jaučia pavojų iš aplinkinių, kad skaito jų mintis, kad nori jiems pakenkti. Nuolatinėje baimėje gyvena sergantys šizofrenija. Įsivaizduojat, sėdit kažkokioj aplinkoj ir tau atrodo, kad aplink tave yra demonai, o kiti nemato. Tai labai baisu.
Vienintelis išsigelbėjimas yra kunigai ir psichologai. Nes jeigu ne šie žmonės, tai jokio palaikymo nėra daugiau.
Tai truputį kartais skaudina, nes yra visokių žmonių. Ir tarp tų, kurie neserga jokiomis psichinėmis ligomis, yra tokių žmonių, kurie žaloja kitus ir yra pavojingi. Ir tarp tų, kurie serga šizofrenija, taip pat yra pavojingų, bet ne visi jie tokie.
– Ko reikėtų, kad visuomenė pakeistų savo požiūrį į psichosocialinę negalią?
– Padėtų, kad neklijuotų etikečių žmonėms. Kas serga vėžiu, tai nėra gi vėžys. Taip ir su šita negalia, kas serga šizofrenija, nėra šizofrenikas. Tai žmogus, kuris tiesiog turi sutrikimą, nuo kurio niekas nėra apsaugotas. Ypatingai šiais laikais, kai buvo COVID-19 pandemija, po to karas Ukrainoje. Traumuojančių įvykių gali atsirasti kiekvieno žmogaus gyvenime, bet kas gali išprovokuoti tą ligą.
– Ar yra kažkas tokio, ką visada norėdavote pasakyti žmonėms, bet nedrįsdavote ar neleisdavote sau to padaryti?
– Visi yra žmonės ir tas, kas serga šizofrenija ar kita liga, taip pat ir tie, kas turi intelektinę negalią – pats žmogus nepasirenka savo ligos. Nei vienas nepasirinktų nei vienos ligos. Kai žmogus yra nekaltas dėl savo ligos, tai kam iš jo tyčiotis.
Kai žmogus yra nekaltas dėl savo ligos, tai kam iš jo tyčiotis.
– Gal yra kažkas, ką žmonės, kurie turi psichikos sutrikimus, galėtų padaryti, kad palengvintų savo integraciją į visuomenę?
– Reikėtų dalyvauti savipagalbos grupėse, dar psichoterapinėse grupėse, bet yra viena tokia bėda, kad psichosocialinės reabilitacijos grupės yra mokamos – nesuteikiama pilnavertiška pagalba žmonėms su psichikos negalia.
Jeigu nori sveikti, turi mokėti pinigus. Ne pas visus žmones yra tie pinigai, pavyzdžiui, aš negaliu naudotis psichoterapijos grupe. Tenka pasitenkinti tuo, kad gali kreiptis į ligoninę ir ten užsiėmimus lankyti, ir pas psichologą nueiti keletą kartų per metus nemokamai.
– Ar jūs esate laimingas šiandien?
Na taip, laimingas. Nes turiu ir draugę, kuriai neseniai pasiūliau draugauti, kaip ir sutiko.
Tik sunku bendrauti su priešingos lyties atstove. Tiesiog neįprasta yra.
„Išsikraustykime iš stereotipų!“ – VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama skatinti suvokimą, kad asmuo su intelekto ar psichosocialine negalia yra pilnavertis visuomenės narys ir kaimynas. Taip pat keisti išankstines neigiamas visuomenės nuostatas, skatinant didesnę žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia integraciją į visuomenę.
Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Europos Sąjungos investicijų lėšomis šiuo metu Lietuvoje yra įrengiami grupinio gyvenimo bei apsaugoto būsto namai žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia. Šiuos projektus administruoja CPVA.
