Mūsų šalyje erkės žmogui perduoda dvi pavojingas liga – erkinį encefalitą ir Laimo ligą. Abiejų ligų simptomai – nespecifiniai ir sunkiai atpažįstami. Laimo liga, jeigu diagnozuojama laiku, sėkmingai gydoma antibiotikais. Tuo tarpu specifinio erkinio encefalito gydymo nėra, o pasekmės – liūdnos. Tačiau nuo erkinio encefalito galima pasiskiepyti, nuo Laimo ligos skiepų nėra. Beje, ta pati erkė gali būti ir abiejų ligų nešiotoja.
Pirmiausia pradėjo jausti silpnumą
„Liga pasireiškė žiemos viduryje – po Trijų karalių, todėl minčių buvo visokių, tačiau tik ne apie erkes, juolab kad tuo metu laukiausi ketvirto vaiko, iki gimdymo buvo likę vos pora mėnesių. Viskas prasidėjo nuo to, kad paskutiniu metu man būdavo labai silpna. Nuovargis būdavo toks didelis, kad kartais pasijausdavau kaip neturinti kaulų, o visas kūnas kaip drebučiai laikosi tik ant raiščių ir sausgyslių.
Kadangi mano kraujo rodikliai visa būdavo į mažakraujystės pusę, o tarp trečio ir ketvirto nėštumo buvo santykinai nedidelis tarpas, kaltę verčiau aplinkybėms – esą organizmas tiesiog nusilpęs. Be to, visą tą laiką dirbau, tad pavargti tikrai turėjau priežasčių“, – pasakojo moteris.
Iš pradžių įtarimų jai nesukėlė ir atsiradusi raudona dėmė ant čiurnos, kuri, jos teigimu, iššoko pasikasius tą vietą. Pirmiausiai Skaidrė pagalvojo apie tai, kad išsausėjo oda, todėl pradėjo tepliotis kremais. Kai šie nepadėjo, perėjo prie priešgrybelinių tepalų, o ir šiems nepadėjus – prie tepalo su antibiotikais.
„Po visų šių nesėkmingų savigydos bandymų kreipiausi į savo ginekologę kaip į šiuo metu pagrindinę mano gydytoją. Ši apžiūrėjo koją ir nusiuntė pas chirurgą. Tas viena akimi dėbtelėjo ir numojo ranka – čia bus rožė (odą pažeidžianti infekcinė liga – red.). Tačiau ginekologė vis dėlto nepatikėjo šia diagnoze ir nusiuntė mane pasitikrinti į Infekcinės ligoninės priėmimo skyrių. Tuo metu ligoninė dar buvo senosiose baisiose patalpose. Dairydamasi aplink galvojau – sutinku sirgti bet kokia liga, tik ne ta, kuri gydoma šioje ligoninėje.
Priėmė mane rezidentė. Pamatavo temperatūrą, kuri siekė apie 37 laipsnius – nėščiai moteriai tai visai normalu. Apžiūrėjo koją ir pasiūlė tą vietą patepti briliantine žaluma. Tuomet jau aš suabejojau – ar šiais laikais dar naudojama briliantinė žaluma? Pašnairavusi į mane, gydytoja išrašė kito, šiuolaikiškesnio tepalo. Tačiau ir jis nesuveikė. Ta dėmė kaip gyvas priekaištas man vis badė akis, o nuo ko ji – niekas negalėjo pasakyti. Apsilankiau net pas neurologę, kuri buvo jauna, matyt, ką tik baigusi, ir entuziastingai ėmėsi ieškoti įvairių ligų. Grįžusi namo pasiskaičiau apie jas internete ir apsiraminau, kad tikrai taip nesijaučiu, nes tos diagnozės nieko gera nežadėjo“, – toliau dėstė pašnekovė.
Ieškodama savo negalavimų priežasties, Skaidrė iš viso apsilankė pas šešis specialistus, tačiau vis dar buvo nežinioje. Penki iš tų specialistų paklausė, ar nebuvo įsegusi erkė, tačiau moteris visiems užtikrintai tvirtino, kad ne.
Nerimą kelianti diagnozė prieš pat gimdymą
Buvo likęs paskutinis specialistas – dermatologas. Tačiau jo konsultacijos poliklinikoje tektų ilgai laukti – nežinia, ar būtų spėjusi pas jį patekti iki gimdymo. Todėl pasirinko apsilankyti pas gydytoją privačiai.
„Gydytojas taip pat paklausė apie erkę. Aš vėlgi atsakiau neigiamai, tačiau jo neįtikinau. Žiūrėdamas į tą mano koją jis ir sako: „Man vis tiek į panašu boreliozę. Ar tyrimus kas nors darė?“ Ir iš tiesų, tyrimo dėl boreliozės man niekas nedarė. Paklojau už jį privačioje įstaigoje nemažą sumą, tačiau gavus rezultatą mano sveikatos sutrikimų priežastis tapo aiški – gydytojo spėjimas pasitvirtino.
Mano ginekologė, aišku, išsigando, pradėjo svarstyti apie tai, kad nėra žinių, ar liga persiduoda per plancentą vaisiui. Jos praktikoje buvo pirmas toks atvejis. Tačiau dermatologas mane nuramino: ne aš pirma tokia ir ne paskutinė. Paskyrė man antibiotikų kursą ir patikino, kad sėkmingai pagimdysiu. Pradėjus vartoti vaistus, jau antrą dieną dėmė ėmė nykti. Po truputį susitvarkė ir sveikata. Kaip ir buvo žadėta, sėkmingai pagimdžiau, kūdikis buvo sveikas, man pačiai taip pat viskas buvo gerai“, – pasakojo pašnekovė.
Po gimdymo liga atsinaujino
Kai moteris jau buvo pamiršusi savo vargus dėl sveikatos, pavasariop, po gimdymo praėjus trims mėnesiams, jai pradėjo svaigti galva – taip stipriai, kad kartais netgi sumėtydavo.
„Kraujas tuo metu buvo visai geras, vyras leisdavo pamiegoti, todėl pradėjau sukti galvą, kas vėl nutiko. Taip pat jutau, kad tempia vieną žado pusę, tarsi ji būtų lengvai paralyžiuota. Kaip tik neseniai su vyresne dukra teko lankytis ligoninėje ir kalbėtis su vaikų infektologe, kuri šį simptomą paminėjo kaip dažnai pasireiškiantį Laimo liga sergantiems vaikams. Todėl labai sunerimau ir kreipiausi į šeimos gydytoją.
Ši mane nusiuntė pas infektologę. Mano nuogąstavimai, kad atsinaujino boreliozė, jai pasirodė neturintys pagrindo, tačiau tyrimą man skyrė, o kai atėjo atsakymas, negalėjo juo patikėti, tikino, kad taip nebūna. Atsakymas buvo teigiamas – vėl rodė boreliozę. Tai buvo pirmas atvejis jos ilgametėje praktikoje, todėl ji konsultavosi su kolegomis. Bendru sutarimu buvo iškelta hipotezė, kad galbūt nėštumo metu imuninė sistema buvo labiau nusilpusi ir paprasto antibiotikų kurso neužteko. Matyt, po gimdymo, organizme vykstant pokyčiams, vėl prisidaugino borelijų“, – prisiminė Skaidrė.
Diagnozei patikslinti jai buvo atliktas tyrimas, kuris apskaičiuoja organizme esančius antikūnus prieš infekciją. Jis patvirtino, kad yra likę susidariusių antikūnų po seno susidūrimo su liga, tačiau ir dabar vyksta uždegiminis procesas. Todėl šįkart buvo skirti stipresni antibiotikai ir ilgesnis jų kursas. Po gydymo visi neurologiniai reiškiniai dingo. Šiandien Skaidrė jaučiasi visiškai sveika, tačiau psichologinis budrumas liko – moteris kasmet profilaktiškai tiriasi dėl boreliozės.
„Požymius, kuriuos jutau, labai lengva supainioti su persidirbimu, pervargimu, stresu ar nejudriu gyvenimo būdu. Todėl noriu paskatinti žmones būti atidiems ir įsiklausyti į savo kūną, o kilus abejonėms kreiptis į gydytoją ir pasidaryti tyrimus. Skiepų nuo šios ligos nėra, imunitetas taip pat nesusidaro – net ir persirgus galima užsikrėsti iš naujo.
Taip pat noriu suteikti vilties, kad ši liga visiškai išgydoma, nelieka jokių pašalinių poveikių, jeigu pradedama gydyti laiku. Svarbiausia jos neužleisti. Nors pas mus pastaruoju metu yra mada atsisakyti antibiotikų, šiuo atveju antibiotikai kaip tik būtini. Tikrai nerekomenduoju gydytis žolėmis ar kitomis liaudiškomis priemonėmis. Tai neprotinga, kai egzistuoja efektyvi pagalba“, – svarstė pašnekovė.
