Trumpai tariant, vanduo yra universalus, unikalus ir gyvybiškai svarbus. Dėl visų šių savybių, manau, vanduo gali turėti milžinišką galią ir asmenybės pokyčių kontekste. Šios teorijos vedamas, pasidalinsiu asmenine patirtimi, kaip vanduo pakeitė 28 metus mane žalojusius įpročius.
Dabar esu naras. Man 42-eji
Norėjau neberūkyti ir atsisakyti (ar bent mažiau vartoti) alkoholinių gėrimų iškart po to, kai išgirdau mane sukrėtusią žinią apie artimam žmogui diagnozuotą sunkią ligą. Siekiau įveikti savo priklausomybes griebdamasis įvairiausių būdų – nuo kramtomos gumos, pleistrų ir knygų iki dabar ypač populiaraus bėgiojimo parko takeliais.
Rodos, ištempdavau dieną, ir kitą be cigaretės, tačiau atėjęs savaitgalis vėl nuginkluodavo mano valią ganėtinai ilgam. Kentėjo ir santykiai su žmona. Jaučiausi beviltiškas kovoje su rūkymu, kuris tarsi magnetas traukė mane kaip prie velnio lašų. Tai buvo pasaka be galo.
Turiu milžinišką aistrą važinėti dviračiu. Kaskart, su šeima viešint pas giminaičius Utenos rajone, nepraleidžiu progos apsukti ratą aplink Alaušo ežerą. Įveikus savo trasą tradiciškai sustoju atsikvėpti miestelio paplūdimyje priešais užburiantį savo grožiu Alaušą, be perstojo pliauškinantį į krantinę savo permatomais liežuviais.
Gyvenu be tabako ir nepiktnaudžiaudamas alkoholiu jau kone dvejus metus.
Traukdamas dūmą dažnai matydavau, kaip į šį, ko gero skaidriausią ežerą Lietuvoje, įbrenda specialius kostiumus vilkintys ir įspūdingą įrangą dėvintys šalia esančio nardymo centro narai. Stebėdamas juos, visada bandžiau tik įsivaizduoti, kas tai per jausmas ir koks tas galėtų būti vaizdas po vandeniu. Bandžiau įsivaizduoti, kad po vandeniu neriu ir aš.
Pirmoji pažintis su povandeniniu pasauliu man buvo nardymo terapijos kurso metu. Neslėpsiu, jaučiau baimę, nors ir laikiau save ypač stipriu ir ištvermingu žmogumi.
Terapijos metu akis į akį susitikęs su vandens fenomenu man neįprastame kontekste, likau ypač stipriai sujaudintas. Patekus po vandeniu, pasaulis nutilo, aplink mane akimirksniu viskas pakito. Suvokiau, kad sutikau save „be kaukės“. Patyriau kažką, kas leido man pasijusti tarsi užpildytu iki pat sielos gelmių.
Išgyvenau baimę, sutrikimą, susikoncentravimą, ramybę ir džiaugsmą vienu metu. Tai buvo protu nesuvokiama. Tiesiog užplūdo labai stiprūs jausmai. Dingo nerimas, tuštumos jausmas. Jų vietą užėmė pilnatvė. Nebenorėjau įrodinėti savęs pasauliui. Tapau laimingas toks, koks esu.
Tęsiau nardymo terapiją, kuri vėliau mane įkvėpė mokytis profesionalių nardymo įgūdžių. Dabar esu naras. Man 42-eji.
Eilinis gimtadienis. Vienas bičiulių tradiciškai kviečia parūkyti. Pirmą kartą suvokiu, kad nenoriu. Nesinori rūkyti?! Į stiklą lenkiančius draugus šnairavau su gailesčiu. Tada kiek suglumęs supratau, kad pasikeičiau.
Taip ir gyvenu dabar, be tabako ir nepiktnaudžiaudamas alkoholiu jau kone dvejus metus. Ir tuo nepaprastai džiaugiuosi, nes esu atradęs šį tą ypatingesnio – gebėjimą gyventi blaivioje pilnatvėje. Esu visiškai tikras, vanduo turi milžinišką galią, o nardymo terapija – neabejotinas asmenybės pokyčio garantas.
