Tyrimas dėl apsigimimų prieinamas visoms
Pasak Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Nėštumo patologijos sektoriaus vadovės, gydytojos akušerės ginekologės doc. dr. Reginos Mačiulevičienės, daugumoje šalių visoms nėščiosioms pirmajame nėštumo trečdalyje (iki 12 savaičių) siūloma atlikti tyrimą, kurio metu galima nustatyti daugybę vaisiaus ligų. Lietuvoje jis taip pat prieinamas. Tačiau kas toliau, jeigu šeima sužino labai sunkią žinią, t. y. kad vaisius turi rimtą patologiją?
„Pasaulyje yra vadinamieji perinataliniai hospisai, kuriuose dirba akušeriai ginekologai, neonatologai, psichologai, socialiniai darbuotojai, dvasininkai. Ši komanda teikia šeimai pagalbą nuo pat pirmos akimirkos, visą nėštumo laikotarpį ir gimus kūdikiui. Tokių hospisų yra Amerikoje, Italijoje, Ispanijoje. Moteriai patekus į tokios komandos rankas, daroma viskas siekiant padėti vaisiui dar įsčiose. Jeigu tai neįmanoma, paaiškinama, kokie gydymo metodai bus taikomi, kai kūdikis gims.
Yra situacijų, kai nėra jokios pagalbos, tuomet šeimai siūloma psichoterapeuto arba dvasininko pagalba. Yra toks gražus išsireiškimas, skirtas motinai, kuri nešioja savyje labai sunkiai sergantį vaiką: „Tu palydėk (amžinybėn) savo vaiką, o aš palydėsiu tave.“ Tai reiškia, kad gydytojas prisiima šioje sudėtingoje situacijoje atsakomybę rūpinsis moters nėštumu, gimdymu ir pogimdyminiu laikotarpiu, kad ji visgi pasirinktų gimdyti“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, didelės apimties moksliniai tyrimai rodo, kad moterys, kurios dėl vaisiaus ligos priima sprendimą nėštumą nutraukti, gedėjimo procesą išgyvena daug ilgiau, sunkiau, ją kamuoja sąžinės priekaištai.
Vaisiui perpilamas kraujas, operuojami organai
„Klausant pranešimų man, kaip daug metų dirbančiai perinatologijos srityje, didelių naujienų nebuvo. Lietuvoje taip pat atliekama labai daug procedūrų dar gimdoje esančiam vaisiui. Fetoskopu – į laparoskopą panašiu optiniu prietaisu – vaisiui gimdoje galima atlikti įvairias operacijas.
Pavyzdžiui, nustatoma diafragmos išvarža, cistiniai ar kitokie dariniai, taip pat vadinamasis įskilas stuburas su įgimtu plyšiu (Spina Bifida). Stuburo defektą galime užsiūti dar gimdoje. Tuomet išvengiama stuburo smegenų pažeidimo, ir yra žymiai didesnė tikimybė, kad vaikas vaikščios, o ir visos kitos jo funkcijos (šlapinimosi, tuštinimosi) bus geresnės“, – aiškino R.Mačiulevičienė.
Dar vienas atvejis, kai galima padėti vaisiui gimdoje, – dvynių transfuzijos sindromas, kai pradeda maišytis vaisių kraujotaka, ir vienas vaisius iš tos pačios placentos gauna per daug kraujo, kitas – per mažai, todėl abiem vaisiams kyla pavojus žūti.
Galima perpilti kraują, jeigu išsivysto mažakraujystė ar kyla kitos komplikacijos.
Operacijos metu atidalinus vaisių kraujotaką, jie toliau vystosi normaliai. Taip pat galima koreguoti vaisiaus vandenų kiekį, gydyti būsimo kūdikio inkstų ligas, perpilti kraują, jeigu išsivysto mažakraujystė ar kyla kitos komplikacijos dėl motinos ir vaisiaus rezuso tipo nesutapimo ir pan.
„Visa tai skamba kaip iš fantastikos srities, tačiau visa tai prieinama Lietuvos moterims. Jeigu kurių nors operacijų negalime atlikti Lietuvoje, jos siunčiamos į Švediją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, o valstybė gydymą apmoka“, – teigė akušerė ginekologė.
Kodėl verta pagimdyti kūdikį, kad jį palaidotum
R.Mačiulevičienė, paklausta, kaip keičiasi gydytojų ir tėvų požiūris į rimtus vaisiaus apsigimimus, patikino, kad per 30 jos darbo metų žmonių mąstysena labai pasikeitė.
„Užaugusi naujoji karta turi visai kitas vertybes. Taip pat labai daug pasako faktas, kad labai didelė dalis akušerių ginekologų Lietuvoje atsisako daryti nėštumo nutraukimo procedūrą.
Ir šeimų, kurios pasirenka tęsti nėštumą netgi esant didelei vaisiaus patologijai, yra daug. Žinoma, dalis šeimų priima sprendimą nėštumą nutraukti. Mes, medikai, gerbiame kiekvieno žmogaus sprendimą ir neturime teisės vertinti ar smerkti. Mūsų pareiga, atlikus visus įmanomus vaisiaus tyrimus, – labai aiškiai pateikti informaciją ir palaikyti sprendimą tęsti nėštumą.
Beje, dar nė viena moteris man vėliau nėra pasakiusi, kad gailisi, jog išnešiojo ir pagimdė, nors žinojo, jog yra labai mažai šansų, kad naujagimis išgyvens. Kaip jos sako, mano vaikas turi vardą, aš jį gimusį pakrikštijau, palaidojau. Tai visiškai kitoks gedėjimo procesas negu nutraukus nėštumą.
Pasak psichologų, esant natūraliam gedėjimui, maždaug po metų netekties skausmas ima žymiai mažėti, todėl moteris gali visavertiškai džiaugtis kitu savo nėštumu“, – teigė gydytoja.
Gydytojas turi mylėti žmones, nes be meilės negalės jiems padėti, – įsitikinusi medikė.
Pašnekovės teigimu, tokias moteris Lietuvoje konsultuoja psichologas, socialinis darbuotojas ir tos srities, kuria serga vaisius, specialistas, tačiau ta pagalba fragmentinė – moteris keliauja iš vieno specialisto pas kitą, o jai svarbu, kad ji jaustųsi globojama visą nėštumą, jaustų, kad ja rūpinamasi ir kad dėl jos daroma viskas, kas yra įmanoma.
„To labiausiai trūksta Lietuvoje, nes visą laiką yra skubos elementas, visą laiką už durų eilės, o čia reikia visai atskiro laiko ir visiškai kitokios priežiūros. Viena, kai tu pažiūri ultragarsu, susakai viską šeimai, ir jie laimingi išeina. Kas kita, kai situacija sudėtinga. Čia viską reikia daryti iš širdies.
Todėl sakoma, kad jeigu niekuo negali padėti savo pacientams, tiesiog mylėk juos iš širdies, ir jie jaus tavo meilę. Gydytojas turi mylėti žmones, nes be meilės negalės jiems padėti“, – įsitikinusi medikė.
Medikai tėvus vis dar gąsdina
Kauno klinikų gydytojos neonatologės doc. dr. Eglės Markūnienės manymu, visuomenė vis dar labai spaudžia tėvus pasirinkti atsisakyti kūdikio, jeigu vaisiui nustatoma sunki negalia.
„Išgirdus iš gydytojų lūpų, kad apsigimimas „nesuderinamas su gyvybe“, tėvus ištinka šokas. Juk vaisius yra moters dalis, ji jaučia jį savo įsčiose. O dabar girdi, kad tai nesuderinama su gyvybe.
Dar blogiau, kai tėvai pradedami gąsdinti, kad jeigu pasirinks išnešioti kūdikį, sugadins gyvenimą sau ir kitiems. Tai be galo žeidžia. Juk vaikas – ir svajotas, ir norėtas, ypač dabar, kai gimdymas atidedamas vyresniam amžiui ir ne visoms moterims pavyksta lengvai pastoti.
Popiežius dažnai kalba apie dabartinę „išmetimo“ kultūrą. Todėl svarbu, koks yra prenatalinės diagnostikos tikslas, – padėti tėvams išgyventi diagnozę ar skubiai pašalinti nesveiką vaisių. Deja, nutraukus nėštumą nuo praradimo niekur nepabėgama. Net kai pametame kokią nors mielą smulkmenėlę, jaučiame praradimą. O čia dalis tavęs. Konferencijoje liudiję tėvai sakė – nėra nevertingos gyvybės. Nesvarbu, ar ji truko vieną minutę ar vieną mėnesį“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, šioje sukrečiančioje situacijoje labai svarbus vaiko „palydėjimo“ aspektas, galimybė su juo atsisveikinti ir pasiimti su savimi atmintį – kojinytę, drabužėlį, nuotrauką, bet ką. Iš tiesų tėvai išgyvena lygiai tokią pačią netektį, jeigu netektų vyresnio vaiko.
Vaisius yra moters dalis, ji jaučia jį. O dabar girdi, kad tai nesuderinama su gyvybe.
Už mokslo pažangą turime dėkoti sergantiesiems
Pasak jos, neonatologų bendruomenėje taip pat labai daug diskutuojama, nuo kada teikti pagalbą neišnešiotiems kūdikiams. Yra apibrėžta, kad išgyventi kūdikis gali nuo 22 savaičių, bet įvairūs centrai patys apsisprendžia, nuo kiek savaičių tokiems kūdikiams jie teikia pagalbą, pavyzdžiui, ne nuo 22, o nuo 24 savaičių. Tačiau tyrimai parodė, kad centrų, kurie teikia pagalbą nuo 22 savaičių, rezultatai išgyvenamumo ir komplikacijų aspektu yra geresni nei tų, kurie pasirenka teikti pagalbą vėliau.
„Akušeriai ginekologai pasakoja, kad ir jiems labai nelengva tėvams pasakyti žinią, kai echoskopo ekrane aiškiai mato vienokį ar kitokį apsigimimą. Blogiausia, ką galima tuo metu pasakyti: „Turiu jums liūdną žinią.“
Kas kita pradėti nuo toli – išklausiant, kaip smarkiai vaikelis laukiamas, kokį vardą jam suteiktų. O tada jau galima pradėti kalbėti apie tai, kad, pavyzdžiui, kažkas ne taip širdutėje ar dar kažkur. Bet jau kalbama apie Onutę ar Jonuką, o ne apie kažką nuasmenintą“, – pasakojo E.Markūnienė.
Gydytojai įsiminė istorija, kuria konferencijoje pasidalino dvynukų susilaukę tėvai. Dar nėštumo metu medikai pasakė, kad kilo problema, ir antras dvynys trukdys augti kitam, todėl jį reikia pašalinti. Tėvai nesutiko ir pradėjo ieškoti kitokios pagalbos.
Dvyniams buvo taikytas gydymas įsčiose, ir konferencijoje mes matėme juos abu, sėdinčius prieš mus. Jeigu mūsų tikslas bus tik eugenika – visus nesveikus vaikus eliminuoti, kaip mes tobulėsime? Už visus šiuolaikinius medicinos pasiekimus mes turime būti dėkingi sergantiesiems, nes stengiantis dėl jų padaryti viską, kas įmanoma, ir vyksta pažanga.
„Aš, kaip neonatologė, esu už prenatalinę diagnostiką. Ne tik todėl, kad padėtume dar negimusiam kūdikiui, bet mums labai naudinga iš anksto žinoti, kas yra vaikui, kad galėtume efektyviai jam padėti, kai gims. Dažnai tai būna sekundžių reikalas.
Mes gauname galimybę iš anksto apsvarstyti visus veiksmingiausius pagalbos būdus. Pavyzdžiui, jeigu kūdikis turi sunkią širdies ydą, jam gimti Kauno ar Santaros klinikose yra ne tas pats nei kitoje ligoninėje“, – svarstė pašnekovė.
