Skaudžios stigmos pasekmės: žmones su psichosocialine negalia priimame tik tada, jei toli nuo mūsų?

Grįžtame namo po įtemptos darbo dienos ir namiškiams pasakojame, koks „psichas“ yra viršininkas – suprask, agresyvus ir neprognozuojamas, kaip susikivirčijome su vienu „bepročiu“ bendradarbiu, o kaimynė visai „išprotėjo“. Tokius įprastus kasdienio gyvenimo žodžius, formuojančius aiškiai neigiamas nuostatas psichikos sutrikimų atžvilgiu, pateikia nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“.
Susikrimtusi moteris
Depresija / 123RF.com nuotr.

Pasak organizacijos direktorės Karilės Levickaitės, vartojame šiuos epitetus tarsi intuityviai, tačiau jie rodo, kad psichikos sutrikimus iki šiol suprantame gilios stigmos šešėlyje, siejame su keistumu, neracionalumu, pavojingumu, nenormalumu. O iš tiesų didelė dalis mūsų gyvenimo eigoje taip pat patiriame psichikos sveikatos sunkumų – manoma, kad bent vienas iš keturių žmonių per gyvenimą patiria sutrikimą, kurį galėtų diagnozuoti gydytojas psichiatras.

Tačiau patys šalia savęs tokių žmonių matyti nenorime. Psichosocialinė negalia, kuri ir prasideda nuo psichikos sutrikimo, vis dar apipinta daugybe mitų. Mes vis dar nesuvokiame, kad psichikos sutrikimas nėra susijęs vien su kūnu, jis labai stipriai veikiamas psichologinių bei socialinių veiksnių, kurie gali jį sustiprinti arba sumažinti. Norint tai pabrėžti ir atsirado psichosocialinės negalios terminas.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Karilė Levickaitė
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Karilė Levickaitė

Trys stigmos dėmenys

„Kalbant apie stigmos sąvoką, mokslas išskiria kelias jos rūšis. Viena iš jų – visuomeninė stigma, apie kurią ir tenka kalbėti požiūrio į psichosocialinę negalią kontekste. Baisiausia, kad ši stigma griauna pačią visuomenę. Ji turi tris dėmenis. Pirmasis – klaidinanti informacija, t. y., kai žmonės remiasi mitais, nes neturi pakankamai žinių.

Antras dėmuo – požiūris, t. y. išankstinis neigiamas nusistatymas į psichosocialinę negalią turintį žmogų. Jis apima labai daug mums įprastų nuostatų – pavyzdžiui, tai žmonės, kurie patys nesusitvarko, yra netikę, asocialūs, keistai elgiasi, kvaili, atsilikę, neturi sąmoningumo ir pan. Šios nuostatos kenkia mums patiems, nes tuomet mes linkę nepastebėti, nepripažinti ir savo ar savo artimųjų psichikos sveikatos sunkumų.

Trečias dėmuo – elgesys. Šis dėmuo keičiasi lėčiausiai. Pavyzdžiui – aš teoriškai priimu psichikos sutrikimų turinčius žmones, bet nenoriu, kad mano vaikas mokytųsi klasėje, kurioje būtų toks vaikas. Arba – aš nenoriu, kad mano kaimynystėje būtų įkurdinami žmonės, turintys psichosocialinę negalią. Taigi, viena vertus sakome, kad mes šiuos žmones priimame, kita vertus, stengiamės išlaikyti nuo jų labai didelį socialinį atstumą. Norime, kad jie būtų kažkur toli, bet ne šalia mūsų.

2022 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atliktas reprezentatyvus visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad tik mažiau nei pusė (43 proc.) Lietuvos gyventojų sutinka su teiginiu, jog vaikai su negalia ir specialiaisiais ugdymosi poreikiais turėtų mokytis drauge su visais, bendrose klasėse. Vis dar didelė ir vadinamoji pilkoji zona – ketvirtadalis (25 proc.) respondentų neturi aiškios nuomonės šiuo klausimu. Beveik trečdalis (31 proc.) apklaustųjų nesutiktų, kad jų pačių vaikas bendrąjį išsilavinimą įgytų mišriose klasėse kartu su vaikais su negalia ir specialiaisiais ugdymo poreikiais“, – teigė pašnekovė.

Pasak jos, viena efektyviausių stigmos mažinimo priemonių – viešas psichikos sveikatos sutrikimų patirties ar psichosocialinę negalią turinčių žmonių kalbėjimas, t. y. viešas prisipažinimas – „aš turiu štai tokį psichikos sutrikimą ir su juo gyvenu“. Lietuvoje jau turime keletą puikių pavyzdžių, kai apie savo psichikos sutrikimus garsiai kalba žymūs žmonės. Tačiau tyrimai rodo, kad kai kurių psichikos sutrikimų, pavyzdžiui, depresijos, nerimo sutrikimo, atžvilgiu, mūsų nuostatos švelnėja ir socialinis atstumas mažėja, bet tokie sutrikimai kaip šizofrenija, bipolinis sutrikimas kai kada net dar labiau stigmatizuojami.

Kaip veikia socialinės reklamos?

Tiesa, galima pasidžiaugti, kad visuomenės raštingumas psichikos sveikatos aspektu didėja – atvejai, kai žmonės viešai prabyla apie gyvenimą su psichikos sutrikimu, vis dėlto savo gerą darbą padarė normalizuojant įvairių psichikos sveikatos patirčių turėjimą. Šiemet startuos ir nauja Ambasadorių programa, kurios tikslas – įgalinti žmones tam tikrose erdvėse atvirai apie save pasisakyti. Taigi, prielaidų stigmai mažėti vis daugėja.

„Teigiamas dalykas, kad Lietuvoje po truputį keičiasi paslaugų struktūra, nes, kol paslaugos psichosocialinę negalią turintiems žmonėms nebus teikiamos bendruomenėje, t. y. šalia mūsų, visuomenės požiūris nepasikeis, kad ir kiek socialinių reklamų bus rodoma per televiziją. Mes ir toliau nematysime tų žmonių, vadinasi, neturėsime galimybės juos pažinti.

Deja, šių paslaugų perkėlimas į bendruomenes vis dar sulaukia pasipriešinimo. Ir tai paradoksas. Juk mūsų kaimynystėje gyvena įvairių žmonių ir ne visada jie elgiasi gražiai, nors neturi psichosocialinės negalios. Taigi, tariamas „sveikumas“ negarantuoja, kad žmogus bus geras kaimynas. Tačiau iš žmogaus su psichosocialine negalia automatiškai laukiama, kad jis bus blogas kaimynas“, – svarstė K.Levickaitė.

Kaip susiformuoja savistigma

Pasak pašnekovės, neigiamas aplinkinių požiūris turi pražūtingą poveikį žmonėms su negalia. Net atsidūrę bendruomenėje, jie mato ir girdi, kad visuomenė į juos reaguoja kaip į nepilnaverčius, todėl ir patys pradeda taip jaustis, t. y. patys ima save stigmatizuoti kaip negalinčius, netikusius, nevertingus. Ši situacija nugalina juos ko nors siekti, gali apsunkinti atrasti motyvaciją judėti savarankiško gyvenimo link.

„Teko sutikti žmonių, kurie yra be galo veržlūs ir padarė labai daug, kad pereitų iš globos įstaigos į socialinį būstą. Kiti mažiau įgalinti, bet reikia suprasti, kad žmogaus įgalinimas labai stipriai susijęs su patirtimi. Jeigu 30 metų jis buvo nugalinamas ir jam dabar, pavyzdžiui, 60 metų, jis neturi pakankamai vidinių resursų keistis, pradėti gyventi savarankiškai.

Labai gaila, kad įsišaknijo nuostata, kad šie žmonės nieko nesupranta, nieko nenori, nieko nejaučia. Kiekvienas žmogus nori rinktis, su kuo gyventi, su kuo bendrauti, kada išeiti į lauką, ką valgyti, kada eiti miegoti ir pan. Akivaizdu, kad šie dalykai negali būti įgyvendinti globos namuose, o tik bendruomeniniame kontekste. Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas žmogus, koks bebūtų jo intelektas ar psichikos sveikata, turi savo poreikių, emocijų, jausmų, troškimų.

Ir tie norai neturėtų būti lyginami ar sveriami. Vienas žmogus gal nori pasistatyti namą, o kitas lygiai taip pat karštai nori turėti savo spintą. Vienas nori padaryti karjerą, kitas – dirbti ir uždirbti savo reikmėms ten, kur jaučiasi komfortiškai. Kiekvienam žmogui jo norai yra patys svarbiausi“, – apibendrino K.Levickaitė.

Kiekvienas žmogus, koks bebūtų jo intelektas ar psichikos sveikata, turi savo poreikių, emocijų, jausmų, troškimų.

Visuomenės nuostatos: ką rodo tyrimai

Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Jurga Mataitytė-Diržienė, tyrinėjanti psichosocialinės negalios įvaizdį žiniasklaidoje ir visuomenėje, pabrėžė, kad stigma, susijusi su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis, yra ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių problema. Nors Vakarų šalyse daug metų vykdomos įvairios psichikos sveikatos švietimo iniciatyvos, stengiamasi informuoti visuomenę apie psichikos sutrikimus, ilgalaikiai tyrimai rodo, kad visuomenės nuostatos beveik nesikeičia. Visuomenė vis dėlto linkusi laikytis didelės socialinės distancijos nuo psichosocialinę negalią turinčių žmonių, nenoriai juos įdarbina ir priima gyventi šalia.

„Lietuvoje kasmet vykdomos apklausos šia tema ir pastaruosius ketverius metus į klausimą, su kuo nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje, apie 45 proc. respondentų pirmiausia pamini asmenis su psichikos sutrikimais. Tik po jų seka asmenys, išėję iš įkalinimo įstaigų, romų tautybės asmenys ir homoseksualūs asmenys.

Valstybė stengiasi, kad situacija keistųsi, vykdomas deinstitucionalizacijos projektas, kai žmonės su psichosocialine negalia iš didelių įstaigų perkeliami į bendruomenes, grupinio gyvenimo namus ar savarankiško gyvenimo namus. Bendruomenės iš pradžių labai priešinasi, tačiau greitai nurimsta, nes pamato, kad grėsmė buvo įsivaizduojama. Tyrimai rodo, kad žmonės, pamatę, kad jų kaimynai su psichosocialine negalia yra visai neagresyvūs, kaip manė, prisideda prie gražios aplinkos palaikymo, netgi su jais susidraugauja.

Tačiau kai kalbinami žmonės, šalia kurių planuojama atkelti tokius kaimynus, susiduriama su labai dideliu priešiškumu. Nors dažnas respondentas nepažinojo psichikos sutrikimų turinčių žmonių, turėjo prieš juos nusistatymą, kurį susidarė iš žiniasklaidos. Deja, žiniasklaidoje šie žmonės dažniausiai minimi tik nusikaltimų kontekste, o tai kuria nuostatą, kad psichikos sutrikimai ir nusikaltimai susiję, nors užsienio šalių tyrimų duomenys rodo, kad, pavyzdžiui, daug didesnė rizika gatvėje būti užpultam sveiko žmogaus nei turinčio psichosocialinę negalią. Šie žmonės patys dažniau tampa smurto aukomis“, – aiškino pašnekovė.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Jurga Mataitytė-Diržienė
Lukas Balandis / BNS nuotr./Jurga Mataitytė-Diržienė

Pradėti reikia nuo vaikų

J.Mataitytė-Diržienė taip pat pabrėžė, kad patys žmonės, turintys psichosocialinę negalią, save stigmatizuoja, jie nenori atsiskleisti, dažnai slepia savo ligą. Vienos apklausos metu moteris atviravo, kad serga jau 30 metų, bet nė vienas laiptinės kaimynas nežino apie jos ligą. Ir ji nenori, kad sužinotų, nes turi vaiką ir stengiasi jį apsaugoti nuo aplinkinių vertinimo.

„Tai tarsi uždaras ratas – visuomenėje nuostatos gali keistis, kai ji susiduria su šiais žmonėmis, bet šie žmonės linkę slėptis nuo visuomenės. Man teko dalyvauti projekte, kurio metu rengėme žmonių su psichosocialine negalia meno kūrinių parodas. Deja, 90 proc. projekto dalyvių po parodos atidarymo pablogėdavo sveikata, nes viešumas jiems kėlė didžiulį stresą.

Norint įveikti šią atskirtį, Jungtinėje Karalystėje (JK) septynerius metus buvo vykdomas projektas, kurio metu žymūs žmonės iš įvairių sričių žiniasklaidoje atvirai kalbėjo, kad serga psichikos liga. Tai labai padėjo visuomenei į psichikos sutrikimus pažvelgti kaip į paprastą ligą. Pas mus tai tik pavieniai atvejai, o deinstitucializacija prasidėjo vos prieš keletą metų, todėl dar nespėjome priprasti matyti šiuos žmones“, – teigė mokslininkė.

Pašnekovei teko savanoriauti JK ir matyti, kaip žmonės su psichosocialine negalia integruojami į darbo rinką. Jie dirbdavo nepilną darbo dieną ir tokius darbus, kuriuos sugebėdavo atlikti. Kai kuriuos iš jų reikėdavo palydėti į darbą, kiti nuvykdavo patys. Tačiau net gatvėje jie nesusidurdavo su neigiamomis praeivių reakcijomis, ką tikrai dar galima pamatyti Lietuvoje.

Kai už tave viską padaro, sudėlioja tavo darbotvarkę, natūralu, kad nemokėsi to padaryti pats.

„Pas mus šie žmonės daug metų gyveno globos namuose, todėl natūraliai neturi elementarių socialinių įgūdžių – kad reikia pačiam atsikelti, susiruošti į darbą, ateiti laiku, nevėluoti. Kai už tave viską padaro, sudėlioja tavo darbotvarkę, natūralu, kad nemokėsi to padaryti pats. Todėl mano manymu, reikėtų neignoruoti psichosocialinės negalios jau nuo labai ankstyvo amžiaus, kad daugiau tokių vaikų atsirastų darželiuose, mokyklose. Tik jie turėtų būti ne tiesiog įmetami ir paliekami skęsti arba plaukti, bet apie tai turi būti kalbamasi tiek su vaikais, tiek su tėvais, pedagogai turi būti paruošti“, – svarstė mokslininkė.

Kaip pavyks tai užtikrinti, parodys nuo kitų metų įsigaliosianti tvarka, pagal kurią švietimo įstaigos jau negalės atsisakyti priimti vaikų su psichosocialine negalia. Jeigu šiam etapui bus tinkamai pasiruošta, pasak visų šioje srityje dirbančių ekspertų, tai bus svarbus žingsnis paslaugų žmonėms su psichosocialine negalia priartinimui prie bendruomenių ir ir stigmos mažinimui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis