Kauno Santakoje gegužės 22 d. vyksiančiame renginyje kauniečiai bei miesto svečiai galės išmokti svarbiausių pirmosios pagalbos veiksmų, o organizatoriai žada siekti rekordo – daugiausiai gaivinti apmokytų žmonių Lietuvoje per vieną dieną.
Renginį palaikančio „Lietuvos draudimo“ atstovės Aurelijos Kazlauskienės teigimu, agresijos prieš Ukrainą kontekste dar kartą įsitikiname įgūdžio teikti pirmąją pagalbą svarba. Pasak jos, svarbu, kad kiekvienas Lietuvos žmogus mokėtų teikti pirmąją pagalbą, todėl per pastaruosius penkerius metus bendrovė mokymus padovanojo tūkstančiams žmonių, o šiandien palaiko iniciatyvą „Kaunas gaivina“.
Renginio idėja ir praktiniais patarimais, ką turėtume žinoti atsitikus nelaimei, dalinasi Kauno klinikų skubiosios pagalbos skyriuje dirbanti gydytoja rezidentė Gabrielė Mickutė.
– Kodėl skubiosios medicinos gydytojai ėmėsi šios iniciatyvos?
– Norime, kad žmonės mokėtų atpažinti ūmias būkles ir suprastų, kada reikia kreiptis pagalbos, o taip pat mokėtų pradinę pagalbą suteikti artimajam ar gatvėje sukniubusiam žmogui. Dirbdama pastebiu tokių žinių stygių – būna labai skaudu, kai pacientas su insulto požymiais, nusilpusia ranka ar koja, kreipiasi pagalbos tik praėjus trims paroms nuo jų atsiradimo.
Žiniasklaidoje gausų antraščių, skelbiančių, kad sukniubusio žmogaus niekas nesiryžo gaivinti. Taip yra todėl, kad tik nedaugelis turime galimybę pasitreniruoti su manekenu. Nors kiekvienas mėginantis įgyti teisę vairuoti turi baigti pirmosios pagalbos kursus, dažniausiai apsieinama tik paskaitomis, o krūtinės paspaudimų nesimokoma. Tai bandysime ištaisyti gegužės 22 d. Kaune. Tądien taip pat mokysime tinkamai naudotis turniketu, nes viešojoje erdvėje pastaruoju metu apie tai pateikiama daug netikslios informacijos.
– Kokių dar įgūdžių reikia, kad ištikus nelaimei gebėtume padėti sau ir kitiems?
– Be minėtų pradinių gaivinimo veiksmų ir kraujavimo stabdymo, visuomet verta žinoti, ką daryti užspringus. Jei žmogus kosti, reikia leisti kosėti, nes jis, tikėtina, iškosės užstrigusį maisto gabaliuką. Jeigu užspringus imama kosėti be garso, reikėtų taikyti vadinamąjį Heimlicho manevrą. Jei užspringęs žmogus netenka sąmonės ir nukrenta – pradėti krūtinės ląstos paspaudimus.
Taip pat, jeigu žmogų ištinka epilepsijos priepuolis, laukdami greitosios medicinos pagalbos turėtume prilaikyti rankomis jo galvą, taip apsaugodami nuo galimų sutrenkimų. Tačiau priešingai paplitusioms nuostatoms, nereikia žmogaus vartyti ar ką nors dėti jam į burną.
Pravartu žinoti, kaip atpažinti insultą, kad nereikia laukti viliantis, jog kalba atsistatys ar rankos nusilpimas praeis savaime. Verta įsidėmėti ir miokardo infarkto pagrindinius požymius: spaudžiančio, maudžiančio pobūdžio skausmas už krūtinkaulio, plintantis į kairę ranką bei žandikaulį, jausmas, tarsi kažkas sunkaus būtų uždėta ant krūtinės. Būna, kad trūksta oro, išpila prakaitas, apima mirties baimė.
– Ko tikėtis atvykus į skubiosios pagalbos skyrių?
– Pirmiausia, visiems atvykusiems priskiriamos skubos kategorijos. Tai reiškia, kad įvertinus skundus, išmatavus pagrindinius paciento gyvybinius rodiklius (spaudimą, pulsą, temperatūrą, deguonies prisotinimo lygį kraujyje), jam priskiriama viena iš trijų spalvų: geltona, žalia ar raudona.
Raudona spalva reiškia didžiausią skubą, prie tokio paciento gydytojas prieina nedelsiant. Geltonai spalvai priskirtų pacientų daugiausia – jiems gali tekti šiek tiek palūkėti. Tuo tarpu žalia spalva žymimi pacientai, kurių būklė nereikalauja skubių veiksmų ir todėl, tikėtina, apžiūros jie lauks ilgiausiai, jei tik tuo metu bus pacientų, kuriems reikalinga skubesnė pagalba.
Iš tiesų į priėmimo skyrių atvyksta nemažai žmonių, kuriems skubioji pagalba apskritai nereikalinga, o pakaktų konsultuotis su šeimos gydytoju. Kai kurie žmonės kreipiasi nerimaudami dėl savo sveikatos ar atėję atvirai pasako, jog neturėjo laiko kreiptis pas šeimos gydytoją, galvojo, kad čia viskas bus atlikta greičiau. Taip ir gimsta ilgo laukimo problema – pirmiau apžiūrime pacientus, kuriems pagalbos reikia greičiau.
Noriu akcentuoti, kad skubios pagalbos nereikėtų kreiptis dėl įsisenėjusios problemos, pavyzdžiui, mėnesį skaudančios nugaros. Teisingiausia tokiu atveju būtų konsultuotis su šeimos gydytoju. Tiesa ta, kad jei su panašia problema atvyksite pas mus, mes nedaug tegalėsime padėti, nes skubios pagalbos skyriuje tikrai neturime galimybių viską ištirti.
Dažnai žmonėms atrodo, kad čia jie gaus konkretų atsakymą, ką toliau daryti, tačiau mūsų užduotis kiek kitokia – suvaldyti ūmias būkles. Pavyzdžiui, galime atstatyti išnirusį petį, sutrikusį širdies ritmą, sugipsuoti lūžusią ranką, susiūti žaizdą, pašalinti svetimkūnį iš akies.
Visgi skubiosios medicinos specialybė Lietuvoje dar nauja ir ją baigusių gydytojų turime nepakankamai, todėl daugelyje priėmimo skyrių gali dirbti bet kuris medicinos studijas baigęs gydytojas. Tai apriboja galimybes greitai išspręsti pacientą kamuojančią problemą. Tuo tarpu Kauno klinikų skubiosios pagalbos skyriuje, kur dirba skubiosios medicinos gydytojai, net apie 80 proc. atvejų pavyksta išspręsti per pirmąją parą ir nebereikia pacientų guldyti į gydymo įstaigą.
Tai ypač prasminga pacientų saugos požiūriu, nes kiekvienas apsilankymas gydymo įstaigoje susijęs su tam tikra rizika pacientui, kad gydymo procese įvyks klaida, komplikacija. Rizika dar didėja, jeigu guldome žmogų į ligoninę, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus pacientai svetimoje aplinkoje blogiau miega, prašo raminamųjų, todėl didėja nugriuvimo tikimybė, ir apskritai infekcijos rizika.
Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad net 1 iš 10 pacientų gali patirti žalą gydymo įstaigose dideles pajamas gaunančiose šalyse, o mažas ar vidutines pajamas gaunančiose – net 1 iš 4 pacientų. Skubioji medicina svariai prisideda prie šios problemos sprendimo.
