Pasak moters, kartą jai teko visą naktį iki penktos valandos ryto kalbėtis su mirštančios pacientės sūnumi. Jis buvo apimtas didžiulio streso ir nevilties, negalėjo sau rasti vietos. Artėjanti mylimos mamos mirtis jį nepaprastai baugino.
„Prašau, pakalbėkite su manimi, kitaip aš išeisiu iš proto...“, – maldavo jis. Rita kalbėjo su juo visą naktį, nuo vienuoliktos valandos vakaro iki penktos valandos ryto. Guodė ir ramino, kiek tik galėjo. Moteris suprato, ką tas žmogus jaučia ir pergyvena, nes savo darbe buvo tai patyrusi jau ne kartą.
„Tokiu metu žodžiai kažkaip ateina patys, – kalba moteris. – Svarbiausia – būti nuoširdžiai ir tikrai norėti padėti. Žmonės tai labai jaučia ir vertina.“
Kelias į pagalbą kitiems
Rita gimė Ukmergėje. Abu jos tėvai dirbo geležinkelyje, todėl šeima buvo ne kartą priversta keisti gyvenamąją vietą. „Teko gyventi Latvijoje, Baltarusijoje, kitose vietose, – prisimena Rita. – Tačiau patys gražiausi mano vaikystės prisiminimai yra susiję su mano močiutės vienkiemiu, kuriame aš praleisdavau vasaras.“
Mergaitę prižiūrėti močiutei nebuvo lengva. „Aš nuo mažens labai norėjau būti gydytoja, – šypsodamasi prisimena Rita. – Todėl kaip mokėdama gydžiau kačiukus, šuniukus, paukštukus. Sukarpydavau močiutės lininius rankšluosčius, padarydavau iš jų tvarsčius ir aprišdavau letenėles.“
Kai kurie laukiniai kačiukai turėdavo blusų, todėl močiutei tekdavo švarinti ne tik juos, bet ir anūkę. Po mokyklos baigimo Rita bandė stoti į Kauno medicinos institutą, tačiau jai nepavyko. Savo svajonės mergina atsisakyti nenorėjo, todėl įstojo į medicinos mokyklą. Mokytis joje merginai buvo lengva ir įdomu.
Nuo pat pirmo kurso Rita taip pat įsidarbino sanitare vaikų ligoninėje, vėliau – tapo slaugytoja. „Vaikų ligoninėje mane priėmė dirbti slaugytoja dar net nebaigus medicinos mokyklos, – prisimena moteris. – Medicininio personalo ligoninėse tada labai trūko.“
Pabaigusi mokslus, Rita liko dirbti ligoninės neišnešiotų naujagimių skyriuje, tačiau po kiek laiko vis dėlto nutarė darbą pakeisti. „Buvau labai jautri, todėl niekaip negalėjau susitaikyti su vaikų mirtimis, – prisimena moteris. – Mano akys nuolatos būdavo ištinusios nuo ašarų, buvo nepaprastai sunku morališkai.“
Ritos draugė pasiūlė Ritai ateiti dirbti į tik ką pradėjusį veikti Antakalnio ligoninės toksikologijos skyrių. Rita sutiko ir dirbo ten didžiąją savo gyvenimo dalį – beveik 30 metų.
„Atidirbusi toksikologijos skyriuje 30 metų, pagalvojau, kad kažką savo gyvenime reikia keisti, – prisimena Rita. – Kuriam laikui buvau išvažiavusi padirbėti į Norvegiją, tačiau man ten nelabai patiko, todėl vėl sugrįžau į Vilnių.“
Susitikimas su praradusia regėjimą drauge
Lemtingas posūkis moters gyvenime įvyko tada, kai ji sutiko savo seną draugę, sergančią vėžiu.
„Žinia apie draugės ligą man buvo didelis smūgis, – prisimena Rita. – Savo laiku padėjau jos mamai, kuri taip pat sirgo vėžiu.“ Ritos draugė taip pat sirgo cukriniu diabetu ir netgi nuo jo apako. „Ji tuo metu buvo baisioje situacijoje – akla ir vieniša, – prisimena Rita. – Pradėjau ją pastoviai lankyti, padėdavau kuo galėjau.“
Lemtingas posūkis moters gyvenime įvyko tada, kai ji sutiko savo seną draugę, sergančią vėžiu.
Iš draugės Rita sužinojo, kad ją namuose lanko Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos namų hospiso komanda. „Mano draugė paklausė namų hospiso slaugytojos Anos Kovalevskos, ar hospisui nereikėtų kvalifikuotos medikės, – prisimena Rita. – Hospisui kaip tik tuomet reikėjo darbuotojų, todėl jie mielai sutiko mane priimti.“
Darbas namų hospise
„Darbas namų hospiso komandoje skyrėsi nuo mano buvusio darbo toksikologijos skyriuje, – prisimena Rita. – Tačiau visus medicininius įgūdžius aš turėjau, nes anksčiau 15 metų dirbau toksikologinio skyriaus reanimacijoje.“
Pasak moters, dirbdama hospise ji labai daug sužinojo apie onkologines ligas, joms gydyti naudojamus vaistus ir jų veikimo ypatybes. „Mokiausi labai greitai, nes nesidrovėjau visko klausti savo kolegų ir hospiso gydytojų, – prisimena Rita. – Po mėnesio jau galėjau dirbti savarankiškai. “
Pasak moters, namų hospise yra tam tikra tvarka – pirmą kartą pas naują namų hospiso pacientą atvyksta visa namų hospiso komanda – gydytojas, socialinė darbuotoja ir slaugytoja. Komanda pasikalba su pacientu, jį apžiūri, įvertina jo būklę, sukoreguoja gydymą, nuskausminimą, jeigu reikia – skiria dar ir papildomą pagalbą.
„Visi mūsų pacientai sunkiai serga, todėl jų situacija gali labai greitai pablogėti, – pasakoja Rita. – Tokiu atveju skubius sprendimus reikia priimti pačiai.“ Namų hospise šiuo metu dirba dvi komandos. Abiejų komandų slaugytojos susiskambina, pasitaria, jeigu reikia – netgi važiuoja viena kitai į pagalbą.
Pasak Ritos, važinėti tenka daug ir toli, nes namų hospiso pacientai yra ne tik Vilniaus mieste, tačiau ir visame Vilniaus rajone. Moteris yra labai dėkinga hospiso vairuotojams, kurie ne tik jas vežioja, tačiau ir nešioja jų sunkius medicininius krepšius, padeda kaip tik gali.
„Lankome pacientus apie 80 km spinduliu aplink Vilniaus miestą, – pasakoja moteris. – Mūsų pacientų yra Grigiškėse, Buivydiškėse, Rudaminoje, Vaidotuose, Aukštadvaryje. Tolimiausia vieta, kurioje man teko lankyti pacientus, buvo Pabradė.“
Pacientai jaunėja
Pasak Ritos, namų hospiso pacientai jaunėja. „Šiuo metu turime įvairių amžiaus grupių pacientų – tiek jaunų, tiek senų, – pasakoja moteris. – Jeigu anksčiau tai daugiausiai būdavo senyvi žmonės, tai dabar turime nemažai jaunesnių – 40-ies, 45-erių metų, netgi 18-kos.“
Pasak Ritos, jai visų jų gaila vienodai. Moteris kiekvienam atranda gerą žodį, paguodžia. Pacientai taip pat labai laukia namų hospiso komandos, jos dėmesio ir pagalbos. „Visi pacientai yra skirtingi, tačiau visi jie nori gyventi, – pasakoja Rita. – Stengiamės palaikyti juos kaip tik galime.“
Pasak jos, palaikymas reikalingas ne tik pacientui, tačiau ir jo šeimai. „Sunki artimo žmogaus liga visada yra didžiulis smūgis jo šeimai ir artimiesiems, – kalba Rita. – Jie visi labai pergyvena, yra sutrikę, išsigandę ir pasimetę.“
„Visi pacientai yra skirtingi, tačiau visi jie nori gyventi, – pasakoja Rita. – Stengiamės palaikyti juos kaip tik galime.“
Pasak moters, yra tikrai nelengva paguosti šeimą, kuri dėl baisios ligos netrukus gali netekti sūnaus, dukters, vyro ar tėvo. Rita sako, kad skambučių iš pacientų ir jų artimųjų ji sulaukia ne tik darbo metu, bet ir po darbo, kartais netgi vėlai vakare.
„Žinau, kad jie skambina man tikrai ne be reikalo, – pasakoja moteris. – Atsidūrę lemtingoje savo gyvenimo atkarpoje ir neretai jau žiūrėdami mirčiai į akis, jie trokšta iš manęs palaikymo ir vilties.“
Kaip Ritai pasiseka atrasti kiekvienam jų tinkamus žodžius? „Visada su pacientais reikia kalbėti labai nuoširdžiai, – dalinasi mintimis moteris. – Tada tie žodžiai „iš dūšios“ ateina kažkaip savaime, be ypatingų pastangų… Jeigu tikrai nori žmogui padėti ar jį paguosti – tikrai visada rasi tam tinkamus žodžius.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones. Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą. Norintiems paremti šią pagalbą, galima skirti 1,2 proc. GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui.
Daugiau informacijos čia.
