Patirta trauma atrodė visai negrėsminga
Pasakoti prieš 10 metų nutikusius lemtingus įvykius Linai vis dar sunku, vis dar kainuoja daug energijos ir emocijų. Moteris prisipažįsta: sunku nusakyti žodžiais, ką ji patyrė ligoninėje, kai alpėjančią iš skausmo gydytojai ją vijo lauk. Nėra tokio prietaiso, kuriuo būtų galima nustatyti sielvartą ir skausmą netekus rankų ir kojų, įvertinti negrįžtamus praradimus, gyvenimą prieš ir po.
„Iki 2008 m. buvau darbinga. Dirbau, galėjau pasirūpinti savo sveikata, šeima, buitimi. Dabar esu praradusi galimybę dirbti ir užsidirbti, išlaikyti save, būti naudinga kitiems. Visą likusį gyvenimą būsiu bejėgė ir priklausoma nuo kitų pagalbos. Nebeįmanomi net patys paprasčiausi, baziniai dalykai.
Man teko peržengti daug ribų, nes be pagalbos neišsiverčiu niekur, neliko jokios intymios erdvės. Kasdien geriu stiprius vaistus, bet fantominis netektų galūnių skausmas vargina nuolat, dieną ir naktį. Kamuoja potrauminio streso sindromas, depresija, panikos atakos. Kartais būna taip sunku, kad galvoju tik apie tai, kaip išgyventi dieną“, – atviravo pašnekovė.
2008 m. rugpjūčio 22 d., tvarkydamasi namuose virtuvėje, nusprūdusi nuo kėdės, Lina patyrė dešinės pėdos traumą – išniro kulnakaulis. Krisdama nusibrozdino ir blauzdą. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje išnirimas buvo atstatytas, pėda ir blauzda imobilizuota gipso įtvaru. Nuobodžiaudama ligoninės lovoje moteris svarstė, kada sustiprės koja, kada gydytojas leis vaikščioti, važinėti dviračiu, svajojo žiemą, kaip įprastai, vykti į kalnus paslidinėti.
Pirmieji simptomai pasirodė po šešių parų
Po trijų parų, geros būklės, nevarginant skausmui, buvau išrašyta namo. Tačiau praėjus po traumos šešioms paroms ėmė skaudėti apatinę dešinės blauzdos dalį, pėdą. Krėtė šaltis, atsirado bendras silpnumas, iki 38,5 °C pakilo temperatūra. Vakarop skausmas stiprėjo, koja ėmė tinti, įtvaras spausti.
Paskambinusi konsultacijos greitosios pagalbos telefonu, moteris gavo patarimą: jei savijauta negerės, kitą dieną kreiptis į gydymo įstaigą.
„Bet naktį padėtis tik blogėjo. Kojos skausmas tapo nepakeliamas, pastebėjau pamėlusius kojos pirštus. Nusprendę, kad situacija grėsminga ir negalime delsti, naktį su vyru išsiruošėme į tą pačią ligoninę, kurioje buvo suteikta pagalba po traumos. Rugpjūčio 28 d. apie 5 val. ryto vyras ant rankų mane nunešė iki automobilio ir nuvežė į ligoninės skubiosios pagalbos skyrių. Priėmimo skyriuje pacientų nebuvo, budinčio gydytojo kabinetas taip pat buvo tuščias.
Po kurio laiko pasirodęs gydytojas, pamatęs mano sugipsuotą koją, koridoriuje paklausė, kas atsitiko. Atsakiau, kad prieš šešias dienas išniro pėda, jaučiausi gerai, bet vakar vakare padėtis ėmė blogėti. Bet gydytojas atsisakė priimti, ištaręs – kreipkitės į savo polikliniką – pasišalino. O aš dėl bendro silpnumo ir beprotiško skausmo vos pajėgiau sėdėti ligoninės vežimėlyje“, – pasakojo Lina.
Šiaip ne taip pavyko įkalbėti medikus pacientę apžiūrėti. Buvo padarytos dešinės pėdos rentgeno nuotraukos, uždėtas laisvesnis įtvaras ir Lina išsiųsta namo. Paklaususi, kokia galėtų būti negalavimų priežastis, ji išgirdo ironišką gydytojo repliką, kad gal yra labai lepi ir nekantri. Į moters prašymą paguldyti į ligoninę gydytojas atsakė, kad nėra reikalo.
Įsiprašyti į ligoninę pavyko tik iš antro karto
„Grįžome namo nusiraminę, kad jokių gyvybei pavojingų grėsmių nėra, ir situacija pagerės, bet laikas ėjo, o sveikata negerėjo. Vakare jau skaudėjo iki pat kelio sąnario, įtvaras vėl ėmė veržti, širdis plakė taip greitai ir stipriai, kad, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės. Padažnėjo kvėpavimas – alsavau lyg būčiau bėgusi maratoną. Nuviję abejones, kad vėl būsime vejami lauk, į ligoninę su dukra Monika ir jos draugu atvykome rugpjūčio 29 d., penktadienį, apie 1 val. nakties.
Prie kabineto laukė viena lankytoja, kuri, pamačiusi mane vežimėlyje alpėjančią iš skausmo, pasiūlė mums kreiptis į gydytoją pirma jos. Tą naktį budėjo kitas medikas, bet jo reakcija, pamačius mus, buvo panaši. Kodėl čia atvykote su gipsu? Ir ką turėjo patirti dukra, matydama, kaip jos mama alpėja iš skausmo, žiaugčioja, jos akių obuoliai užvirtę ir trūkčioja, o daktaras – negalime apžiūrėti ar guldyti į ligoninę, važiuokite į savo polikliniką“, – toliau dėstė pašnekovė.
Moters dukrai visgi pavyko įtikinti gydytoją, kad šis apžiūrėtų pacientę, kuri jautėsi taip blogai, kad slaugytoja blauzdos rentgenogramai atlikti ir kraujagyslių pratakumui patikrinti ją vežiojo gulinčią. Jokie kiti tyrimai atlikti nebuvo, bendros būklės ir pagrindinių gyvybinių funkcijų nevertino.
Blogo kraujo tyrimo medikai nevertino
„Gulėjau iki paryčių skubiosios pagalbos skyriaus koridoriuje visiškoje nežinioje, o Monika vis gaivino mane amoniaku. Tik po ilgų dukters prašymų paguldyti į ligoninę ir skausmui po analgetikų suleidimo neatslūgstant, apie 4 val. ryto buvau hospitalizuota. Kai pagaliau paguldė į ligoninę, buvo atliktas bendras kraujo tyrimas, kuris rodė žymiai virš normos padidėjusį leukocitų kiekį, žemiau normos ribos nukritusius kitus pagrindinius rodiklius. Traumos dieną atlikto bendro kraujo tyrimo visi rodmenys, išskyrus vieną, buvo normos ribose.
Rugpjūčio 29 d. 7 val. ryte, nuėmęs gipso įtvarą, palatoje traumuotą koją apžiūrėjo gydytojas rezidentas, o 12 val. – keli medikai bendros vizitacijos metu. Bendros vizitacijos metu mane patikino, kad aiškinsis priežastis, kas nutiko. Kaip nepakeliamai sunku dabar suvokti, kad šis pažadas buvo pradėtas įgyvendinti taip pavėluotai – daugiau nei po paros“, – svarstė Lina.
26 valandas buvo leidžiami tik nuskausminamieji
Moteris teigė, kad nuo rugpjūčio 29 d. 12 val. vizitacijos iki rugpjūčio 30 d. 14 val. palatoje, kurioje tuo metu buvo viena, ji buvo palikta be jokios gydytojų priežiūros.
Ligos istorijoje šiuo laikotarpiu nėra užfiksuoti jokie gydytojų vizitai, bendros būklės parametrai. Ligoninės slaugos personalui net nekilo įtarimų, kodėl lašinant fiziologinį tirpalą, parą laiko pacientei nėra šlapinimosi poreikio.
Tuo metu pagal poreikį didelėmis dozėmis buvo leidžiami tik nuskausminamieji vaistai, kurie maskavo besivystančios ligos požymius. Rugpjūčio 29 d. per parą nesteroidinių priešuždegiminių vaistų, mažinančių skausmą ir karščiavimą, buvo suleista dvigubai didesnė nei maksimali rekomenduojama paros dozė. Tą pačią dieną skausmas du kartus buvo slopinamas stipriu narkotiniu preparatu.
Vyras atrado savo žmoną merdinčią
„Vėliau jau nebegalėjau nieko. Merdinti, aš tik mintyse maldavau gelbėti, nes nebebuvo jėgų nei rėkti, nei atsiliepti telefonu, nei paspausti personalo iškvietimo mygtuko. Gyvybę, rodos, palaikė tik skausmas.
Kitą dieną, šeštadienį, po parą trukusios darbo pamainos, sunerimęs, kodėl neatsiliepiu į telefono skambučius ir neatsakau į žinutes, į ligoninę manęs aplankyti atskubėjo vyras. Jis rado mane merdinčią, pritemusios sąmonės. Tuomet pakėlė koją dengiančią antklodę ir nustėro: dešinė koja virš įtvaro iki pat šlaunies viršaus buvo pamėlynavusi, labai ištinusi, su sutrūkusiomis pūslėmis.
Apie tokią tragišką mano būklę joks ligoninės medikas nežinojo.
Iškviestas budintis gydytojas, įtaręs sepsį, skubiai pervežė mane į reanimacijos skyrių. Dešinė koja buvo pūslėta su negyvybingų audinių plotais, arterininis kraujo spaudimas katastrofiškai nukritęs, dėl kvėpavimo nepakankamumo per kaukę buvo tiekiamas deguonis. Dėl sutrikusio šlapimo išsiskyrimo nedelsiant įvestas šlapimo kateteris, nustatyta gastrostazė ir išzonduotas skrandžio turinys“, – pasakojo Lina.
Kai buvo pastebėtas sepsis, jau buvo per vėlu
Tą pačią 2008 m. rugpjūčio 30 d. buvo skubiai atlikti visi reikalingi tyrimai ir diagnozuotas sepsinis šokas su dauginiu organų nepakankamumu. Buvo pažeistos net šešios organizmo sistemos.
Nedelsiant buvo paskirti antibiotikai, kiti vaistai, buvo atliekama hemofiltracija, hemodializė. Tačiau bakterija jau buvo padariusi savo juodą darbą. Dėl apmirusių audinių rugpjūčio 31 d. Linai buvo amputuota dešinė šlaunis, o rugsėjo 12 d. – likusios galūnės. Reanimacijos skyriuje be sąmonės ji praleido 33 paras.
Pasak Linos advokatės Jurgitos Judickienės, po šio įvykio ligoninėje buvo atliktas auditas, tačiau jo išvados netenkino.
Po 10 metų bylą grąžinta Apeliaciniam teismui
„Tuomet kreipėmės į pacientų teisių gynimo instituciją, tačiau ir ji nenustatė gydytojų kaltės. Beje, ekspertai didžiąja dalimi buvo taip pat gydytojai. Tuomet kreipėmės į teismą. Bylinėjimasis truko labai ilgai – pirmoje instancijoje užtrukome apie 7 metus. Apie metus buvo daroma viena ekspertizė, tuomet šiaip ne taip pavyko įrodyti, kad reikia antrosios, nes pirmoji turėjo akivaizdžių skylių.
Antros ekspertizės išvados buvo ne ką aiškesnės, tuomet paprašėme apklausti ekspertus, ir apklausų metu paaiškėjo, kad viena ekspertė netgi turi interesų konfliktą – ji dirba toje pačioje ligoninėje“, – dėstė advokatė.
Pasak jos, vėliau buvo daroma trečia ekspertizė, iš naujo apklausiami visi gydymo procese dalyvavę medikai, kurių dalis gyveno net ne Lietuvoje, ir po daugybės metų pagaliau buvo priimtas sprendimas, kuris šimtu procentų buvo mums neigiamas. Teismas neįrodė, kad gydytojai būtų padarę ką nors bloga. Iš ekspertizės išvadų buvo išrinkti palankūs ligoninei argumentai, net nediskutuojant su mūsų pateiktais argumentais.
Apeliacinis teismas nuėjo tuo pačiu paviršutinišku keliu, todėl buvo kreiptasi į Aukščiausiąjį teismą, kuris šiemet pagaliau pirmą kartą į bylą pasižiūrėjo kitomis akimis ir vėl grąžino ją į Apeliacinį teismą.
Medikai atvejį vadina unikaliu, bet neatliko net CRB tyrimo
Pasak pašnekovės, sunku suvokti, kaip galima sakyti, kad gydytojai padarė viską, kai buvo ignoruojami infekcijos požymiai, karščiavimas, 26 valandas pacientė buvo palikta be gydytojo priežiūros.
„Ligoninės gydytojas vėliau pasakojo, kad tai labai klastinga liga, ją labai sunku nustatyti, ir iki to laiko nebuvo jokių mokslinių straipsnių apie tai. Jie netgi parašė tokį mokslinį straipsnį, remdamiesi Linos atveju. Tai yra ligoninės gynybinė pozicija, kad šis atvejis sudėtingas ir retas. Tačiau simptomai, kurie buvo (karščiavimas, vėmimas, bendras silpnumas, padidėjęs leukocitų kiekis), būdingi bet kokiai infekcijai. Net nebūtina iš karto įtarti sepsio.
Tyrimas parodė, kad infekcija buvo neatspari net šešioms antibiotikų grupėms. Jeigu laiku jie būtų buvę skirti, moteris nebūtų netekusi galūnių.
Kai sudedi visus šiuos požymius į vieną, turi užsidegti lemputė, kad kažkas negerai, kad yra infekcija. Pagaliau yra C reaktyvinio baltymo (CRB) tyrimas, kuris nebuvo padarytas, ir kuris aiškiai parodytų, kad yra bakterinė infekcija.
Jie praleido infekciją, kurią atpažinti nereikia jokio unikalumo, o ginasi, kad tai unikalus atvejis. Vėliau padarytas mikrobiologinis tyrimas parodė, kad infekcija buvo neatspari net šešioms antibiotikų grupėms. Jeigu laiku jie būtų buvę skirti, moteris nebūtų netekusi galūnių“, – svarstė advokatė.
Advokatė: teisine prasme, tai aplaidumas
Jos teigimu, teisine prasme, tai yra aplaidumas. Suprastų, jei tai būtų atvejis, kai iš tiesų negelbėtų įprastos priemonės.
„Tačiau čia kalbame apie vadovėlinius dalykus. Jeigu žmogus karščiuoja, koja tinsta, skauda, matyt, tikrai kažkas blogai, ne vien kulniuko išnirimas. Reikėjo įgyvendinti bent minimalų tyrimų planą, o tai padaryta nebuvo.
Dėl to labai liūdna ir pikta. Kai tu kažkuo sergi, gali tikėtis tam tikrų pasekmių. Bet kai tau tik išnirusi kulkšnis, tikėtis atsibusti be rankų ir kojų – tokiam dalykui neįmanoma pasiruošti. Nesuprantu, kokią reikia turėti širdį, kad matant pasekmes nesuprastum, kad kažkas čia ne taip“, – teigė J.Judickienė.
Manė, kad neadekvačiai reaguoja į skausmą?
Kai Lina su advokate pradėjo tyrinėti ligos istoriją, atrado įvairių keistų įrašų. Pavyzdžiui, įrašai, kad buvo matuota temperatūra, buvo padaryti į priekį. Mat varnelės buvo pažymėtos net tą dieną, kai moteris buvo perkelta į reanimaciją ir jos būklė jau buvo dokumentuojama kitose formose.
Taip pat dingusios ligoninėje atliktos blauzdos nuotraukos, kuria remdamiesi ekspertai tikino, kad nuotraukoje infekcijos požymių nematyti.
„Kai mane paguldė ir pasakė, kad aiškinsis mano skausmo priežastis, labai pasitikėjau gydytojais. Vizitacijos metu buvo ir tie gydytojai, kurie mane gydė iš karto po traumos. Jie matė, kaip aš atrodžiau tuomet, todėl tikėjausi, kad supras, jog nesu neadekvati, tik nukamuota skausmo. Dėl jo buvau nemiegojusi apie dvi paras. Deja, nuo to laiko daugiau nemačiau nė vieno gydytojo, kol pas mane neatvažiavo vyras.
Aš manau, kad pritrūko gydytojų noro įsigilinti į mano situaciją, antraip tikrai būtų pastebėję infekciją, – įsitikinusi moteris.
Greičiausiai jie manė, kad tiesiog nepakeliu skausmo, ir buvo susikoncentravę tik į pėdos išnirimą, nors sutinusi ir mėlyna buvo visa blauzda, blauzdoje buvo prakirptos pūslės – visa tai įrašyta ligos istorijoje.
Kiti gal manė, kaip vėliau prisipažino viena slaugutė, kad esu narkomanė ir noriu opioidų. Pagaliau tai buvo penktadienis, skyriaus vedėjas tą dieną ėjo atostogų, perdavė skyrių kitam, bet po pietų naujasis gydytojas išėjo namo greičiausiai net neperskaitęs mano ligos istorijos. Aš manau, kad pritrūko gydytojų noro įsigilinti į mano situaciją, antraip tikrai būtų pastebėję infekciją“, – įsitikinusi moteris.
Košmaras sužinojus, kad nėra nei rankų, nei kojų
Į tamsą nusmegusi Lina po 33 parų atsibudo negrįžtamai praradusi savo ankstesnį gyvenimą.
„Nors mane slopino stipriais vaistais, atsibudusi jutau, kad labai skauda rankas. Nusistebėjau, nes prisiminiau, kad man skaudėjo koją. Kai pradėjau prašyti gelbėti rankas, man jas pakėlė ir parodė.
Tada paklausiau, kaip koja. „Ir kojų nėra“. Aš tuo metu vis dar buvau apdujusi, nusilpusi, negalėjau net pajudėti, gulėjau tik ant nugaros. Laimė, tuo metu nebuvau viena, buvau apsupta artimųjų ir draugų, manęs nepalikdavo vienos nė minutei, net naktį sudarę grafiką budėjo. Esu be galo dėkinga visiems, kurie tuo metu buvo šalia“, – sakė Lina.
Kovo pabaigoje prasidės pakartotinas jos bylos nagrinėjimas Apeliaciniame teisme.
