Pilietiškas 28 metų vilnietis Mindaugas Jodogalvis tęsia socialinį eksperimentą, kurį inicijavo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija.
Šio projekto tikslas yra atkreipti visuomenės dėmesį į sudėtingą neįgaliųjų žmonių padėtį Lietuvoje ir priminti, kad tarp negalią turinčių žmonių, kurie sudaro 10 proc. visų šalies gyventojų, gali atsidurti kiekvienas iš mūsų – nuo nelaimės nė vienas nesame apsaugotas.
Lietuvoje nedirba 71 proc. neįgaliųjų
Todėl vaikino nė kiek nenustebino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys, kad Lietuvoje nuolatinio darbo neturi net 71 proc. darbingo amžiaus neįgaliųjų. „Žmonės tiesiog negali išvažiuoti iš savo namų. Jie yra įkalinti. Rasti darbą irgi yra sudėtinga“, – sako projekto dalyvis.
Mindaugas priduria: jei gyvenimas taip susiklostytų, kad jam iš tikrųjų tektų atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, toliau likti dabartiniame darbe jam taip pat būtų sudėtinga.
„Aš net negaliu normaliai išvažiuoti iš namų: laiptinė nepritaikyta nusileisti su vežimėliu, o liftas iš antro aukšto nekelia. Todėl, norint kur nors išvykti, man visada reikia ieškoti dviejų tvirtų vyrų pagalbos, kad mane nuneštų į apačią ir po to vėl užneštų. Antra vertus, atvykęs į darbą vėl susiduriu su laiptais – be pagalbos nukakti iki savo darbo vietos aš niekaip negaliu“, – pasakoja vienoje telekomunikacijų bendrovėje klientų vadybininku dirbantis M.Jodogalvis.
Vis dėlto vaikinas sako sunkiai įsivaizduojantis, kaip galima pragyventi iš valstybės mokamos vidutinės netekto darbingumo pensijos, kuri šiuo metu siekia vos 168 eurus: „Man, kaip žmogui, kuris neturi santaupų, neturi gyvybės draudimo, tai atrodo visiškai neįmanoma. Todėl nedaryti nieko irgi nėra išeitis“, – pastebi socialiniame eksperimente dalyvaujantis vaikinas.
Darbo paieškos vežimėlyje: buvau tiesiog „nurašytas“
Norėdamas sužinoti, kokias galimybes įsidarbinti Lietuvoje turi neįgalieji, projekto savanoris išsiuntinėjo savo gyvenimo aprašymą kelioms dešimtims įmonių, publikavusių skelbimus darbo paieškos portaluose internete. Vaikinas pabandė ieškoti darbo pagal savo turimą išsilavinimą ir kompetenciją – pastaruosius keletą metų jis dirbo vadybininku klientų aptarnavimo ir pardavimo srityje.
Darbo paieškos buvo sudėtingos – pasiūlymų nebuvo daug. Įvertinęs savo padėtį Mindaugas nusprendė nesibaidyti ir mažai mokamų kasininko ar pardavėjo darbų, tačiau įsidarbinti vis tiek nebuvo lengva – pamatę vaikiną į darbo pokalbį atriedantį neįgaliojo vežimėliu, potencialūs darbdaviai sutrikdavo ir suskubdavo kuo greičiau baigti pokalbį.
Kreipęsis dėl pardavėjo-konsultanto darbo į sostinės prekybos centre „Mada“ įsikūrusią drabužių parduotuvę, socialinio eksperimento dalyvis iš karto susidūrė su diskriminacija ir pasijuto nepageidaujamas.
„Atėjęs į parduotuvę pasakiau: mačiau skelbimą, kad ieškote darbuotojo. Tada atsakinga darbuotoja įdėmiai mane nužvelgė ir su didele nuostaba paklausė: „O jūs čia sau?“ „Na, taip, sau“, – atsakiau, o ji atrėžė: „Ne, čia yra moteriškas kolektyvas.“ Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi“, – nemaloniai nuteikusį pokalbį prisimena vilnietis Mindaugas.
Beje, ant šios parduotuvės durų pakabintas darbo skelbimas turėtų sudominti lygių galimybių kontrolierius: „Reikalinga pardavėja-konsultantė visam etatui. Teirautis prie kasos.“
Vežimėliu į darbo pokalbį atvykęs Mindaugas nepasijuto laukiamas ir viename didžiųjų prekybos tinklų. Vaikinas sako, kad į pokalbį jį pakvietusi prekybos tinklo atstovė, išvydusi jį vežimėlyje, atrodė priblokšta ir iš karto leido jam suprasti, kad darbui kasoje neįgalus žmogus netinka. Darbo pokalbis tetruko 3 minutes.
„Pas mus labai siauri praėjimai ir būna, kad reikia ir vaikščioti, į salę išeiti dėl prekių... Čia ne tik sėdimas darbas, nes būna ir prekių neatitikimų, dar kas nors, su pačiais pirkėjais tenka į salę nueiti. Reikia vaikščioti“, – aiškino darbuotoja.
Mindaugui dar kartą perklausus, ar tikrai jis negalėtų šių darbų atlikti judėdamas vežimėliu, darbuotoja purtė galvą: „Tikrai niekaip. Tai ne toks darbas, kad atėjai, pasėdėjai ir išėjai“, – pabrėžė ji ir suskubo atsisveikinti. Mindaugas prisipažįsta po šio pokalbio pasijutęs labai nemaloniai: jis tikėjosi, kad prekybos tinklo atstovė pasiūlys bent pasidomėti, ar neatsirastų jam tinkančio darbo kitose tinklo parduotuvėse. „Dabar man liko įspūdis, kad buvau tiesiog „nurašytas“. Labai apmaudu“, – priduria projekto dalyvis.
Nebuvo sėkmingi ir kiti bandymai įsidarbinti. „Vienoje prekybos centro „Panorama“ parduotuvėje, kuri prekiauja žaislais bei prekėmis kolekcininkams, mane pasitikęs darbuotojas atrodė visai nepastebintis mano vežimėlio ir buvo labai draugiškas. Vis dėlto supratau, kad ir jiems tikčiau nebent kaip pagalbinis darbuotojas kalėdinio piko metu, kai parduotuvėje prireikia daugiau rankų, o dirbdamas 6 valandas per dieną uždirbti galėčiau apie du šimtus eurų per mėnesį“, – savo patirtimi su vežimėliu ieškant darbo sostinėje dalijosi M.Jodogalvis.
Siunčia žinią, kad nuo nelaimės niekas nėra apsaugotas
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Jurgita Masiulionytė sako, kad negalią turinčių žmonių galimybės įsidarbinti yra itin menkos. „Tai lemia požiūris į neįgalius žmones ir nepritaikyta aplinka: kaip žmogus vežimėlyje gali dirbti, jei biure nėra lifto? Žinoma, yra tolerantiškų darbdavių, kurie gali pasiūlyti dirbti nuotoliniu būdu iš namų ir tai yra neblogai, nors tai neskatina žmogaus grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, būti tarp kolegų“, – sako J.Masiulionytė.
Pasak neįgaliųjų sąjungos atstovės, jei nutikus nelaimei žmogus tampa neįgalus ir nebegali dirbti ankstesnio darbo, persikvalifikuoti taip pat yra sudėtinga – į tokius naujai iškeptus specialistus, paruoštus mokymo centrų per pusmetį, darbdaviai žiūri kreivai. Be to, koją įsidarbinimui dažnai pakiša patirties stoka.
„Atrankos metu nurungti sveikuosius ir įsidarbinti gali nebent aukštos kvalifikacijos, iš prigimties komunikabilus ir aktyvus neįgalus žmogus, ypač jei turi išsilavinimą tokioje srityje kaip informacinės technologijos, kur darbuotojų labai trūksta. Kitų galimybės gauti darbą yra labai mažos, o ir dirbti tektų nebent už „minimumą“. Retas darbdavys nori neįgaliesiems mokėti daugiau“, – tvirtina Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė.
Socialinio eksperimento „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ iniciatoriai primena, kad daugybė žmonių Lietuvoje dėl įvairių traumų, nelaimingų atsitikimų ar ligų kasmet tampa neįgalūs ir jų gyvenimo kokybė nuo to momento stipriai pablogėja – jų išlaidos smarkiai išauga, nors gaunamos pajamos gerokai sumažėja. Susiduriama ir su begale infrastruktūros bei integracijos problemų.
„Apie tai ir primena šis socialinis projektas, kurį įgyvendinant neįgaliojo vežimėlis pasirinktas kaip negalios simbolis. Manome, kad šis projektas padės mums geriau suprasti, kaip gyvena negalią turintys žmonės, su kokiais kasdieniais sunkumais jie susiduria. Taip pat primins, kad kiekvienas iš mūsų turime labiau rūpintis savimi“, – pažymi Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas.
Visas eksperimentas bus fiksuojamas, o jo savanoris dalysis savo patirtimi bei įspūdžiais.
