2023 m. pradžioje mokslininkai paskelbė, kad mikroskopinių plastiko atliekų dalelių rado ne mažiau kaip 17 skirtingų žmonių placentų. Iki 2023 m. pabaigos Havajuose atlikto vietinio tyrimo metu buvo išanalizuota 30 placentų, kurios moksliniams tyrimams buvo paaukotos 2006-2021 m., ir nustatyta, kad laikui bėgant užterštumas plastiku gerokai padidėjo.
Naudodami naują metodą, mokslininkai didžiausiame iki šiol paimtame placentos mėginyje nustatė mažesnes nei mikrono dydžio plastiko daleles ir pluoštus.
Mikroplastiko rado visuose tirtuose mėginiuose
Visuose 62 tirtuose audinių mėginiuose komanda aptiko įvairios koncentracijos mikroplastiko. Šios koncentracijos svyravo nuo 6,5 iki 685 mikrogramų viename audinių grame, o tai yra daug daugiau nei žmogaus kraujyje.
Kol kas niekas nežino, ką ši plastiko tarša daro vaisiaus ar motinos sveikatai, jei apskritai daro. Nors mikroplastiko rasta visuose svarbiausiuose žmogaus kūno organuose, įskaitant smegenis, nežinoma, ar šie teršalai yra laikini svečiai, ar nuolatinė ir besikaupianti grėsmė sveikatai.
Kadangi aplinkos tarša plastiku vis didėja, placentos užterštumas gali tik didėti, nes žmonės įkvepia ir nuryja daugiau plastiko nei bet kada anksčiau.
Naujosios Meksikos universiteto biologas Matthew Campenas aiškina, kad gauti rezultatai kelia nerimą: „Jei žmogaus organizme randama mikroplastiko dozė nuolat didėja, pradedame nerimauti. Jei pastebėsime poveikį placentoms, tai gali paveikti visus žinduolius. Tai nėra gerai.“
Tiesa, nustatyti, kiek mikroplastiko susikaupia žmogaus audiniuose, kol kas itin sudėtinga dėl labai mažo šių dalelių dydžio.
Jau daugelį metų mokslininkai kuria patikimą aptikimo metodą, kuriuo būtų galima kiekybiškai nustatyti šių teršalų masę ir konkretų plastiko prekės ženklą. Tik tada bus galima tinkamai įvertinti poveikį sveikatai.
Naujajame tyrime naudojamas naujas, didelės skiriamosios gebos metodas, skirtas plastikams žmogaus kraujyje ir audiniuose nuskaityti.
Daugiausia rasta polietileno
Atlikus 62 placentos mėginių tyrimą paaiškėjo, kad daugiau nei pusė visų placentoje aptiktų plastikų yra polietilenas – dažniausiai mūsų planetoje gaminamas plastikas, iš kurio gaminama dauguma vienkartinių maišelių ir butelių.
Kitos placentoje aptiktos plastiko dalelės yra polivinilchloridas, nailonas ir polipropilenas, kurie visi greičiausiai yra kelių dešimtmečių senumo, nes prieš patekdami į žmogaus organizmą ar įkvėpti į organizmą, daugelį metų aplinkoje išsilydo ir oksiduojasi.
„Šis metodas, – teigia tyrimo autoriai, – sujungtas su klinikiniais metaduomenimis, bus labai svarbus vertinant galimą nanomedžiagų poveikį neigiamoms nėštumo pasekmėms.“
Ypač pavojingas imuninei sistemai
Kol kas klinikinių tyrimų apie plastiko taršos poveikį sveikatai atlikta nedaug. Ankstyvieji tyrimai rodo, kad kuo mažesni plastiko teršalai, tuo lengviau jie gali įsiskverbti į ląsteles. Ir vis dėlto, esant tokiam mažyčiam dydžiui, sunkiau nustatyti jų galimą toksinį poveikį.
Atlikus žmogaus žarnyno mini modelių tyrimus, nustatyta, kad mikroplastikas turi potencialiai pavojingą poveikį imuninei sistemai.
Ankstyvieji eksperimentai su pelėmis taip pat rodo, kad mikroplastikas ir nanoplastikas gali sutrikdyti vaisiaus smegenų vystymąsi, o tai savo ruožtu gali lemti neurologinio vystymosi sutrikimus.
Šiuo metu nežinoma, kodėl mikroplastiko koncentracija žmogaus organuose, įskaitant placentą, yra labai įvairi. Mokslininkai teigia, kad tai gali būti dėl analizės klaidos arba dėl „aplinkos, mitybos, genetinių, motinos amžiaus ir gyvenimo būdo veiksnių derinio“.
„Veiksniai, lemiantys tokius ekstremalius koncentracijos intervalus, nėra žinomi, taip pat nėra aišku, ar tokia koncentracija neigiamai veikia placentos ar vaisiaus augimą ir vystymąsi, ar turi kitų pasekmių motinos sveikatai“, – priduria tyrėjai.
Pasak mokslininkų, placenta gauna santykinai didelį kraujo srautą ir iš motinos kraujo pasisavina daug maistinių medžiagų, todėl gali būti labiau veikiama; reikia toliau tirti, kokiu mastu nanoplastiko ir mikroplastiko tarša gali būti pernešama per sudėtingą placentos barjerą pasyviai arba aktyviai.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Toxicological Sciences“.