„Man sunkiausia buvo priimti patį faktą, kad man – vėžys. Kaip sakoma, labas, įstojęs į klubą. Tai labai prislėgė. Atrodo, štai kasdien daug dirbi, esi aktyvus, tau sekasi, kitiems padedi, konsultuoji, vadovauji, vedi mokymus, organizuoji, bėgi, leki... Ir bac – tave sustabdo. Ir tada užklumpa šokas: to negali būti! Man užtruko pusę metų, kol nustojau savęs klausinėti, kodėl tai nutiko būtent man.
Gali kaip psichologas kitiems patarti ir padėti įveikti krizes, sunkumus, tačiau kai tai ištinka tave patį, neišvengiamai turi pats tai išgyventi. Psichologui, žinančiam krizės adaptacijos etapus, prašokti jų, deja, nepavyksta“, – tinklalaidėje „Berta&Talks“, kalbėdama su Jolita Macelyte, pasakojo S.Grudienė.
Vaikai skutosi galvas drauge
Pašnekovė įsitikinusi, kad visi adaptacijos etapai – pykčio, neigimo, liūdesio, verkimo, išsivaikščiojimo ar išmeditavimo – yra reikalingi, nes padeda priimti save naujojoje realybėje ir atrasti atspirties tašką, kaip judėti toliau. O susidūrus su diagnoze – vėžiu – išties pradedi gyventi kitoje realybėje, nes su lig tuo momentu gyvenimas stipriai keičiasi.
Tačiau S.Grudienė, išgirdusi diagnozę, nusprendė neužsisklęsti – ji nutarė atvirai kalbėtis apie savo ligą su artimaisiais, draugais ir darbo komanda, neslėpti to, kaip jaučiasi.
„Kai man nuo chemoterapijos ėmė kristi plaukai ir supratau, jog reikia pereiti į plikių gildiją, mano vaikai skutosi galvas kartu su manimi. Kai visi jų klausinėjo, kas nutiko, jie atvirai kalbėjo, jog jų mama gydosi vėžį. Taip pat ir su kolegomis – visi žinojo, kad dabar esu kitame projekte. Nereikėjo vaidinti, apsimetinėti, kurti išgalvotų istorijų, o tokių išgalvotų istorijų labai daug prisiklausiau chemoterapijos seansuose.
Taip, žmonės vis dar gėdijasi savo ligos, slepia ir lieka vieni su savo sunkumais už uždarų durų. Suprantu, kad kol kas gyvename visuomenėje, kurioje yra dvipusis eismas: iš vienos pusės, žmonės nedrįsta kalbėti, iš kitos pusės, aplinka į juos reaguoja kažkaip netinkamai, kas juos skatina atsiriboti ir savo ligą slėpti“, – sako S.Grudienė.
Moteris, lankydamasi ligoninėje, matė, kad nemaža dalis tų, kurie serga, ligą slepia, o ir aplinkiniai, pamatę žmogų plika galva, vis dar nežino, ką daryti, vengia kontakto, nežino, ko klausti ir kaip užmegzti kalbą.
Gulėdama ligoninėje, pranešė apie ligą žinute socialiniuose tinkluose
„Gulėdama ligoninėje parašiau žinutę socialiniuose tinkluose ir viešai prisipažinau, kad sergu vėžiu. Norėjau, kad man artimų žmonių ratas suprastų, koks manęs laukia etapas: kažkurie planai neišvengiamai grius, kažkokios situacijos keisis.
Kita vertus, norisi mažinti stigmą visuomenėje, o tai gali padaryti tik pradėdamas nuo savęs, – įsitikinusi S.Grudienė. – Tai asmeninė lyderystė: aš su savimi susitariau, kad neapgaudinėsiu nei savęs, nei kitų, kalbėsiu apie tai ir kviesiu kalbėti kitus.“
Jeigu nesinori apie savo ligą kalbėti, anot S. Grudienės, nekalbėk. Bet jeigu nesinori, paklausk savęs, kodėl? Išsikalbėti, būti išgirstam ir jausti, kad kitiems rūpi, yra be galo svarbu.
Pašnekovė prisimena chemoterapijos seansus, kuriuose susitikdavo kitas onkologine liga sergančias moteris, perukais ar skarelėmis slepiančias savo plikas galvas, ir tarsi klausiančiomis, kaip ji šitaip drįsta – štai taip, atvirai vaikščioti plika galva.
„Jeigu aš esu plika galva, kam man slėptis ir kažką vaidinti? Jeigu šalta galvai, žinoma, užsimauni kepurę, jeigu ne – tai ir nesislepi. Buvo kelios moterys, kurios sakydavo: „Man čia kažkaip nedrąsu būti plikai, bet namuose be to peruko taip gerai.“
Sakydavau, kad jeigu jums namie patogu, kodėl jūs turite išėjusi į gatvę kažkaip save varginti? Ar neužtenka tų vaistų, kurie vargina? Daug diskutuodavome. Bent trys moterys kitą kartą atėjo plikomis galvomis, numetusios skaras ar perukus, ir sakė, kad jas įkvėpė mūsų pašnekesys“, – prisimena S.Grudienė.
Negali šaukti visam pasauliui, kad jau pasveikai
Kiekvienas turi ieškoti savų būdų, kas padeda emociškai nepalūžti išgirdus šios ligos diagnozę. Įveikiant įvairius etapus, S.Grudienė visgi rekomenduoja susirasti psichoterapeutą. Kai sirgdamas vėžiu bendrauji su artimais žmonėmis, vis viena bandai juos tausoti ir saugoti, o pokalbis su profesionaliu psichoterapeutu gali būti ta legali valanda, kada gali iš širdies išsiverkti. Nes to tu ten ir ateini.
„Daug ašarų išverkiau psichoterapeuto kėdėje, kol susitaikiau su tuo, kad sergu vėžiu. Juo labiau, kad kai susitinki su šia liga, niekada nežinai, ar susitikai vieną kartą ir ar ji negrįš. Jeigu tavo organizmas įjungė šią programą, tai niekas nežino, ar pavyko ją išjungti, ar liga neatsinaujins. Vadinasi, patenki į klubą ir nežinai, kaip ilgam į jį patekai ir ar tu jau gali išstoti.
Labai keistas jausmas, kai pabaigęs gydymą, po pauzės atlikęs pakartotinius tyrimus ir išgirdęs iš gydytojo, kad esi sveikas, negali eiti ir šaukti visam pasauliui, kad esi sveikas. Nes nežinai, ką pamatysi po trijų mėnesių ar pusės metų. Ir turi būti tam pasiruošęs.
Yra žmonių, kurie serga labai sunkiai, daug metų, liga vis atsinaujina. Aplinkiniai, tai matydami, tuos sunkumus susieja su pačia diagnoze. Ir išgirdę, kad patys serga, iškart išsigąsta, kad taip bus ir jiems. Bet nebūtinai.
Šiandien medicina gali ir daro labai daug, gal ne visais atvejais gali padėti, bet daugeliu atvejų tikrai gali. Mūsų medikai yra nuostabūs, dėmesingi. Tik svarbu tikrintis ir neuždelsti. Vėžys nėra mirties nuosprendis – tą požiūrį būtina keisti. Žinoma, tai užtruks, tam reikia laiko“, – įsitikinusi S.Grudienė.
Išmokime sau leisti anksčiau, nei susergame
Anot pašnekovės, išgirdus diagnozę svarbu savęs klausti, ko šiuo metu norisi. Norisi verkti? Verk. Norisi, kad kažkas apkabintų? Paprašyk. Norisi, kad paliktų ramybėje iki tam tikro laiko? Tarkis, kad paliktų ramybėje. Norisi, kad šito maisto negamintų – taip ir pasakyk.
„Net ir sudėtingose situacijose būna šmaikščių momentų. Pavyzdžiui, kartą mano vyras nupirko žuvies ir norėjo man ją iškepti, nes rūpinosi, kad sveikai maitinčiausi, o aš apie keptos žuvies kvapą tuo metu net pagalvoti negalėjau, labai pykino. Tad jis išsinešė mikrobangų krosnelę į balkoną ir iškepė ją ten, kad kvapo nebūtų namuose. Tokiose situacijose labai svarbu atvirai kalbėtis“, – pasakoja S.Grudienė.
Draugams, kurie nuolat klausinėdavo, kaip jai sekasi ir kaip ji jaučiasi, Solveiga socialiniuose tinkluose sukūrė pokalbių grupę „Solveiga News“: „Visi klausinėja, kaip jautiesi, visiems rūpi. Ypač, kai visi žino, kad, tarkime, po chemoterapijos keturios ar penkios paros yra labai sunkios. Bet kai visi tądien klausia apie tą patį ir kai septynioliktą kartą tenka atsakyti, kad jautiesi blogai, dėl to pradedi jaustis dar blogiau. Tad aš sukūriau draugams pokalbių grupę ir visiems surašydavau, kad šiandien tokia pat bloga diena kaip vakar, naujienų daugiau neturiu, kai jų bus, parašysiu. O štai šiandien jaučiuosi geriau, jėgų daugiau ir panašiai“, – sako S.Grudienė.
Kai visi tądien klausia apie tą patį ir kai septynioliktą kartą tenka atsakyti, kad jautiesi blogai, dėl to pradedi jaustis dar blogiau.
Gali būti ir tokių periodų, kai atsiduriama pauzėje ir viskas, ko norisi, tėra spaudyti TV pultelį ir žiūrėti buką serialą – nes daugiau niekam nėra jėgų: „Kuomet visus tokius, kurie bėga, lekia voverės rate, sustabdo liga, pradedama kasdienybėje leisti sau daugiau: ramiau išeiti į miestą pasivaikščioti arba nieko nedaryti. Mokykimės leisti sau anksčiau, nei susergame.“
Kalbėjimasis sujungia ir padeda
S.Grudienė įsitikinusi, kad, nors Lietuvos gydytojai yra nuostabūs bei dėmesingi, jie nėra visagaliai ir ne visiems pacientams viskas tinka. Todėl labai daug turi daryti ir pats: stengtis, nusiteikti pozityviai, savimi rūpintis – rinktis tinkamą maistą, ilsėtis ir ieškoti būtent tau tinkamų priemonių, kurios padeda geriau jaustis ir gali padėti.
„Tas laikotarpis man priminė, kad gyvenime yra ne tik tos šviesiosios spalvos. Mes taip jau įpratę, kad viskas turi sektis, o jeigu nepasisekė, tai jau baisi klaida, nesėkmė, blogis. Nereikia labai giliai ieškoti – yra naktis ir diena, yra in ir jang, yra sėkmė ir kažkokios nesėkmės, kurios vienaip ar kitaip mus ištinka. Gyvenime turi būti dienų, kuriomis tu paskui remdamasis supranti, kad būna visaip, ir po to gyveni kitaip, nes gali palyginti“, – sako S.Grudienė.
Visur dirba žmonės, pas kuriuos gali eiti su negatyvu, bet tada jiems bus sunku tau padėti. Ir gali eiti su pozityvu, tada jie tau padės su šypsena.
Jeigu neši pozityvą, gauni jį ir atgal, kai esi atviras su žmonėmis, jie tave sustiprina. Važiuodama ten, kur bus sunku, gali galvoti: oi, ir vėl durs, ir vėl skaudės, ir vėl pykins. Bet tuomet pasidažai lūpas, iškeli galvą, eini koridoriais šypsodamasi ir tau šypsosi atgal. Visur dirba žmonės, pas kuriuos gali eiti su negatyvu, bet tada jiems bus sunku tau padėti. Ir gali eiti su pozityvu, tada jie tau padės su šypsena. Taip apsikeiti gerąja energija.
„Mano kvietimas tiems, kuriems tenka susidurti su šia situacija, yra kalbėtis. Ir tiems, kurie šią diagnozę išgirsta, ir tiems, kurie yra šalia, nes tai išties yra vienas gyvenimo sudėtingumų. Kas baisiausia žmogui? Likti vienam ir vienišam, kai yra sunku. Kalbėjimasis yra tai, kas sujungia ir tikrai padeda“, – įsitikinusi S.Grudienė.
Viso pokalbio su Solveiga Grudiene, vadybos konsultacijų įmonės „Primum Esse“ vadove ir konsultante, psichologe, klausykite tinklalaidėje „Berta&Talks“.
