Sunkesnę autizmo formą turintys vaikai tėvų atkaklumo dėka patenka į specialiąsias mokyklas. Deja, ne visi. Vieni giria, kiti linkę uždaryti, dar kiti bijo specialiųjų mokyklų. Tad apie tai, kaip mokosi autistiški vaikai ir kaip dirba specialieji pedagogai, kalbamės su klaipėdiete spec. pedagoge-logopede Laima Naraškevičiene.
– Kokia jūsų asmeninė patirtis su autizmo sindromą turinčiais vaikais?
– Šiandien nebūsiu labai populiari (šypsosi). Dabar visi labai išskiria autizmą. Mano vidinė nuostata truputį prieštaringa, nes man visi vaikai, turintys įvairių sutrikimų, yra vienodi. Kaip ir Bažnyčios narių – yra ir vargšų, ir turtingų. Aš esu taip mokyta ir auklėta, kad stengčiausi nė vieno neišskirti.
Tiek Dauno sindromą turintis vaikas, tiek autizmo – man lygiaverčiai. Jie visi – labai ypatingi. Visi individualiai ugdomi. Dirbti spec. pedagoge pradėjau vos tik baigusi universitetą. Labai mėgstu savo darbą. Tarp mano mokinių yra vaikų, turinčių autizmo sutrikimą, tai tiek ir esu susijusi su autizmu.
– Sutinku su jūsų nuomone, kad nereikėtų nė vienos negalios ar sutrikimo išskirti, tarsi vieni vaikai būtų svarbesni, o kiti – mažiau. Tačiau kalbant kad ir apie ugdymo galimybes, ar nėra taip, jog, pavyzdžiui, judėjimo negalią turintį vaiką be didelių reikalavimų priima į bendrojo ugdymo mokyklas, jam yra truputį lengviau integruotis į visuomenę? O štai išgirdus, jog vaikas turi autizmo sutrikimą, reikalavimų atsiranda kur kas daugiau?
– Taip. Tai – tiesa. Jeigu vaikas turi tik judėjimo negalią, jo intelektas nėra sutrikęs, su juo yra kitoks darbas. Reikia tik pritaikyti aplinką. O autizmo sutrikimą turintys vaikai – nenuspėjami. Kiekvienas vaikas yra toks individualus, kad dirbti tenka su kiekvienu skirtingai. Aš gerbiu ABA (taikomojo elgesio analizės) terapiją, bet tai nėra stebuklas. Tinka ne kiekvienam autizmą turinčiam vaikui. Pavyzdžiui, kalbančiam vaikui simbolių kortelės nereikalingos. Tada gali taikyti tik kai kuriuos terapijos elementus. O į mokyklas bijo priimti šiuos vaikus, nes autizmas – tarsi nežinomybė, o žmonės nežinomybės bijo. Tai – dar neištirta terpė. Labai įvairi. Kiekvienas atvejis – labai ypatingas. Vienas autizmo sindromą turintis vaikas gali būti genijus, o štai kitas – visiškai asocialaus elgesio. Bendrojo ugdymo mokyklų direktoriai, mokytojai to bijo. Be to, mūsų bendrojo ugdymo mokyklos neturi tiek specialistų, nes realiai kiekvienam vaikui, turinčiam bet kokią negalią ar sutrikimą, reikalingas atskiras žmogus. Lietuva nėra tokia turtinga. Integracija čia ir sustoja.
– O jūs, kaip spec. pedagogė, kaip vertinate siekį mažinti specialiųjų mokyklų skaičių, vaikus integruojant į bendrojo ugdymo švietimo įstaigas?
– Integracija nėra blogai. Norėčiau, kad ji būtų tokia, kokia aprašoma vadovėliuose, straipsniuose. Atrodo, kad visi bijo specialiųjų mokyklų, bet pas mus dirbantys pedagogai – visi specialistai. Štai – autizmo sindromą turintis vaikas, mokydamasis 5-ių vaikų klasėje, turi savo spec. pedagogą, pagalbininką. Mokosi jo poreikiams, kiek įmanoma, pritaikytoje aplinkoje. Visi mokytojai turi žinių, kaip su juo dirbti.
Jei toks vaikas lanko kokį nors būrelį, eina į muzikos pamoką ar į bet kokią kitą terapiją, kiekvieno užsiėmimo vadovai žino, kaip reaguoti į tam tikrus šio vaiko elgesio pokyčius. O štai bendrojo ugdymo mokyklose tokiam vaikui yra paskirtas žmogus, tačiau dažniausiai tai nėra spec. pedagogas. Tai labiau panašu į auklytę, kuri prižiūri, kad vaikui nieko nenutiktų.
Žinoma, šie darbuotojai yra puikūs, mylintys, tačiau vaikui nėra suteikiama profesionali pagalba mokantis. Norima uždaryti specialiąsias mokyklas, bet mes nesame tokie turtingi, kad bendrojo ugdymo mokyklose visi vaikai, turintys specialiųjų poreikių, gautų tinkamą pagalbą.
– Užsiminėte, jog nemažai žmonių tarsi bijo specialiųjų mokyklų. Turbūt nemažai tėvų, sužinoję, jog jų vaikas bus truputį kitoks, nei įprasta, taip pat išsigąsta. Ką galėtumėte patarti kaip specialistė?
– Manau, kad pas mus šiek tiek iškreipta pagalbos pradžia. Pirmiausia pradedame galvoti apie pagalbą vaikui, nors pirma reikėtų padėti tėvams. Užsienio šalyse tėvai gauna pagalbą. Su jais dirbama nuo pradžių, o mes norime „pataisyti“ vaiką, pagydyti, padaryti jį „kaip visi“. Reikia suteikti pagalbą tėvams, kad jie mokėtų priimti šią situaciją.
Mano draugė kartą prasitarė, jog augindama savo vaiką Lietuvoje būtų nelaimingesnė, nes nebūtų susitaikiusi su savo šeimos situacija. Štai gyvenant svetur su ja dirbo specialistai. Reikia padėti tėvams išmokti priimti žinią, pasidalinti informacija, kaip ir kur jie gali rasti pagalbos.
– Ar pas mus šeimos gali gauti tokią pagalbą? Ar yra kas juos nukreiptų tinkama linkime?
– Kas ieško, tas randa. Yra valstybinių įstaigų, privačių organizacijų. Tėvai gali rasti informacijos žiniasklaidos priemonėse, tačiau jeigu su jais būtų dirbama kryptingai, vos gimus vaikui ir sužinojus, kad šis turės negalią ar sutrikimą, būtų mažiau streso. Daug kas mūsų šalyje gerėja. Bet reikia laiko.
