Panašiai nutiko ir Ji24.lt straipsnio herojei Jurgitai Stankevičienei. 58-erių metų specialioji pedagogė tikrai nesitikėjo išgirsti, kad jai krūties vėžys. „Labai gerai prisimenu tą praėjusių metų rugsėjo 4-ąją. Nuėjau pas gydytoją atlikti ultragarso tyrimo ir per akimirką pasaulis apsivertė aukštyn kojom – nustatytas piktybinis auglys ir reikalinga skubi operacija“, – prisimena moteris.
– Ar prieš išgirsdama tokią diagnozę, jautėte kokius nors ligos simptomus?
– Nejaučiau jokių ligos požymių, savijauta buvo puiki, turėjau daug energijos – jos užteko viskam, tikrai negalvojau, kad galiu susirgti. Prieš metus birželio mėnesį pagal programą apsilankiau pas gydytoją, kur man buvo atlikta mamograma. Tuo metu išgirdau atsakymą – jokių pakitimų. Buvau įsitikinusi, kad viskas gerai, tačiau gydytoja rekomendavo atlikti ir ultragarso tyrimą.
Po kelių mėnesių, kai vasara baigėsi, rugsėjo 4 dieną per pietų pertrauką nubėgau į polikliniką atlikti tyrimo. Gydytoja tik pasižiūrėjo ir sako man – „radau – beveik 100 proc., kad auglys piktybinis, reikia skubiai operuoti“. Darbe dar buvau sveika, o po pietų pertraukos jau grįžau su vėžiu.
Keisčiausia, kad nejutau jokio skausmo, neužčiuopiau jokių guzelių, kaip kad dažnai būna kitoms moterims.
– Kaip reagavote? Juk mamograma, minėjote, prieš kelis mėnesius nerodė jokių pakitimų.
– Dažnai pagalvodavau apie tai, kaip reaguočiau, kaip jausčiausi. Mano mama net 20 metų sirgo krūties vėžiu, liga ją užklupo perkopus keturiasdešimties metų slenkstį. Pamąstydavau, kad aš jau peržengiau 50-metį ir nesergu, tačiau jausmas, kad galiu susirgti, neapleido. Matyt tiesa, kad mintys materializuojasi. Tiesa, liga nebuvo susijusi su paveldimumu, ką patvirtino ir onkogenetiniai tyrimai.
Taigi, ką padariau tą pačią dieną? Visiškai iš savo raciono išbraukiau cukrų. Daug kur galima rasti informacijos apie tai, kad būtent cukrus maitina vėžines ląsteles.
Neverkiau, nepanikavau, susitelkiau į tai, kad noriu kuo greičiau atsikratyti to piktybinio auglio, atlikti visus tyrimus. Ir liūdėti nebuvo kada. Nejaugi sėdėsiu ir verksiu? Yra darbai, šeima, reikia rūpintis savo tėčiu. Ir kol nesijaučiu blogai, kodėl turėčiau sėdėti ir nervintis? Gal tik po operacijos, kai buvo sprendžiamas gydymo pasirinkimas (chemoterapija ar radioterapija), aplankė nuotaikų kaita, gąsdino laukimas. Prieš Kalėdas man buvo atliktas paskutinis radioterapijos seansas.
Šiandien jaučiuosi sveika, tačiau dar penkerius metus reikia gerti medikamentus, nuolatos kas tris mėnesius tikrintis. Kol kas neišgirdau blogų žinių. Juk ir medicina eina į priekį, atsiranda vis daugiau galimybių išgydyti ligas, kurios anksčiau atrodė neįveikiamos.
– Kokie jausmai apėmė ligoninėje, kurioje, kaip suprantu, sutikote ne vieną likimo draugę?
– Iš tikrųjų, nepatikėsite, tačiau Nacionaliniame vėžio institute vyrauja labai šilta atmosfera, dirba nuoširdus personalas ir kartais pasirodydavo, jog esi ne ligoninėje. Štai namuose, ypač, kai likdavau viena, jaučiau kur kas daugiau įtampos. Aišku, visas skyrius buvo pilnas moterų, kurių laukė atitinkamas gydymas, tad kalbos netrūko. Su kai kuriomis moterimis ir dabar palaikome ryšius, pasikalbame apie tai, kaip jaučiamės, sveikstame, pasidžiaugiame, pasidaliname patirtimi. Emociškai jaučiausi tikrai gerai.
– Vienas didžiausių pokyčių jūsų gyvenime tai, kad po vėžio diagnozės kardinaliai pakeitėte mitybą.
– Taip, tik grįžusi iš gydytojos pradėjau iš karto ieškoti informacijos, kaip maitintis sergant krūties vėžiu. Perskaičiau daugybę užsienio ir lietuvių autorių knygų, ieškojau informacijos internete. Žinoma, visi navikai yra skirtingi. Manasis buvo priklausomas nuo hormonų. Galbūt mityba ir neturėjo įtakos jo atsiradimui, tačiau patarimų apie tai, kas apskritai sukelia vėžį, tikrai netrūko. Taigi, ką padariau tą pačią dieną? Visiškai iš savo raciono išbraukiau cukrų. Daug kur galima rasti informacijos apie tai, kad būtent cukrus maitina vėžines ląsteles.
Taip pat skaitykite: 5 antivėžinių savybių turinčios žolelės
Taigi tą rugsėjo 4 dieną mano vakarienėje nebuvo nė lašo cukraus. Vėliau atėjo eilė ir kitiems produktams. Aklai nesekiau visomis rekomendacijomis, tačiau beskaitydama daugybę įvairios literatūros, atradau būtent tai, kokie maisto produktai ir mityba man tinka labiausiai.
Renkuosi bemielę, becukrę, ruginę, natūralaus raugo duoną, žuvį, vaisius, daržoves, kruopas, atsisakiau bulvių, ryžių, kvietinių miltų makaronų, kavos (leidžiu sau tik retsykiais), valgau mažiau mėsos (visiškai išbraukiau kiaulieną). Aišku, apie saldumynus net kalbos nėra – valgau tik juodąjį šokoladą ir tą patį be cukraus. O štai šeimynai galiu kepti pyragus be jokios sąžinės graužaties.
