85 proc. žmonių yra nepatenkinti savo svoriu. Tarp moterų šis procentas dar didesnis. Nuo paauglystės esame įpratusios manyti, kad sėkmė ir laimė lydi tik lieknus žmones, todėl siekiame ar bent svajojame atsikratyti kelių kilogramų, nesvarbu, kiek svertume.
Psichiatrės-psichoterapeutės Rūtos Telksnienės teigimu, vienas Amerikoje atliktas tyrimas atskleidė, kad normali moteris per penkiolika dietų laikymosi metų nutunka ar bent įgyja antsvorio. Dietologė Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė priduria, kad toje pačioje Amerikoje būta ketinimų dietų industriją paduoti į teismą. Dietos žada rezultatą, kurio nėra ir negali būti, o už pasekmes niekas neatsako.
„Mūsų visuomenėje labai smerkiamas žmogus, kuris yra kitoks, pavyzdžiui, truputį stambesnis. Jis iškart kelia minčių, kad neturi valios, nors tai netiesa. Dietų reklamose visada skelbiama, kad laikytis jų labai paprasta, o jeigu tau neišeina, vadinasi, kažkas su tavimi negerai. Objektyvi tiesa tokia: su dietomis yra negerai, niekas jų negali ilgai laikytis. Juk tai, kad žmonės grįžta prie dietų, rodo, kad jos neveiksmingos“, – teigia dietologė.
Dietų žala žinoma 70 metų
Lietuvoje tokie tyrimai neatliekami, tad belieka remtis užsienio praktika. Vasarą JAV mokslininkai skambino pavojaus varpais: daugiau judama, mažiau valgoma ir vis tiek storėjama. Nuo 2003-iųjų iki 2010-ųjų statistinio amerikiečio vidutinė paros kalorijų norma sumažėjo 74 kcal. Tiek turėtų užtekti, kad kasmet svoris sumažėtų trimis kilogramais. Tačiau taip nėra – apie 35 proc. amerikiečių nutukę, dar tiek pat turi antsvorio. Tai dvigubai daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Nors Lietuvoje nutukimas nėra masinis, jis irgi plinta.
Atmetus tai, kad iš tikrųjų nemažai žmonių per menkai juda ar per daug valgo, yra ir kitų svorį didinančių faktorių: aplinkos užterštumas, nes teršalus, kurių negali pašalinti, organizmas izoliuoja pasitelkdamas riebalus; ilgalaikis stresas ir miego stoka, kurie turi tiesioginės įtakos hormonams; pagausėjęs svorį didinančių vaistų – antidepresantų – vartojimas; minėtosios dietos.
1944–1945 m. buvo atliktas Minesotos pusinio badavimo eksperimentas: jau tuomet jis įrodė, kad dietos augina svorį ir žaloja fizinę bei psichinę sveikatą. Buvo siekiama atrasti būdą, kaip kuo geriau primaitinti Antrojo pasaulinio karo metu išsekusius žmones.
Eksperimente dalyvavo 36 sveiki jauni vyrai. Pirmus tris mėnesius jie valgė, ką norėjo, ir per dieną suvartodavo vidutiniškai po 3600 kcal. Paskui šešis mėnesius vyrams buvo duodama pusė jiems įprasto kalorijų kiekio. Šis kiekis nebuvo mažas, bet savanoriai išseko, nukrito kūno temperatūra, sulėtėjo širdies veikla. Visi jautė didžiulį alkį, pablogėjo nuotaika, atsirado dirglumas. Reabilitacija truko pusę metų. Nors jau gaudavo pakankamai maisto, vyrai pradėjo slapčia persivalgyti, nes niekaip nepasisotindavo, visi buvo apsėsti minčių apie maistą, kai kurie net ieškodavo jo šiukšlynuose, o vėliau mėgindavo viską „išsportuoti“ arba išvemti. Numestas svoris grįžo.
Nors šie faktai buvo plačiai paviešinti, po dvidešimties metų visuomenėje pasirodė itin liesa manekenė Twiggy ir dietos žaibiškai išpopuliarėjo.
Organizmui – didžiulis stresas
Jei šalia straipsnio, kad dietos neveikia, atsiranda įžymybės patarimų, kaip numesti svorio, visos specialistų pastangos būna bevaisės.
A. Jauniškytė-Ingelevičienė savo darbo praktikoje matė labai daug tokių moterų ir merginų, kurios būdamos lieknos ėmė laikytis dietų ir galiausiai dėl jų priaugo nemažai svorio. Moterys dabar svajoja sverti tiek, kiek svėrė prieš pradėdamos laikytis dietų, nors tuomet ir nebuvo patenkintos savo svoriu.
Psichoterapeutės R. Telksnienės tai visiškai nestebina – ji taip pat turi daug tokių pacienčių, kurios per ilgą laiką sustorėjo nuo dietų. Tik stebina, kad dietos ir toliau labai populiarios. Jos teigimu, informacijos apie dietų žalą yra, tačiau tai – lyg balsas tyruose: jei šalia straipsnio, kad dietos neveikia, atsiranda įžymybės patarimų, kaip numesti svorio, visos specialistų pastangos būna bevaisės.
Norint suprasti, kodėl dietos žalingos, reikia suvokti, kas vyksta organizme, kai jam trūksta maisto. Evoliucionuojant visoms gyvoms būtybėms yra tekę pabadauti, todėl gyvūnai ir žmonės yra linkę kaupti riebalus, nes riebalai – tai atsargos. Bet koks maisto ribojimas lemia riebalų kaupimą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Patrickas Holfordas: „Mityba svarbi ne tik kūnui, bet ir intelektui“
„Kūnui visiškai nesvarbu, ar valgoma mažiau, nes siaučia karas, maras, ar dėl to, kad savanoriškai nusprendėme neduoti jam maisto. Maisto ribojimas sukelia žiaurių pasekmių. Po dietų žmonės ilgą laiką labai blogai jaučiasi. Numetus svorio, sumažėja raumenų masė; ji yra tas metaboliškai aktyvus audinys, kuris išeikvoja daugiausia energijos, tad jam nunykus sulėtėja medžiagų apykaita. Ji sulėtėja ir dėl to, kad organizmas prisitaiko prie naujo mitybos režimo ir pradeda kaupti maisto atsargas. Svoriui grįžus, padaugėja riebalų, ypač pilvo srityje, tarp vidaus organų, – jie kenksmingesni sveikatai nei poodiniai kūno riebalai. O jei mityba apribojama ne pirmą kartą, medžiagų apykaita jau po dviejų dienų sulėtėja apie 40 proc.“ – atskleidžia A. Jauniškytė-Ingelevičienė.
Po bet kokios dietos net devyni apetitą reguliuojantys hormonai būna sutrikę: padaugėja alkį skatinančių hormonų ir sumažėja sotumo jausmas. Norisi daugiau valgyti ir to neįmanoma kontroliuoti. Dietos pasekmės jaučiamos maždaug metus, per tą laiką auga svoris, pradedama persivalgyti arba valgomos didesnės porcijos. Yra ir psichologinis šio reikalo aspektas: kai ką nors sau draudi, dar labiau norisi to gauti. Nesvarbu, ar kalbame apie gabalėlį rūkytos vištienos, ar apie penktą naują suknelę.
Pasak dietologės, pirmą kartą laikytis dietos dažniausiai pavyksta, atsiranda euforija. Tai apsauginė organizmo reakcija, vadinama badavimo sąlygota euforija. Organizmas meta visas pajėgas, kad susirastų maisto, tai pasireiškia net fiziologiškai: pajautrėja uoslė, pagerėja regėjimas. Tačiau kūnas turi atmintį ir prisitaiko tiek prie dabartinio badavimo, tiek prie to, kad jis gali pasikartoti. Todėl antrą, trečią ir kitus kartus laikytis dietos ilgai jau nepavyksta, o 90–95 proc. žmonių numestas svoris grįžta arba tampa didesnis, nei buvo.
Ką daryti?
A. Jauniškytė-Ingelevičienė veda intuityviojo valgymo seminarus pagal dviejų JAV dietologių E. Trobole ir E. Resch sukurtą intuityviojo valgymo metodiką. Ši teorija siūlo dietų ir minčių apie svorį iškankintam kūnui ir protui rasti pusiausvyrą.
Reikia pradėti galvoti apie sveikatą – ne apie svorį. Nors nuskambės kaip frazė iš senovinio vadovėlio, bet reikia mankštintis, normaliai maitintis, subalansuoti darbo ir poilsio režimą.
„Intuityvusis valgymas dar vadinamas mitybos psichoterapija, jis skatina pažvelgti plačiau – ne tik į tai, kiek suvalgome ir kiek išeikvojame, bet ir į tai, kas turi įtakos medžiagų apykaitai, kas skatina valgyti daugiau arba mažiau. Dietos duoda greitą rezultatą, o pasitelkus intuityvųjį valgymą greito rezultato nėra. Jo tikslas – normali mityba, o šalutinis poveikis – svorio mažėjimas. Kai susiduriame su nutukimu, vien fizinio krūvio didinimas ir porcijų mažinimas nepadeda. Reikia pradėti galvoti apie sveikatą – ne apie svorį. Nors nuskambės kaip frazė iš senovinio vadovėlio, bet reikia mankštintis, normaliai maitintis, subalansuoti darbo ir poilsio režimą.“
Paklausta, koks valgymas laikomas normaliu, dietologė nusišypso: „Juk visi pažįstame normaliai besimaitinančių žmonių. Jei jaučiasi pasisotinę, jie paliks kad ir pusę bulvės lėkštėje. O jei jaus, kad dar yra alkani, įsidės dar pusę bulvės. Jie valgo, kai nori, ką nori, kiek nori ir nekaltina savęs dėl to, kad nori kokio nors „draudžiamo“ maisto.“
Nuo dietų pavargusioms moterims, nebeišmanančioms, ko griebtis, specialistė siūlo kreipti dėmesį į alkio ir sotumo signalus. Pastarasis praneša, kiek maisto gana. Kartais dietinis mąstymas neleidžia pasitikėti kūno pojūčiais ir moterys bijo, kad jei valgys tiek, kiek pageidauja organizmas, nenumes svorio. Taigi trokštančioms išsivaduoti iš užburto rato pirmiausia reikia pasiekti dietų dugną: tai įvyksta tuomet, kai suvokiama, kad dietos tikrai neveiksmingos, ir nebenorima jų laikytis. Toliau eina chaotiškos mitybos laikotarpis, kai stengiamasi normaliai maitintis, bet dar nėra aišku, kaip tą padaryti. Viską ištvėrus, pradedama pasitikėti kūno siunčiamais signalais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Liekno kūno kultas: vos 5 proc. Lietuvos moterų niekada nesilaikė dietos
„Esu už tai, kad rūpintumės sveikata, bet neperlenktume lazdos. Mūsų kūnui reikia pusiausvyros: jis nemėgsta vien sėdėti ar gulėti, bet nemėgsta ir visą dieną sportuoti. Kaip ir badauti arba persivalgyti. Reikia stengtis susikurti autentišką sveikatą ir rūpintis savimi nesiverčiant per galvą“, – apibendrina A. Jauniškytė-Ingelevičienė. Psichoterapeutė R. Telksnienė moterims siūlo suvokti, kad sveriant daugiau, nei norėtųsi, gyvenimas nesibaigia. Subalansavus mitybą ir atpažinus savo tikruosius jausmus, kurie neretai būna užgniaužiami, kilogramai tampa ne pagrindiniu gyvenimo tikslu. Tuomet, kai apie juos nebegalvojama ir energija nukreipiama į kitus dalykus, krinta ir svoris.
