Ligos atvejai nefiksuojami tik 3 mėnesius per metus
„Jau norėjau net nufotografuoti žolę viename Vilniaus gyvenamajame mikrorajone, nes ji ten iki juosmens“, – teigė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro užkrečiamų ligų specialistė entomologė Milda Žygutienė.
Pasak jos, Lietuva pasižymi itin didele erkių gausa ir nėra jokių požymių, kad jų mažėtų, juolab kad sąlygos joms tik gerėja. Pagal sergamumą erkiniu encefalitu mūsų šalis pirmauja Europoje, todėl turistams, vykstantiems į mūsų šalį rekomenduojama pasiskiepyti nuo šios ligos.
Sergamumas erkiniu encefalitu kasmet svyruoja maždaug nuo 300 iki 700 atvejų. Pavyzdžiui, pernai buvo fiksuojama mažiau atvejų, užpernai – labai didelis jų skaičius. Specialistės teigimu, tokie svyravimai yra normalūs ir jie jokiu būdu nerodo mažėjimo tendencijos. Sergamumas erkių platinamomis ligomis priklauso nuo labai daug veiksnių – klimatinių sąlygų, uogų ir grybų derliaus ir pan. Taigi, jeigu dėl klimato sąlygų ar menko miško gėrybių derliaus žmonės rečiau lankosi miške, rečiau ir užsikrečia. Tačiau erkių yra visada.
„Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, erkės suaktyvėjo kovo mėnesį, o balandį jau turėjome pirmuosius erkinio encefalito atvejus. Didžiausias sergamumo pakilimas būna nuo birželio iki spalio. Laimo liga dėl jos specifikos registruojama ištisus metus. Beje, paskutinių metų duomenys rodo, kad erkinis encefalitas registruojamas net gruodžio mėnesį. Taip yra dėl besikeičiančio klimato, kai minusinė temperatūra pasirodo tik antroje gruodžio pusėje ar dar vėliau, o kol yra teigiama temperatūra, tol yra tikimybė susitikti su erke. Taigi, erkinio encefalito neregistruojama tik 3 mėnesius – sausį, vasarį, kovą“, – aiškino M.Žygutienė.
Kas erkes maitina
Kadangi erkės – vidutinio klimato gyventojos, jos puikiai prisitaikiusios prie lietuviškos žiemos. Jas žudančiai veiktų vienintelis dalykas – didelis šaltis (užšaltų viršutinis dirvos sluoksnis) be sniego, bet pas mus to paprastai nebūna, o esant sniegui sušalimas erkėms negresia.
Erkė nėra reiklus gyvis, jam reikalinga tik drėgmė ir vieną kartą vystymosi stadijoje pasimaitinti, o Lietuva – žalias kraštas, taigi drėgmės tikrai pakanka: daugybė miškų, taip pat miestų parkai ir žaliosios salelės.
Erkių pramaitintojų gausa taip pat didelė. Erkės nėra išrankios, jos maitinasi visų šiltakraujų krauju – nuo pačių smulkiausių graužikų, paukščių iki miško žvėrių ir žmogaus. Ir būtent graužikai yra gamtinis Laimo ligos bei erkinio encefalito rezervuaras. Patys graužikai neserga, tačiau šių ligų sukėlėjai cirkuliuoja jų kraujyje. Kai erkė prisisiurbia infekuoto kraujo, ji ligą perduoda kitiems gyvūnams, kurie ją platina toliau, o taip pat ir žmonėms, kuriems ši liga labai pavojinga.
„Sąlygos gyventi ir veistis graužikams taip pat yra puikios ir jų populiacija didėja. Pavyzdžiui, dabar visi krykštauja, kad daug ežiukų, bet jie taip pat yra erkių maitintojai ir išnešiotojai. Daugėjant graužikų, didėja ir miško žvėrių populiacija. Šiuo požiūriu labai svarbios stirnos. Nors jos nedalyvauja viruso cirkuliacijos procese, bet išmaitina nepaprastai daug erkių, kadangi daug laiko praleidžia žolėje, čia gulinėja, miega“, – dėstė pašnekovė.
Kaip erkės ateina iki mūsų namų slenksčio
Galima būtų klausti, kaip susiję miškai ir miestai. Specialistės teigimu, tiesiogiai. Įsisiurbusi erkė maitinasi kelias dienas. O gyvūnai (tiek graužikai, tiek kiti smulkūs gyvūnai, tiek paukščiai) migruoja didelėse teritorijose, kurios matuojamos kilometrais.
„Pavyzdžiui, juodasis strazdas labai daug laiko praleidžia žolėje. Kažkur įsisegė į jį erkė, o po 3–4 dienų ji jau gali nukristi sostinės Šeškinės mikrorajono pievelėje. Kur ji nukrenta, tai jos laimės dalykas. Jeigu nukris ant asfalto, žinoma, neišgyvens. Bet jeigu nukris į vešlią žolę, ji ten puikiai įsikurs ir gyvenimą tęs toliau. Jeigu ji buvo apvaisinta, dės kiaušinėlius, iš kurių išsiris lervutės. Taip gims naujas erkių židinys. Pro šalį bėgantys gyvūnėliai jas susirinks ir išnešios toliau.
Ką tuo noriu pasakyti? Kad nepjaunant miestuose žolės sudaromos labai palankios sąlygos erkių gausos didėjimui. Erkės labai plastiškos, jos labai greitai okupuoja naujas teritorijas. Todėl neužtenka nupjauti žolės tik metrą nuo šaligatvio. Esą nevaikščiokite po tas aukštas žoles ir erkė neįsisiurbs. Ne apie tai kalba. Šita žolė tiesiog sukuria papildomas erkių buveines. Miegamuosiuose rajonuose juk gausu paukščių, kurie migruoja. Taip pat vis dar yra neprižiūrimų kačių, kurios eina peliauti į žolę ir išnešioja erkes. Galiausiai aukštoje žolėje puikiai jaučiasi graužikai, per erkes kaip tik ir platinantys erkinį encefalitą. Ir jie labai vislūs – per vieną sezoną, jei geros sąlygos, atveda kelias vadas“, – įspėjo M.Žygutienė.
Pasak jos, natūrali erkių platinamų ligų prevencijos priemonė – žaliųjų plotų, kuriuos dažnai lanko žmonės, priežiūra. Norint sudaryti nepalankias sąlygas erkėms, žolę reikia pjauti nuo ankstyvo pavasario ir neleisti jai užaugti daugiau kaip 10 cm. Tuomet vėjas ir saulė išdžiovina viršutinį dirvos sluoksnį ir erkei gresia išdžiūvimas.
Taigi, jeigu žolė ir toliau bus nepjaunama, specialistai prognozuoja, sergamumas erkių platinamomis ligomis šoktels, juolab kad ir dabar jau erkės atėjusios beveik iki mūsų namų slenksčio: pavyzdžiui, Vilniuje erkių randama visuose miesto parkuose.
Statistikos duomenimis, beveik trečdalis žmonių, kurie suserga erkiniu encefalitu, iki galo nepasveiksta ir jaučia liekamuosius reiškinius visą gyvenimą, apie 8 proc. turi sunkius liekamuosius reiškinius, kurie sukelia negalią visam gyvenimui, žmogus nebegali grįžti į normalų gyvenimą.
Gera žinia, kad nuo erkinio encefalito, skirtingai nei nuo Laimo ligos, galima pasiskiepyti. Kadangi imunitetui įgyti reikia kelių dozių, šiuo metų laiku rekomenduojama tai padaryti pagreitinta skiepijimo nuo erkinio encefalito schema. Tokiu atveju antroji vakcinos dozė sušvirkščiama po pirmosios praėjus 14 dienų, trečioji – po 5–12 mėnesių po antros dozės. Pirmoji palaikomoji dozė skiriama po 3 metų, o kitos palaikomosios dozės žmonėms iki 60 metų skiriamos kas penkerius metus, žmonėms nuo 60 metų – kas trejus metus.
