Vaistus su GMO vartojame, o maisto bijome?
Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Gyvybės mokslų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Alma Gedvilaitė genų inžineriją palygina su atomu, kuris gali būti naudojamas ir kaip energija, ir kaip ginklas.
Biomedicinos mokslų daktarė patikina, jog labiau nei GMO maisto sudėtyje reikėtų vengti konservantų ir kitų pridėtinių cheminių medžiagų. Interviu 15min ji teigia, kad žmonės dažnai yra klaidingai bauginami GMO.
– Šiandien genų inžinerija integruojasi į įvairias ūkio ir pramonės sritis. Kaip sparčiai vystosi šios biotechnologijos?
– Pirmiausia reikėtų apibrėžti, kas tai yra. Genų inžinerija nėra kažkokia atskira mokslo šaka; ją reikėtų suvokti kaip metodus, skirtus rekombinatinių DNR molekulių konstravimui. Ši technologijų sritis vystosi labai sparčiai, prisideda prie visų biomedicininių mokslų šakų. Dėl genų inžinerijos progreso atsirado daugybė naujų mokslo krypčių, kurių iki tol nebuvo.
Šiuolaikinės genų inžinerijos pradžia siejama su 1972–1973 metais, kada buvo atlikti pirmieji eksperimentai su rekombinatėmis DNR. Taip buvo atrasti nauji įrankiai (tam tikri fermentai), kurie leido „karpyti“ DNR.
Po šių įrankių sukūrimo, vienas po kito pradėjo lietis nauji genų inžinerijos metodai: buvo atrasti fermentai, kurie leido lengvai padauginti bet kurios dalies DNR ir mažus kiekius paversti dideliais. Tai, aišku, ir toliau skatino kitų metodų, kaip DNR sekos nustatymo (kuris šiandien yra labai toli pažengęs nuo savo ištakų), vystymąsi.
– Kur šie metodai pradėti taikyti?
– Iš pradžių taikomi tyrimų tikslais, o paskui ir praktiškai. Genų inžinerijos tyrimai paskatino pirmųjų biotechnologijų kompanijų kūrimąsi, kurios užsiėmė kai kurių žmogaus genų raiška ląstelėse, siekdamos išskirti tam tikrus fermentus, reikalingus žmogui. Taip buvo sukurtas genetiškai modifikuotas insulinas, žmogaus augimo hormonas, kurie labai pagerino daugelio žmonių gyvenimo kokybę.
Žinoma, vos atsiradus genų inžinerijai, kada praktikoje ji nebuvo taip griežtai kontroliuojama, galėjo pasitaikyti spragų, bet tai greit pasikeitė. Šiuolaikiniai įrankiai patobulėję, patikrinti ir paprastai nėra nieko, kas galėtų kelti abejonių.
Esu tikra, kad nei vienas žmogus, sergantis genetine liga, neatsisakys genų inžinerijos pagalbos tam, kad išsigydytų ligą.
Dabar yra kuriama daugybė vaistų, kurių gamyboje naudojamos genetiškai modifikuotos bakterijos, pvz., interferonai, ląstelių stimuliavimo preparatai, baltyminiai antikūnai.
Paradoksalu, jog kai kalbame apie genų inžinerijos sukurtus produktus, skirtus gydymui, niekam nekyla abejonių, kad tai yra reikalinga priemonė, nors ir turinti GMO. Tačiau jei įkeliame geną į augalą, iš kurio gaminamas maisto produktas, automatiškai jis pasidaro „kenksmingas“.
– Taigi, galima manyti, jog priešiškumas genų inžinerijai atsirado XX a. pabaigoje, į rinką pradėjus tiekti GM maisto produktus? Kas tai lėmė?
– Tai susiję su įvairiais dalykais. Pirma, žmonės bijo to, ko nesupranta. Antra, dažniausiai žmonėms išnyksta baimė, kai tai susiję su būtinybe (turiu omeny GMO turinčių vaistų vartojimą), tačiau kitais atvejais, jie linkę rinktis tai, dėl ko yra užtikrinti.
Iš esmės, pradėjus auginti GM pasėlius, atsirado didžiulė konkurencija tarp tradicinio ir biotechnologinio ūkio atstovų. Kadangi genų inžinerija leidžia pagerinti tam tikras augalų savybes (pvz., padidinti derlingumą, sukurti atsparumą herbicidams), žemdirbys, augindamas GM augalus, turės didesnį derlių, jam nereikės naudoti tiek daug chemikalų, jis galės nupiginti produktą.
Tą baimę ir priešiškumą visuomenėje dėl GMO lemia verslo interesų įtaka.
Tokia situacija yra neparanki tradiciniams žemdirbiams, taip pat ir kompanijoms, gaminančioms pesticidus. Pastarosios tampa vis mažiau reikalingos, jų pelnas mažėja, ko jos imsis? Žinoma, gąsdinimų.
Kita vertus, biotechnologinės kompanijos, sukūrusios naujus produktus ir investavusios nemažus pinigus, stengiasi atsigriebti, todėl GM augalų sėklas galima įsigyti tik pas juos. Toks monopolis taip pat nepatinka GMO priešininkams. Taigi tą baimę ir priešiškumą visuomenėje dėl GMO lemia verslo interesų įtaka.
– Tačiau kartais teigiama, jog genų inžinerija yra nenatūralus įsikišimas į gamtą, kad produktai sukuriami dirbtinai ir dėl to yra neįprasti žmogui.
– Kodėl mes galime manyti, kad tai – nenatūralu? Pati DNR yra absoliučiai tokia pati bakterijoje, žmoguje, augale ir visur kitur. Genai, kurie įvedami į augalus genų inžinerijos būdu, yra natūralūs – iš bakterijų. Pavyzdžiui, augalo atsparumas raundapui (piktžolių herbicidui) yra įterptas iš bakterijų, su kuriomis įprastai susiduriame kasdien.
Kitas dalykas, horizontalus genų „peršokimas“ vyksta ir natūraliai gamtoje. Tą pačią augalų selekciją (modifikaciją) ilgą laiką vykdė žmogus, augalus mutagenizuodamas ir kryžmindamas. Tam sėklas apdorodavo įvairiais chemikalais ir stebėdavo, kas iš jų užaugs. Iš augalų, kuriuose pasitaikydavo palankios mutacijos, kryžminant išvesdavo naujas veisles.
Paimkime kad ir laukinį pomidorą, kuris sintetina nuodingus junginius. Tradiciškai šis augalas buvo natūraliai kryžminamas (modifikuojamas), tam, kad būtų nenuodingas. Reikėdavo daug kartų atlikti kryžminimo procesą, tačiau rezultate nebuvo įmanoma tiksliai žinoti, ar genas, atsakingas už nuodingų junginių sintezę, išnyko, ar tėra „nutildytas“.
Taip pat ir genų inžinerijos būdu į augalą įterpiami ir iš jo pašalinami genai tam, kad produktas būtų tinkamas vartoti. Skirtumas tas, jog šios technologijos leidžia tą padaryti tiksliai ir labai greitai.
– Kalbant apie augalininkystę, jūs paminėjote genų inžinerijos taikymo privalumus, tačiau ar ji neturi neigiamo poveikio aplinkai?
– Kol kas viskas kuriama tam, kad būtų geriau, o ne blogiau. Tuose laukuose, kur auginami GM augalai, bioįvairovė tikrai nesumažėja daugiau nei tai vyksta natūraliai. Taip yra todėl, kad GM laukai yra mažiau purškiami chemikalais, ir tarp purškimų susidaro ilgesni laiko tarpai, todėl spėja praeiti vabzdžių dauginimosi ciklas, ir jie išlieka. Tuo tarpu tradiciniuose ūkiuose, kur laukai pastoviai purškiami, dėl didelio toksinių medžiagų kiekio bioįvairovė tikrai nukenčia.
Dažnai žmonės nepagalvoja apie tai, kad būtent chemikalai, kuriais laukai purškiami, yra kenksmingi, o ne genetinis augalų modifikavimas.
Dar ne taip seniai JAV buvo susidurta su masinėmis bičių žūtimis. Iškart kalbėta, neva bitės žiedadulkes rinko nuo GM augalų ir taip apsinuodijo. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tos bitės tapo jautrios virusinei infekcijai, kadangi ilgą laiką rinko žiedadulkes laukuose, kurie buvo purškiami chemikalais, dėl kurių poveikio ir sumažėjo bičių atsparumas virusui.
– Ar praėjo pakankamai laiko, kad galėtume įsitikinti GM produktų poveikiu ir vartotojų sveikatai?
– Jau kelios žmonių kartos vartojo GM vaistus, maistą – ir viskas gerai. Visi genų inžinerijos rizikos faktoriai buvo numatyti pačių mokslininkų ir jie iki šiol yra tiriami. Visgi tie galimi neigiami poveikiai yra teoriniai ir kol kas nėra patvirtinami praktiškai, greičiau atvirkščiai. Beje, tuos rizikos veiksnius pasigavo tie, kurie yra prieš GMO, ir priėmė juos kaip patvirtintą faktą – tai jų protestų pagrindas.
Teoriškai dėl naujų fermentų įvedimo augaluose gali susidaryti toksiški junginiai, tačiau tokie GM produktai į rinką negali patekti. Visos rinkoje esančios GM augalų veislės yra patikrintos ir saugios, todėl jų bijoti nematau jokios prasmės.
Dažnai žmonės nepagalvoja apie tai, kad būtent chemikalai, kuriais laukai purškiami, yra kenksmingi, o ne genetinis augalų modifikavimas.
Žinoma, vartotojai gali susidurti su alerginiu GM produktų poveikiu, nes visada atsiras žmonių, kurie yra alergiški tam tikram įvestam baltymui. Dėl to GM produktų alerginis poveikis turi būti tiriamas, žinomas vartotojui, bet tai nereiškia, kad didžiajai daliai žmonių toks maistas netiks. Juk lygiai taip pat yra ir natūralių alergenų: riešutų, pieno, kiaušinių.
– Skirtingai nei JAV, ES šalyse, taip pat ir Lietuvoje, išlieka konservatyvus požiūris į genų inžineriją ir GM produktus. Kodėl?
– Nuo pat pradžių ES laikėsi priešiškos pozicijos tam, kad apsaugotų savo rinką nuo JAV produktų. Taigi, pirmiausia tai buvo politinis sprendimas. Kai buvo pastebėta, kad GMO atsisakymas lemia didelį atsilikimą, pradėta keisti pozicijas, bet ta įsigalėjusi nuomonė, kuri nuolat buvo kalama, taip lengvai, aišku, neišsisklaido.
Lietuvos pozicija taip pat politinė: būdingas požiūris, kad neva Lietuva laisva nuo GMO, galima reklamuoti, kad maisto produktai be GMO. Taip daroma siekiant konkuruoti rinkoje, reikia juk turėti kažkokį išskirtinumą, o tokia pozicija aktuali ES šalims. Nors, aišku, yra žemdirbių, kurie norėtų auginti GM augalų pasėlius.
Tuo tarpu, jei lyginame natūralų, chemizuotą ir GMO ūkį, JAV žemdirbiai jau seniai suprato, kad natūraliam ūkiui palankesnė yra GMO, ne chemizuoto ūkio kaimynystė. Kaip minėjau, GMO ūkiuose daug švariau, ten rečiau naudojami chemikalai, todėl mažesnis jų kiekis patenka ir į natūralų ūkį.
– Kaip vertinate tolimesnes genų inžinerijos pritaikymo perspektyvas?
– Manau, kad artimiausiu metu didelių pokyčių neįvyks. Tačiau esu tikra, kad nei vienas žmogus, sergantis genetine liga, neatsisakys genų inžinerijos pagalbos tam, kad išsigydytų ligą. Dabartiniai įrankiai leidžia dar tobuliau taikyti genų inžinerijos metodus medicinoje.
Žemės ūkio kompanijos jau dabar iš GM augalų gamina tam tikrus produktus ir baltymus medicinai. Taip pat stengiamasi kurti tokius augalus, kuriuose genai nėra įstatomi į genomą. Tai reiškia, kad augale jie sintetinami laikinai, ir po to genetinė medžiaga išnyksta. Apie tokių augalų ir maisto produktų neigiamą poveikį išvis nebus prasmės kalbėti.
Lietuvos pozicija taip pat politinė: būdingas požiūris, kad neva Lietuva laisva nuo GMO, galima reklamuoti, kad maisto produktai be GMO. Taip daroma siekiant konkuruoti rinkoje.
Kas dėl gyvūnų, iki šių dienų sukurtos transgeninės pelės tarnauja įvairiems tyrimams, iš jų žmonija gavo labai daug žinių. Gyvūnai genų inžinerijos pagalba ir toliau kuriami, tačiau ši sritis problemiška tuo, jog didelė tikimybė, kad palikuonys atitinkamo geno nepaveldės. Žinoma, šią problemą išspręstų gyvūnų klonų kūrimo technologijos, tačiau jos dar nėra efektyvios.
– Turbūt čia svarbus ir etinis aspektas?
– Kalbant apie genų inžineriją, visuomet išliks šių metodų etinis vertinimas, jų rizikos vertinimas. Tai normalu, nes tokie dalykai negali būti palikti savieigai. Blogose rankose tai gali tapti blogu įrankiu.
Tačiau iš principo, genų inžinerija sukurta ir taikoma geriems tikslams. Svarbiausia žinoti, kam negalima to naudoti ar kam tai gali būti kenksminga. Būtent dėl to reikalinga ir vykdoma griežta kontrolė.
Sukelia DNR pažeidimą ne dažniau kaip įprastas maistas
Tai, jog GMO turinčių maisto produktų, kaip ir tradicinių, vartojimas yra saugus, patvirtina Kauno klinikų Genetikos ir molekulinės medicinos klinikos vadovė, gydytoja genetikė dr. Virginija Ašmonienė.
„Moksliškai pagrįstų tyrimų, įrodančių, kad GM maistas gali būti žalingas, nėra. GM produktai nėra sukurti taip, kad galėtų keisti kito organizmo genetinį kodą. Jų vartojimas gali sukelti pažeidimus DNR lygmenyje ne dažniau, kaip kasdien mūsų vartojamas maistas.
Daugiausia neigiamų reakcijų kyla dėl naujų baltymų susidarymo, kurie kartais veikia kaip antigenai ar alergenai ir gali sukelti alergines reakcijas“, – teigia medikė, patikslindama, jog ir natūralioje aplinkoje yra nemažai maisto produktų, turinčių panašių savybių, todėl taip pat nerekomenduojamų alergiškiems žmonėms.
Kita vertus, V.Ašmonienės nuomone, šiuo metu turime kalbėti apie GM maisto naudą visuomenės ar populiacijos lygmeniu, kadangi genų inžinerija padeda spręsti pasaulinę maisto stygiaus problemą.
Be to, anot jos, ateityje genų inžinerija tik labiau praturtins maisto pramonę: „Šiuo metu mokslininkai kuria GM augalus, kurie neabejotinai bus pranašesni savo maistine verte, turės daugiau naudingų medžiagų, pavyzdžiui, beta karotenu praturtinti ryžiai, nors, mano žiniomis, jų rinkoje dar nėra. Tuomet GM maistas taptų netgi sveikesnis už įprastą, turėtų naujų papildomų teigiamų savybių, galėtų veiksmingiau stiprinti imunitetą.“
Lietuvos rinkoje mažėja GM maisto produktų
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vida Jarošienė teigia, jog rinkoje atsiradęs produktas, turintis savyje GMO, yra traktuojamas kaip saugus. Svarbu, kad ženklinimo etiketėje būtų pateikta teisinga informacija apie produktą, ir taip vartotojas turėtų teisę rinktis.
Specialistė patikslina, jog nuo 2005 metų, kada į Lietuvos rinką iš Ukrainos pateko pirmieji GMO turinys maisto produktai, jų dalis rinkoje kasmet vis augo. Dėl to VMVT kiekvienais metais savanoriškai skelbdavo Lietuvoje prekiaujamų maisto produktų, kurie turi GMO komponentų, sąrašą, tačiau jau pernai ši informacija nebuvo atnaujinta. V.Jarošienė to priežastimi įvardija pastaruoju metu šalyje mažėjančią GM maisto produktų paklausą ir pasiūlą.
„Apie 60 procentų gyventojų pagal įvairias amžiaus grupes nepritaria GM produktų vartojimui ir naujai įvedamų GM veislių įteisinimui. Tačiau Lietuva vadovaujasi ES teisės aktais, todėl mes negalime atsiskirti ir GM produktams taikyti apribojimo priemonių bendrojoje ES rinkoje”, – sako V.Jarošienė.
Anot jos, šiandien GM produktai į Lietuvą importuojami tiek iš ES, tiek iš trečiųjų šalių. Tuo metu Lietuvos gamintojai savo produktuose atsisako GMO.
„Prieš kurį laiką Lietuvos įmonės savo produktų gamyboje naudodavo GM žaliavas. Tačiau šiandien mūsų gamintojai atsisako GM žaliavų tiekėjų paslaugų, kadangi, mūsų žiniomis, tai apsunkina produktų ženklinimą, jei pasitaiko žaliavos ir be GMO. Taip pat ir kai kurie didieji prekybos centrai nebeprekiauja aliejumi, pagamintu iš GM sojų pupelių, nors rinkoje dar vis parduodami importuoti saldumynai, turintys GMO“, – komentuoja V.Jarošienė.
Šiandien mūsų gamintojai atsisako GM žaliavų tiekėjų paslaugų, kadangi, mūsų žiniomis, tai apsunkina produktų ženklinimą, jei pasitaiko žaliavos ir be GMO.
Ji taip pat nurodo, kad, pagal Sveikatos apsaugos ministerijos priimtą įsakymą, maisto produktai, turintys GMO, nėra rekomenduojami naudoti gaminių gamybai Lietuvos ugdymo ir globos įstaigose.
Tačiau, pasak VMVT specialistės, parduotuvėse, kuriose prekiaujama GMO turinčiais maisto produktais, tokie produktai yra patikrinti ir leistini: „Tam, kad GM augalo veislė būtų įteisinta ES, o į šalių rinką patektų GM maisto produktai, taikomi daug griežtesni reikalavimai nei tradiciniam maistui.
Tiriama GM produktų sudėtis, juose esančių alergenų, toksinų kiekis, atliekami stebėjimai, kaip žmogaus organizmas įsisavina tokį maistą. Taip pat analizuojama, kaip nauja augalo veislė veikia gamtą, aplinką. Tokie tyrimai atliekami keletą metų, kol GM augalo veislė įteisinama atsakingose ES institucijose. Tik įsitikinus produkto saugumu ir įvertinus riziką, jis yra tiekiamas į rinką.“
