Sovietmečio palikimas – polinkis į atletizmą
Pasak sporto ir sveikatingumo specialistas, treniruočių namų „Body Lounge“ įkūrėjo ir vadovo Regimanto Lukoševičiaus, vaikai paprastai mėgsta įvairius judriuosius žaidimus, tačiau suaugus jau tenka atsirinkti sporto šaką pagal polinkius ir pomėgius. Vieni yra individualistai ir mėgsta treniruotis vieni, kiti yra komandinių sporto šakų mėgėjai ir pan.
Taigi iš pradžių, pašnekovo teigimu, reikėtų nuspręsti dėl komandinės arba individualios sporto šakos. Tiesa, Lietuvoje po krepšinio čempionato visi staiga pamėgsta krepšinį, po Rūtos Meilutytės pasirodymo visi suguža į baseinus.
„Nėra gerai, kad mūsų visuomenėje nėra nusistovėjusių įpročių ir sveikatos nuostatų, kaip, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Skandinavai jau seniai orientuoti į sveikatingumą, jie labiau mėgsta sportuoti gryname ore, todėl ten paplitusios šiaurietiškos lazdos, slidinėjimas, bėgiojimas, dviračiai. Sportuojama šeimomis, vaikai prie judraus gyvenimo būdo pratinami nuo mažens, todėl Skandinavijoje juda net 70 proc. suaugusių žmonių.
Pas mus tokių tradicijų nėra. Sovietiniais laikais labai orientavomės į olimpizmo ir atletizmo kryptį, nes turbūt istoriškai mums reikėjo kažką kažkam įrodyti. Todėl žmonės dažnai iki šiol save tapatina su atletais ir siekia atletizmo – vieni užsiima kūno tobulinimu, kiti puola į komandines sporto šakas, galiausiai, pamatę, kad ne viskas taip gerai sekasi, kaip norėtųsi, visai meta sportą. Todėl labai svarbu pasirinkti teisingai ir tokį sportą, kuris artimas, kuris padėtų gyvenime jaustis komfortiškai“, – svarstė specialistas.
Pasak jo, turėtume siekti ne atletais tapti, o būti sveiki ir funkcionalūs, kad vyresniame amžiuje mumis nereikėtų rūpintis valstybei ar artimiesiems, kad mes patys galėtume pasirūpinti savo kūnu
Universalios sporto šakos nėra?
R.Lukoševičius įsitikinęs, kad geriausia pasirinkti mielą sporto šaką, kuri lydėtų visą gyvenimą. Mes esame sudaryti iš raumenų ir kaulų, todėl net nekyla klausimas, ar reikia judėti. Jeigu atliksime tik savo primityvias funkcijas, ilgainiui neišvengiamai laukia kūno dalių keitimas dirbtinėmis. Pagaliau senstant mūsų raumenys kasmet netenka po 2 proc. jėgos. Jeigu žmogus reguliariai juda, raumenys silpsta daug lėčiau.
„Renkantis sportą reikia atsižvelgti į amžių, lytį, pomėgius, kūno galimybes, gamtines sąlygas. Šiandien pasirinkimo variantų tikrai begalė ir galima atrasti sau tinkamą. Jeigu žmogus gyvena šalia parko ir mėgsta vaikščioti, natūralu, kad jam tiks vaikščiojimas arba bėgiojimas parke. Jeigu jis gyvena prie puikiai įrengtų dviračių takų, natūralu, kad verta jais pasinaudoti.
Jeigu atliksime tik primityvias funkcijas, neišvengiamai laukia kūno dalių keitimas dirbtinėmis.
Tačiau jeigu jo vestibiuliarinis aparatas neveikia, prasta koordinacija, galbūt šalia yra baseinas. Jeigu žmogus nemėgsta plaukioti, gal jis nebijo aukščio ir gali kopti kalnais arba lipti virve. Jeigu jam ir tai nepatinka, gal jis turi bendruomenę ir šalia yra stadionas, kuriame galima žaisti futbolą“, – daugybę galimybių vardijo specialistas.
Pasak jo, kiekviena sporto šaka yra savaip gera ir kažkokio universalaus recepto nėra. Yra pratimų ir sporto šakų, kai treniruojantis dirba apie 90 proc. raumenų, bet tai vėlgi nėra panacėja, nes tokiame kontekste, pavyzdžiui, nebus lavinamas vestibiuliarinis aparatas, koordinacija, kiti dalykai. Taigi pasaulyje dar niekas nesugalvojo treniruotės, kuri būtų universali.
„Jeigu žmogus nėra individualistas, jam tikrai geriau treniruotis kolektyve, nes jis gauna kitų palaikymą, jaučiasi įsipareigojęs. Mat pasirinkus antras svarbus dalykas – būti valingam ir nuosekliam savo pasirinkime. Bendraminčiai šiuo aspektu labai padeda.
Beje, gali būti naudingi net ir socialiniai tinklai: jeigu žmogus viešai pareiškia, kad kažką darys, jam tenka laikytis savo plano, antraip blogai jausis prieš kitus. Pagaliau pavyzdys gali būti užkrečiamas – jis gali paskatinti sportuoti ir kitus“, – patarė pašnekovas.
Moksliškai pagrįsti treniruočių deriniai
Paklaustas, kaip suprasti, kokia sporto šaka atitinka kūno sugebėjimus, R.Lukoševičius teigia, kad pačiam žmogui dažnai sunku tai suprasti, todėl jis ateina, tarkime, į jogą, nusprendęs, kad jam trūksta lankstumo, ir laužo ten save.
„Kūno galimybių įvertinimui egzistuoja objektyvūs kriterijai ir geriausiai juos aptarti su specialistu. Gali būti atliekamas kūno analizės testas, dinaminis testas, kurie pasako šį bei tą apie žmogų, jo fizinę būklę ir galimybes.
Kita vertus, jeigu žmogus 15–20 metų nesportavo, jam bet kokia veikla iš pradžių bus sunki, todėl iš karto pasiduoti nereikėtų. Taip pat siūlyčiau žmogui pabandyti skirtingas sporto šakas, kad jis suprastų, kuri jam tinka labiau bei teikia daugiau džiaugsmo ir naudos. Netgi tos pačios jogos krypčių yra labai daug – verta paieškoti tokios, kuri sekasi geriau“, – teigė R.Lukoševičius.
Pasak jo, nesekti svetimu pavyzdžiu, nes tai, kas vienam žmogui tinka, kitam gali būti kūno žalojimas. Tiek mokslininkai, tiek medikai, tiek sporto pasaulio atstovai sutinka, kad jeigu sportavimo tikslas yra sveikatingumas, ir žmogus sportuoja 5–6 kartus per savaitę, geriausia derinti 3–4 giliųjų raumenų mankšta su viena jėgos ir viena kardio treniruote.
Treniruotę gali atstoti ir pasivaikščiojimas su šeima bei serija atsispaudimų ir keletas jėgos pratimų ant skersinio. Kartais nebūtina sportui skirti valandos ar pusantros, užtenka ir 15–30 min. Svarbu – reguliarumas.
Kokios klaidos būtina nedaryti tėvams
„Vyresniame amžiuje rinktis individualias arba grupines treniruotes, bet vengti komandinių (krepšinio, futbolo ir pan.), nes į pastarąsias susirenka skirtingo amžiaus ir pajėgumo žmonės, todėl gali tekti žaisti ne pagal savo galimybes, ypač jei ilgai nesportuota.
Esu matęs ne vieną atvejį, kai žmogus dar atsimena, kaip žaisdavo jaunystėje, mano, kad gali žaisti taip pat, nors jo kūnas jau pasikeitęs, ir per pirma keturias minutes jam plyšta Achilo sausgyslė“, – aiškino pašnekovas.
Specialistas pabrėžė, kad reikia stengtis išlaikyti judėjimo ritmą be pertraukų visą gyvenimą. Šiuo atveju labai svarbus tėvų vaidmuo.
Paaugliai labai mėgsta sportuoti, bet vėliau formuojami prioritetai, kad už sportą svarbiau mokslai, darbas judėjimo poreikį nugesina.
„Paaugliai labai mėgsta sportuoti, bet vėliau tėvų, mokytojų, visuomenės formuojami prioritetai, kad už sportą svarbiau mokslai, karjera, darbas, judėjimo poreikį nugesina. Ir vėliau, po 20 metų sėdėjimo, jau labai sunku vėl save įpratinti sportuoti. Jeigu tėvai nepadaro šios klaidos ir neišstumia sporto iš jaunuolio gyvenimo, žmogus, susiradęs mėgiamą sporto šaką, lieka judrus visą gyvenimą“, – teigė R.Lukoševičius.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
