Nors komandinių ir kontaktinių sporto šakų atletai (pavyzdžiui, krepšininkai, rankininkai, futbolininkai) nuo traumų nukenčia dažniausiai, ir kitų sporto šakų atstovai lygiai taip pat patiria kontaktines bei nekontaktines ūmias traumas, po kurių konservatyvus gydymas ne visada gali būti veiksmingas ir efektyvus, todėl tokiu atveju gali prireikti net ir operacinio gydymo.
Kokios yra dažniausios sportininkų patiriamos traumos? Anot klinikos kineziterapeutės Justės Balevičiūtės, dažniausiai sportininkai susiduria su čiurnos raiščių pažeidimais, kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio, Achilo sausgyslės plyšimais, meniskų pažeidimais, raumenų patempimais ar plyšimais, kaulų lūžiais, peties sąnario išnirimais ir kt.
O štai perkrovos traumos (pavyzdžiui, sausgyslių uždegimai, sąnarių skausmai) yra siejamos su netinkamai dozuojamu ar neindividualizuojamu fiziniu krūviu.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad žmogaus kūnas geba savarankiškai prie visko adaptuotis ir sutrikusią judėjimo funkciją kurį laiką kompensuoti kitų raumenų pagalba, tačiau jeigu fizinis krūvis ir toliau yra prastai individualizuojamas ir dozuojamas, ilgalaikis problemų ignoravimas vėliau gali pasibaigti net labai rimtomis traumomis, po kurių gali reikėti operacinio gydymo.
Tokiu atveju itin svarbia gydymo dalimi tampa ankstyvoji reabilitacija, kur kineziterapeuto priežiūra iš karto po patirtos traumos, operacijos gali padėti sportininkui fiziškai greičiau atsistatyti, atgauti prarastas griaučių-raumenų sistemos funkcijas ir savarankiškumą.
Visgi būtent kineziterapeutas dažniausiai praleidžia daugiausia laiko su traumuotu sportininku iki jo visiško grįžimo į sportinę veiklą.
Kada būtina kreiptis pagalbos?
„Itin svarbi greita ir tiksli diagnostika. Kuo greičiau nustatoma problema, tuo efektyviau galima pradėti reabilitaciją ir atsistatymą. Jau pirmomis valandomis po traumos galima pradėti simptominį gydymą.
Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į sausgyslių skausmą, sąnarių sąstingį. Suprantama, kad galime jausti raumenų skausmą po fizinio krūvio, tačiau jei jaučiame jį ne raumenyje, o sausgyslėje ir jis stiprėja nuo fizinio krūvio, užtrunka ilgiau nei dvi dienas, tai signalas, kad reikėtų kreiptis į specialistą, aiškintis priežastį.
Ignoruojant tokią savijautą ir tęsiant sportinę veiklą, gali atsirasti audinių perkrovos požymiai, raumenų, sausgyslių pažeidimai, kurie gydomi sudėtingiau, kartais reikalauja net chirurginės intervencijos“, – atkreipė dėmesį klinikos kineziterapeutas, profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Laimonas Šiupšinskas.
Didelę patirtį turintys ir krepšininkų komandoms padedantys atsistatyti po traumų kineziterapeutai atkreipia dėmesį, kad traumą patyręs sportininkas negali nustoti sportuoti, o jų reabilitacija visada yra vykdoma etapais, kuri išsiskiria gydymo nuoseklumu, individualumu bei siekiu grąžinti atletą į buvusį sportinį lygį.
Jei trauma buvo nekontaktinė, be išorinės jėgos įsikišimo, vadinasi, sportininkas po reabilitacijos į buvusią veiklą turi grįžti dar sveikesnis ir pajėgesnis nei buvo iki traumos. Taip pat kineziterapeutai išskiria ir priešoperacinės reabilitacijos svarbą, jeigu yra planuojama chirurginė intervencija, per kurią siekiama sustiprinti aplink traumuotą vietą esančius raumenis, atstatyti sąnarių mobilumą bei suteikti sportininkui svarbios informacijos apie pooperacinės reabilitacijos eigą.
Visos reabilitacijos metu svarbu, kad būtų gydoma ne tik traumuota ar pažeista vieta, bet taip pat svarbu, jog sportininkas neprarastų ir savo fizinės formos.
Kas lemia greitesnį grįžimą į sportą?
Kineziterapeuto L.Šiupšinsko teigimu, įprastai reabilitacijos metu taikomi skirtingi pasyvios kineziterapijos metodai – šildymas ar šaldymas, atletinis ir kineziologinis tvarstymas, sąnarių ir jungiamojo audinio mobilizacija, įvairios fizioterapinės procedūros: elektros stimuliacija, magneto terapija, lazeris, presoterapija, nuolatinė pasyvaus judesio terapija, vakuuminių taurelių terapija, sausų adatų terapija, masažo elementai bei aktyvios kineziterapijos metodikos – pratimai su savo kūno svoriu ar įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis – elastiniu pasipriešinimu, kamuoliu, voleliu, balansinėmis pagalvėlėmis, diržais, laisvaisiais svoriais tiek salėje, tiek baseine.
Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad tik tinkamai kombinuotas aktyvus ir pasyvus gydymas bei laiku pradėta ankstyvoji reabilitacija iš karto po traumos dažniausiai lemia greitesnį sportininkų atsistatymą bei grįžimą į sportinę veiklą. Į sportinių traumų gydymo procesą įsitraukia ne tik gydytojai, bet ir treneris, atletinio rengimo treneriai, kartais ir sporto psichologai.
Įprastai reabilitacijos metu taikomi skirtingi pasyvios kineziterapijos metodai.
Sėkmingam progresui įtaką daro ir emocinis nusiteikimas. Pasak J.Balevičiūtės, natūralu, kad reabilitacinio gydymo pradžioje sportininkai gali patirti plataus spektro emocijų antplūdį per sąlyginai trumpą laiką – nuo ašarų, pagrįstų ir nepagrįstų baimių iki pykčio bei užsisklendimo savyje.
Deja, bet ir kūnas lygiai taip pat reaguoja į visus šiuos stresinius ir emocinius išgyvenimus, todėl reabilituoti sportininkus bei rasti bendrą kalbą su jais ne visada būna lengva, o ypač tada, kai tam įtaką dar daro ir socialinės aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, nemalonūs komentarai socialiniuose tinkluose, spaudimas iš šeimos narių, trenerių greičiau grįžti į aikštelę.
Gijimo eiga kiekvienam asmeniui yra labai individuali ir kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl turime skirti daug dėmesio tinkamai komunikacijai su traumuotu sportininku ir jo mokymui.
Išankstinis žinojimas apie reabilitacijos režimą bei nuspėjamas kūno reakcijas, (pavyzdžiui, masyvių kraujosrūvų atsiradimą, tinimą ir pan.), kurios yra įprastos po bet kokių traumų ir operacijų, sportininkui padeda morališkai nusiteikti ir suvokti, jog tai yra natūrali gijimo proceso dalis, kurią praeina kiekvienas iki visiško pasveikimo ir saugaus grįžimo į sportinę veiklą.
„Reabilitacijos metu kalbame su mūsų atletais ir mokome juos išlikti kantriais bei pastebėti mažus pasiekimus (pavyzdžiui, gebėjimą pakelti ranką aukščiau nebejaučiant skausmo, nueiti didesnius atstumus ir vėliau nejausti tinimo kelio sąnaryje ir pan.), kurie rodo gerėjančius rezultatus“, – sakė J.Balevičiūtė.
Ilgametę patirtį turintys sporto kineziterapeutai daug laiko skiria ir sportinių traumų prevencijai. Profesionaliame sporte atletai susiduria su labai dideliais fiziniais krūviais, kurie ne visais atvejais gali būti tinkamai individualizuoti ir dozuoti kiekvienam sportininkui, todėl ir riba tarp sveiko bei traumuoto atleto yra pakankamai plona.
Siekiant sportininkus išlaikyti geriausioje jų fizinėje formoje, labai svarbu prieš kiekvienas varžybas skirti daug dėmesio tinkamam kūno paruošimui, o po didelių fizinių krūvių padėti sportininkams greičiau atsistatyti.
